Genių apkapota krepšinio stovo lenta Vilniaus apylinkėse. Gyčio Norvilo nuotrauka

Girdėjau, kad nemaža „Bernardinai.lt“ skaitytojų dalis prasidedančio Europos vyrų krepšinio čempionato nemėgsta lygiai taip, kaip mano kaimynas, kuris pažadėjo išjungti kiekvieną, ištarsiantį žodį „krepšinis“ jam girdint. Televizorius, radijas ir, tikiu, lygintuvas jo viengungiškame bute jau išjungti. Belieka kaimynui nesiartinti prie mano kambario sienos iš kitos pusės. Nes aš žiūrėsiu rungtynes visu garsu.

Klausiate, ar kurčias? Ne, bet man patinka girdėti arenos ūžesį, stebėti žiūrovų bangas su visa jų mūša. Mano ligos istorijoje (nes kas gi dar yra sirgalius, jei ne kitoks ligonio įvardijimas) šiuo metu lyg ir mažiau paūmėjimų – nebesivaidena visur lankai, tinkleliai, tritaškio linijos, artimieji nebešvilpia baudų, o net ir į bičiulio Alekso Kablinsko klausimą, rodos, galiu atsakyti. Jis pažiūrėjo visas draugiškas rungtynes, palingavo su visa Lietuva, kad jos nedraugiška problema – prastas žaidimas, ir paklausė: ar tikiu, kad jis pagerės?

Atsakysiu paprastai. Tikiu. Ne todėl, kad pirmoji čempionato diena, ir reikia kalbėti mandagiai, nes bent turnyro pradžioje apie visus gerai kalbėti nieko nekainuoja. Ne dėl to, kad pirmasis varžovas yra daugiau futbolo, o ne krepšinio šalis, kuria mes save tituluojame. Ir tikiu žaidimo pagerėjimu net ne dėl alerginės reakcijos, kurią sukelia faktas, jog didžioji dalis žiniasklaidos dar neprasidėjus čempionato rungtynėms ieško kaltų dėl būsimų pralaimėjimų, nurašo krepšininkus kaip padėvėtą žemės ūkio techniką. Ne.

Tiesiog aš pasitikiu jais kaip žmonėmis. Tuose pačiuose televizoriaus languose mačiau, kaip jie stengiasi. Nereikia būti ypatingu kūno ir sielos žinovu, kad įžvelgtum milžinišką įtampą trenerio Kęstučio Kemzūros veide, skausmo ir pasiryžimo mišinį pusiau traumuoto komandos kapitono Roberto Javtoko akyse, užsidegimą ir aistrą Šarūno Jasikevičiaus judesiuos, visi turi tos tvirtybės – nereikia būti profesionalu, kad suprastum: jie atiduoda save ne tik kaip specialistai ar kokie filmo gladiatoriai. Jie atiduoda save kaip žmonės – su visom emocijom, teigiamomis ir neigiamomis, su džiaugsmais ir su klaidom. Tai turi savo kainą. Gana didelę. Ir jau vien dėl to lenkiu savo galvą. Kai kas nors sako: „Fi, toks jų darbas...“ Ne, man atrodo, tai yra kiek daugiau. Jei būtų darbas, dirbtų savo užsienio aikštėse, ir tiek. Jie jau yra laimėtojai, nes suteikia laimės, suteikia jėgų pergalėti save. O tai – didžiausias laimėjimas, didžiausia pergalė iš visų.

Aišku, šalia didesnių reiškinių ir gilesnių būsenų gyvenime visad būtinai įsitaiso ir verslūs versluoliai ir apsukrūs apsukruoliai – komercija su visom savo apraiškom (nuo oficialiai agresyvių reklamų iki neoficialiai perpardavinėjamų bei padirbtų bilietų į rungtynes) čia žengia koja kojon. Tačiau yra ir dar šio to. Ką mes ne visad nesugebame atpažinti. Tikrų dalykų. Galbūt tokių žaidimų kaip krepšinis pomėgį sąlygoja ir barbariškieji lietuvio elgsenoje įsišakniję įpročiai (kažką panašaus yra kalbėjęs Gintaras Beresnevičius), tačiau tokiuose turnyruose visada rasi kažką riteriško – garbės, kilnumo, bendrystės, dėkingumo. Ir tuos dalykus daug lengviau pastebėti tokiame krepšinio spektaklyje, kurio taisykles išmano beveik visi žiūrovai. Žinoma, tos savybės tarsi baltos raidės ypač išryškėja tamsesniame fone – ne paslaptis, kad rungtynėse pasitaiko ir plūdimosi, ir klastos, ir kitokio nešvaraus žaidimo.

Tačiau daugeliui turbūt nuo mažens didesnę įtaką darė būtent tie kilnesni pavyzdžiai, ir kai sakau, kad tikiu geru rinktinės žaidimu, tai ir turiu omeny, jog žaidžiant mūsų komandai išryškės tai, kas pasaulyje dar vadinama „fair play“.

Jau girdžiu kažkieno priekaištus anapus monitoriaus: „Ko vertas tavo tikėjimas, jei nekalbi apie svarbiausią, baigiamąją dalį – prizines vietas?“ Gerai, tegu visos mano mintys ir tikėjimas paviršutiniškas... Tačiau ramia sąžine rašau, kad pateksim į pusfinalį. Nors tai man ir neatrodo svarbiausias dalykas. O kodėl ne finalą?

Galėčiau ir taip pasakyti. Bet šį sykį palieku erdvės... Finalas – yra ir sėkmės reikalas. Tad tebūna galimybių ir klysti, kad viskas baigtųsi dar sėkmingiau, nei tikėjom.

Už Lietuvą!

P. S. Jungtinė Karalystė šiandien bus nugalėta.