Baigusi vienuolika klasių Vilkaviškio „Aušros“ gimnazijoje, Beata Vekeriotaitė iškeliauja mokytis į Li Po Chun United World College – vieną iš kelių pasaulyje esančių koledžų Honkonge. Ten per dvejus metus ji įgis tarptautinio bakalaureato diplomą.

Rugsėjo 1-ąją „Bernardinai.lt“ kviečia paskaityti interviu su studente, kuri jau šiomis dienomis sės į lėktuvą ir keliaus mokytis į milijoninį miestą Kinijoje. Su ja kalbėjomės apie tai, kaip gyvenant mažame miestelyje neužsidaryti tarp keturių sienų, kaip siekti savo tikslų.

Septyniolikmetė mergina išdėstė savo nuomonę apie mokslą Lietuvoje, tačiau tai ji darė ir remdamasi patirtimi, kurią įgijo atlikusi praktiką Vyriausybėje: pagal projektą „Moksleiviai į Vyriausybę 2011“, savaitę ji praleido Švietimo ir mokslo ministerijoje. Tačiau apie viską – nuo pradžių.

Kaip supratau, praėję mokslo metai Vilkaviškio „Aušros“ gimnazijoje buvo paskutiniai ir dabar rengiesi į Kiniją. Kaip kilo mintis keliauti į Kiniją ir tęsti mokslus ten?

Mano gyvenime viskas nutinka netyčia. Sužinojau, jog pasaulyje egzistuoja jungtiniai pasaulio koledžai, ir kasmet vienuoliktokams vyksta konkursai. Netyčia radau informaciją apie tai. Kadangi visur dalyvauju ir nemoku atsakyti neigiamai, paskatinus auklėtojai, nusprendžiau konkurse dalyvauti.

Man reikėjo parašyti rašinį apie vertybes, teko susirinkti rekomendacijų, nusiųsti mokymosi rezultatus. Tai padariusi, gavau kvietimą į pokalbį, o vėliau – ir į antrą. Paaiškėjo, jog mane siunčia į Honkongą, vaikiną – į Velsą Jungtinėje Karalystėje, o dvi merginas lietuves – į Italiją ir į Norvegiją.

To visai nesitikėjau, tačiau labai džiaugiuosi, nes dveji metai Kinijoje – ne šiaip sau patirtis. Smagu, jog išsipildys viena mano svajonių – išmokti kinų kalbą.

Ko tikiesi iš mokslo ten?

Ten man reikės mokytis šešių dalykų: tris – aukštesniuoju lygiu, o tris – standartiniu, tačiau aš pradžioje tikiuosi imtis keturių dalykų aukštesniuoju lygiu ir dviejų – standartiniu lygiu. Aukštesniuoju lygiu mokysiuosi anglų kalbą, matematiką, biologiją, chemiją, o standartiniu lygiu – kinų kalbą, verslą ir vadybą. Tikiuosi, kad „patempsiu“, o jei ne – ko nors atsisakysiu.

Man patiko, kad ten itin didelis dėmesys kreipiamas popamokinei, visuomeninei veiklai, savanoriavimui. Nepasakysiu, kiek tiksliai valandų kam numatyta, tačiau dalis užsiėmimų skirti lavinti kūrybiškumą. Studentai gali jungtis prie orkestrų, dainų kolektyvų, mokytis groti tradicinę kinų muziką ar imtis kitokios kūrybiškumą skatinančios veiklos.

Kita dalis skirta aktyviajai veiklai, kur galima rinktis nuo dziudo iki plaukimo užsiėmimų.

Trečioji dalis, ko neteko matyti jokioje kitoje šalyje, – tarnyba, paslaugų teikimas. Tai gali būti ir pagalba mokyklose, darželiuose, senelių namuose, būna, jog žmones reikia mokyti anglų kalbos ar padėti kolegoms bendrabutyje. Beje, bendrabutyje, kuriame gyvensime, taip pat pasiskirstoma veiklomis. Tarkime, kai kurie studentai apmokomi teikti pirmąją pagalbą ir padėti medicinos seselėms, kita dalis padeda mokytis kolegoms.

Tai – tik pavyzdžiai, nes užsiėmimų koledže siūloma itin daug. Man patinka tai, kad ten neskatinamas „kalimas“, akcentuojamas žmogiškųjų savybių ugdymas, bendruomeniškumas, tarpkultūriškumas. Peržvelgusi programas, tikiuosi, jog mokslas bus įdomus, lavins mąstymą ir „neįspraus į rėmus“.

Kaip Tau sekėsi mokytis gimnazijoje? Ar esi viena iš tų aktyvių mokyklos žmonių?

Mokykloje ne itin daug visko veikiau. Tik mokiausi ir turėjau veiklos kitur. Buvau penktos kadencijos mokinių parlamento narė, taip pat Vilkaviškio rajone įkūriau mokinių tarybą.

