„Dedamės daiktus automobilio bagažinėn ir ruošiamės traukti ten, kur, kaip skelbia telikas, „šaukia tavo gentis“. Mūsų laukia festivalis „Mėnuo Juodaragis“, o podraug visi mėgstantys senobinę muziką gentainiai.

Skubu prisipažinti, kad nesu didis tokios muzikos mėgėjas, juolab nesidomiu ir iš oro statomomis neopagonių pilimis beigi tvirtovėmis. Su šeimyna nutarėme nukakti ten vedini smalsulio ir tiesiog noro palydėti vasarą ne užsirakinus betono blokuose, o laigydami tarp žolių, skambant kiek įmanoma padabnesnėms meliodijoms.

Valdo Kilpio nuotrauka

Prie įvažiavimo – motociklai ir odinėmis liemenėmis pasidabinę žmonės, save vadinantys baikeriais. Buvau maloniai nustebintas faktu, kad tvarką festivalio metu užtikrina šitie smagūs karnavalo išsiilgę žmonės. Tai sielą nuteikia kur kas geriau nei spalvingi žalsvai geltoni policininkai ar nespalvoti saugos tarnybų atstovai amžinai niūriais veidais.

Pastatome automobilį ir... prasideda golgotos. Laikinai tampu nešuliniu mulu, nes palapinių miestelis, kuriame gyvena šeimos su vaikais beigi šiaip nakties ramybės mėgėjai, labiausiai nutolęs nuo įėjimo (gražus to improvizuoto miestelio pavadinimas – Ramučiai). Miestelis savo pavadinimą pateisino – naktį ten tylą drumstė tik kokio mažiaus susapnuotas prastas sapnas ir jį lydintis šūktelėjimas.

Taigi tampau palapines, miegmaišius, maistą ir dar bala žino ką (tiksliau, tai žino žmona) ir akies krašteliu regiu prie Didžiosios scenos išsidėsčiusias prekiautojų palapines. „Kavinė „Balti drambliai“ – čia itin tinkama kompanija“, – pamanau tįsdamas kažkurį nešulį. Dar vienas komplimentas organizatoriams: visur buvo prekiaujama gyvu alumi, o ne gaisrininkų putokšlį primenančiu skystimu iš didžiųjų alaus daryklų.

Trys scenos – nemenkas iššūkis tūlam festivalio slampinėtojui, net jei atvykai be vaikų. Jei su jais, tai – neįveikiama užduotis, todėl mielų skaitytojų prašau nelaukti išsamios festivalyje grojusių kolektyvų pasirodymų recenzijos. Nemačiau visko, neklausiau ir, tiesą pasakius, jei būtų kilęs ūpas tai daryti, tai nuo pirmų žingsnių salos žeme tapo aišku, kad visur nesuspėsi.

Aplink sukosi savas gyvenimas: kas klausė svaigių paskaitų apie reinkarnaciją lietuvių tradicijoje, o kam rūpėjo žemiškesnės sutartinių polifonijos problemos. Toje pat palapinėje buvo demonstruojami ir įvairūs filmai, kurių tematika įvairavo nuo lietuviškosios dokumentalistikos iki kokybiškų užsieninių vaidybinių juostų. Šiek tiek gaila, kad dienos metu demonstruojamų filmų beveik neįmanoma buvo žiūrėti – palapinėje buvo gerokai per šviesu.

Valdo Kilpio nuotrauka

Festivalio organizatorių užmanymu, renginio aukščiausiu tašku turėjo tapti šeštadienio vakaras. Jau trečius metus iš eilės nusimuilinantys „Bixai“ šį kartą atvyko į „Mėnesį“, o kur dar portugalų „Dazkarieh“ ir tautinės „Pievos“ beigi ukrainiečių grupė „Taruta“. Kiek teko nuklausyti festivalio senbuvių – visi labai laukė ir Aistės Smilgevičiūtės su grupe „Skylė“. Paskutinės trys grupės turėjo vieną daug apie festivalio nuotaiką pasakantį bruožą: šeštadienio vakarą ant scenos dainavo net trys motinystės džiaugsmų laukiančios moterys: portugalė, ukrainietė ir lietuvė.