Mokiausi keliose neakivaizdinėse mokyklose: pabaigiau Lietuvos jaunųjų gamtininkų centro organizuojamą Jaunųjų biochemikų mokyklą. Pradėjau mokytis Neakivaizdinėje chemijos mokykloje „Pažinimas“, tačiau dabar mokslus ten nutrauksiu, nes iškeliauju.

Dar lankiau aktorinio meistriškumo studiją, muzikos mokyklą. Stengiausi prisidėti prie akcijų, vykstančių mieste, padėdavau organizatoriams, savanoriaudavau.

Kaip suprantu, ateitį sieji su tiksliaisiais mokslais. Kaip supratai apie polinkį į juos? Kodėl nesirinkai socialinių ar humanitarinių mokslų?

Gimnazijoje mano vidurkis siekė 9.6 balo. Ir, tiesą sakant, prieš dvejus metus tvirtinau, kad studijuosiu politologiją  ar tarptautinius santykius. Tačiau vienąkart, po apsilankymo Vyriausybės posėdyje, pasaulis man apsivertė aukštyn kojomis... Supratau, kad negalėčiau ten dirbti. Suvokiau, jog politikoje savęs neįsivaizduoju.

Tada ir pradėjau domėtis gamtos mokslais, pradėjau su kolege rengti mokslinį darbą, o tada ir pamačiau praktinę gamtos mokslų pusę. Kai mokaisi mokykloje, daugeliu atvejų gauni tik teorinių žinių, turi „iškalti“. Tai atrodo nuobodžiai. Visai kitoks įspūdis susidaro pabandžius žinias pritaikyti praktikoje. Pavyzdžiui, sėdi sau laboratorijoje, stebi mažas ląsteles, suvoki, jog ir ten visokiausi procesai vyksta.

Taip ir sugalvojau, kad studijuosiu biochemiją. Be to, ši specialybė perspektyvi, tikiuos, kad bus labai įdomu. Nors, aišku, kuo aš tik nenorėjau būti per savo „ilgą“ gyvenimą.

Kiek įtakos Tavo pasirinkimui turėjo ateities prognozės specialybei, jos perspektyvos?

Aš pirma pradėjau domėtis biochemija, o tik po to visi pradėjo kalbėti, kad tai perspektyvu. Man visąlaik patiko biologija, chemija. Išgirdusi žodį „biochemija“ , pagalvojau, kad gražiai skamba. Bendraklasiui išgyrus Jaunųjų biochemikų mokyklą, įstojau į ją. Mes turėjome galimybių apsilankyti laboratorijose, sužinoti, kas tai per mokslas. Man patiko. O išgirdusi ateities prognozes, apsidžiaugiau, noras studijuoti dar sustiprėjo, nes, pabaigusi studijas, tikrai turėsiu ką veikti.

Ar buvo daugiau svertų, lėmusių Tavo pasirinkimą?

Svarbiausias jų – patikimas. Manau, kad kiekvienas normalus žmogus, nenorintis gadintis gyvenimo, turėtų rinktis specialybę, kuri jam patinka. Jei, pavyzdžiui, mane verstų mokytis istoriją, tikriausiai išprotėčiau. Jei dalykas patinka, tai jį ir mokytis lengva, smagu. Būna žmonių, kurie eina į mokyklą ir keikia jos tvarką. Man taip niekada nebuvo, nes mokausi dalykus, kurie man patinka.

Specialybės perspektyvos taip pat svarbios, tačiau, mano nuomone, gerų specialistų visada reikės, nesvarbu, kad ir kokią profesiją pasirinksi. Geras specialistas bus paklausus kiekvienoje rinkoje ir bet kokioje šalyse.

Dar reikia žiūrėti, kokie mokslai sekasi. Pavyzdžiui, aš labai gerbiu fizikus, tačiau pati fizikos visai nesuprantu, tad ir studijuoti jos negaliu.

Manau, kad jei kokia nors specialybė patinka, jei sekasi, tai dar reikia truputėlį pasistengti ir stoti. Galimybių tobulintis ir domėtis visąlaik atsiranda, jei tik noro yra.

Kiek įtakos Tavo pasirinkimui turi tėvai?

Mano tėvai yra liberalūs ir tolerantiški visiems mano pasirinkimams. Niekada nebuvo taip, kad jie mane suktų į kurią nors pusę, kad draustų imtis naujos veiklos: norėjau mokytis muzikos mokykloje – leido, norėjau stoti į neakivaizdines mokyklas – leido, norėjau keisti mokyklą – problemų nekilo. Galų gale ir dėl mokslo kitame pasaulio krašte neprieštaravo, nors tikriausiai labai jaudinasi. Jie man nori gero, nori, kad būčiau laiminga.

Ar panašiomis nuotaikomis gyvena ir tavo bendraamžiai, bendraklasiai?

Manau, kad mokiausi geroje gimnazijoje, geroje klasėje. Bendraklasiai buvo ateitį su biologija ir chemija siejantys žmonės. Daugelis jų labai tiksliai žino, kur nori studijuoti, turi tikslų ir motyvacijos tiems tikslams įgyvendinti. Aišku, visur pasitaiko visokių žmonių. Tiems, kurie neturi motyvacijos, nepadės niekas.

Tam, kuris neturi motyvacijos, reikia atrasti patinkančią veiklą. Problema čia ne motyvacija, o stereotipai. Galbūt žmogus nori būti virėjas, bet to išmokti gali tik profesinėse mokyklose, apie kurias visuomenėje susiklosčiusi neigiama nuomonė. Tada žmogus priverstas baigti mokyklą ir stoti į aukštąją mokyklą, į specialybę, kuri ne prie širdies. Iš kur tada ta motyvacija mokytis ir dirbti bus? Taigi bėda čia yra ne motyvacija, o mokinių, tėvų ir mokytojų palaikomi stereotipai.

Užsiminei, jog domėjaisi studijomis. Kaip vertini Lietuvos studijų sistemą?

Daug kas sakė, kad nauja sistema negera, tvirtina, jog mokslas labai brangus, o aš reformą vertinu teigiamai. Tarkime, finansavimas pagal krepšelio principą man priimtinas. Aš nemanau, jog valstybė turėtų finansuoti visus studentus, kurie kartais stoja vien dėl to, kad stotų. Sąžiningiau, jog finansavimą studijoms gauna kryptingai ir sąžiningai besimokantieji.

Negerai tik tai, jog universitetuose kuriamos panašios viena į kitą programos. Tarkime, viena po kitos kuriasi vadybos studijų programos – turizmo vadyba, verslo vadyba, etc. – juk tarp šių specialybių tiek daug bendro! O studentams gavus diplomus, skundžiamasi, jog specialistų parengta per daug. Manau, kad reikėtų sujungti tas programas ir jas gerinti, pavyzdžiui, kviečiantis užsienio dėstytojus.

Kalbi apie tai tik kaip mokinė ar ir kaip žmogus, dalyvavęs projekte „Moksleiviai į Vyriausybę 2011“? Kokios patirties ten gavai? Ką naujo sužinojai?

Pirmiausia mes susipažinome su Švietimo ir mokslo ministerija, nes į ją su kitomis dviem kolegėmis ir buvome atrinktos. Visąlaik maniau, jog ten dirba biurokratai, sėdi pikti dėdės, nieko neveikia, kone gyvenimo neturi. O išties ten susirinkę jauni žmonės – šilti, malonūs, dirba jiems patinkantį darbą, su kuriuo mus ir supažindino.

Pamatėme patalpas, kaip jie gražiai ir smagiai gyvena. Mums pasisekė, kad praleidome daug laiko su ministru Gintaru Steponavičiumi, nes kiti mokiniai džiaugėsi ir pusvalandžiu bendravimo. Kartu su švietimo ir mokslo ministru keliavome į fuksų stovyklą, taip pat į Utenoje vykusią Liberalaus jaunimo vasaros mokyklą. Kelionės metu šnekėjome apie muziką, apie mėgstamus filmus, apie gyvenimą Vilniuje, gražų naktinį Vilnių.

Nukeliavome ir į Ugdymo plėtotės centrą, į Švietimo aprūpinimo centrą, buvome Nacionaliniame egzaminų centre, kuris paliko labai didelį įspūdį. Mane asmeniškai nuvedė į Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultetą, nes labai norėjau jį apžiūrėti.

Kokių minčių Tau kyla pabuvus Vyriausybėje, pamačius jos gyvenimą iš arčiau?

Nežinau kaip kitiems, tačiau man šis projektas įkvėpė pilietiškumo, gal patriotizmo, noro daryti gera Lietuvoje. Viena Gamtos mokslų fakultete sutikta moteris pasakė, jog jei gauni daug, tai ir duoti turi labai daug. Vyriausybėje mes gavome neįkainojamos patirties, tad dabar norėtųsi grįžti į tą pačią ministeriją ir padaryti kažką gražaus čia. Gal skamba kvailai, bet noras veikti sustiprėjo. Kitais žodžiais tariant, pamačius, kaip šie žmonės dirba, kilo noras jiems padėti, iš savo pusės kažką jiems duoti, prisidėti prie jų darbo.

Gal dar per anksti klausti, gal po dvejeto metų galvosi kitaip, tačiau kokie Tavo ateities planai?

Esu nusižiūrėjusi įvairių studijų programų. Viena mano svajonių –  mokytis Kembridže. Jei ten nepriims, bandysiu stoti į Jungtinių Amerikos Valstijų universitetus, nes tarptautinio bakalaureato diplomas ten vertinamas, su juo lengva įstoti.

O dirbti norėčiau Lietuvoje, nes čia savi žmonės, kalba gimta, labai myliu Vilnių. Kuriasi čia mokslo slėniai, tad po šešerių metų, kai turėsiu ir bakalaureato ir universiteto diplomą, gal ir grįšiu, nors pažadėti negaliu. Nežinia, kaip viskas susiklostys.

Kristina Urbaitytė