„Trys keturiose“ plėšė sutartines ir tai tapo puikia uvertiūra Ukmergės ir Pasvalio dambrelininkų pasirodymui. Būsiu atviras – Labanoro dūdos ir dambrelio garsai man pakerta kojas. Myliu tai be proto, todėl jau minėti dambrelininkai mano profaniškai ausiai tapo tikru atradimu. „Pelkės“, „Ataka“ ir panašūs kūriniai nė nekvepėjo provincijos krūmynais. Tai – brandi, šiuolaikiška, įtraukianti ir nebepaleidžianti garsų žaismė. Visas „Mėnuo Juodaragis“ man skilo į „iki dambrelio“ ir po jo.

Sunku pasakyti, kuo nusipelnė portugalų „Dazkarieh“, kad jiems buvo leista groti geriausiu laiku. Solistė vis kartojo sapaliones apie krikščionybės invaziją ir jų grojamos muzikos stiprybę bei galimybes keisti žmonių gyvenimus. Galbūt dėl nuo tokių kalbų pasišiaušusios odos, o gal tiesiog dėl neišmanymo šios grupės garsyne neradau nieko tokio, kas suvirpintų kraują stumdantį organą.

Užtat „Bix“, atrodo, turi visai neprastą atmintį. Prieš keliolika metų gimusios dainos tapo nuolatiniu grupės narių gelbėjimo ratu. Jei koks Kaušpėdas laužo galvą, ką čia naujo „antiško“ padainavus, tai Samui dėl to galvos neskauda. Nepriklausomybės priešaušrio šviesos nutviekstų „Roko maršų“ scenose gimusių dainų žinomybėn išmestos grupės pasmerktos kunkuliuoti tame pačiame virale amžiams. Gal tik koks Mamontovas išsiropštė iš šio puodo užgesinęs „Laužo šviesą“. Bet tai jau kita byla...

Prie gamtos puikiai surežisuoto vakaro gerai derėjo didžiulėmis kvietkomis galvas pasidabinusių ukrainiečių balsingi ulbėjimai. Slaviškas temperamentas ir popikčių bobučių ūkavimus primenantis vingrus dainavimas podraug su gitarų pasažais ir būgnų bumbsėjimu publikos buvo puikiai sutiktas, sukramtytas ir nurytas užsiskaninant ilgais plojimais. Klausyti „Tarutos“ buvo nelengva, nes nuo plojimo maudė delnus.

Klausiate – kaip Aistė ir „Skylė“? Hm, neturiu ką pasakyti. Tai – tiesiog Aistė ir „Skylė“: profesionali, originali ir net po tiekos valkiojimo po visokias radijo stotis, festivalius ir pavienius koncertus miela klausyti muzika.

Valdo Kilpio nuotrauka

Kai paskutinę dieną festivalio sielos, vardu Rūta, paklausiau, koks šių metų „Mėnesio Juodaragio“ išskirtinis bruožas, ši atsakė nedvejodama: „Nuo pirmųjų žmonių atvykimo minučių prie įėjimo stovintys mūsų žmonės pradėjo skambinti ir pasakoti, kad atvykstama vien šeimomis. Ankstesniuose festivaliuose šeimų su vaikais buvo mažiau“, – pasakojo rausvai juosva ševeliūra pasidabinusi organizatorė.

Patvirtinu: kiek esu dalyvavęs panašaus pobūdžio renginiuose, tiek vaikų vienoje krūvoje regėti dar neteko, o ir Ramučių palapinių miestelis buvo nė kiek ne mažesnis nei „triukšmadarių“ nameliukų sambūris.

Dar vienas išskirtinis šio festivalio bruožas: itin plati įvairių renginių gama tiek žanro, tiek rimtumo, tiek vietos prasme. Įvairių veiklų sūkurys susirinkusiuosius vertė nepaliaujamai mizginėti. Nors festivalio tinklapyje iš oro nufotografuota Didžioji Zaraso ežero sala neatrodo didelė, realybė kiek kitokia. Kojas čia reikia pamankštinti ne tik tampant daiktus, bet ir einant nuo vienos scenos prie kitos. Tarkim, nuo Paskaitų palapinės iki Šiaurinės scenos – nemenkas gabalas kelio. Bet tai tik detalės.

Šventą savaitės dieną krovėmės mantą ir pradėjome judėti Laikinosios link. „Prašome pūsti į vamzdelį“, – visiems išvykstantiems prie vartų liepė kepuriuotas žmogus su ryškia liemene. Papūčiau, papypsėjo ir parodė nulius. „Lygiai tiek tos vasaros ir liko“, – pamaniau spausdamas akseleratoriaus pedalą ir niūniuodamas kažkurį gabalą iš „Skylės“ repertuaro. Juodaragis tuo metu ganėsi pievoje ir augino riebalinį sluoksnį žiemai.