Rugpjūčio 16 – rugsėjo 9 dienomis „Fluxus ministerijoje“ eksponuojama paroda „Lomografika“, kurioje pristatomi fotografų iš Prancūzijos, Vokietijos, Singapūro, Lietuvos, Latvijos ir Italijos darbai bei apsilankiusiųjų šioje ekspozicijoje interpretacijos.

Trečiojo aukšto įvairaus „plauko“ kūrėjų ar tiesiog meno mėgėjų pamėgtos vietos fojė iškabinta paroda atrodo išties netradiciškai. Keliasdešimt lietuvaičio Manto, latvio Arturo, Aurelio iš Italijos, prancūzės Caroline, Lawrence iš Singapūro bei Stephen iš Vokietijos populiariausių matmenų (10 cm pločio bei 15 cm ilgio) nuotraukos anonimiškai išdėliotos visai šalia viena kitos sudarant nemažą vientisą, fotografijomis nusėtą „Fluxus ministerijos“ sienos plotą.

Visų pirma dera priminti lomografijos esmę. Tai judėjimas, atsiradęs dar 1992 metais Austrijoje, kai du jaunuoliai, lankydamiesi Prahoje, nusipirko pigius rusiškus „LOMO-LCA“ fotoaparatus ir nė nesitaikydami bei nesukdami galvos jie padarė daugybę šio miesto nuotraukų. Vėliau surengę parodą jie sukėlė tikrą pasekėjų bangą. Tai iš pažiūros kasdieniška bei buitiška fotografijos rūšis, tačiau įdomi ir pritraukianti netradicinės fotografijos mėgėjo dėmesį.

Taigi, nieko nestebina tai, jog lomografijos pasekėjų darbai turiniu bei kadro realizavimu primena buitines, nepavykusias arba net sugadintas nuotraukas, tačiau su smalsumu laukti koliažai atrodo panašiau į kone kiekviename studentų bendrabučio kambaryje rengiamas ilgalaikes nuotraukų „ekspozicijas“. Mažumėle pasigendama „švaros“ ir taisyklingumo. Menkas nuotraukų dydis, neprofesionalus jų iliustravimas, pateikimo būdas atrodo išties prastokai...

Kita vertus, pažvelgus iš arčiau akys pradeda keliauti nuo vieno kadro prie kito, nes piešiniais ir užrašais išmargintos jos primena tikrą komiksą. Tik gaila, kad be vientisos istorijos... Šis fotografijos ir iliustracijų derinys primena fantastišką realybės transformavimą, kuomet tikrovė yra perkuriama būtent taip, kaip kiekvienam kūrėjui ar parodoje apsilankiusiam svečiui ji yra matoma.

Kitas smagus parodos aspektas yra tai, kad ji nėra prižiūrima, o nuotraukų interpretavimo priemonės yra likusios ten, kur buvo – permatomoje popieriaus įmautėje, pakabintoje ekspozicijos viduryje. Tad lankytojai gali laisvai griebti spalviklį ir tobulinti, pildyti ar net teplioti šias „Lomo“ fotografijas. Juk tokiu būdu, t. y. lietuvaičių interpretacijomis, tęsiama paroda ir yra jos esmė.

Šį nuotraukų apdorojimo būdą, kai ant jų yra piešiama, rašoma, kadrai yra karpomi, deginami, braižomi ar kitaip stilizuojami, bei „Lamotyros instituto“ dirbtuves menininkai pavadino „Lomogafika“. Esą – tai nauja, dar nepažinta fotografijos kryptis. Nors šiai „Fluxus ministerijoje“ surengtai parodai pristigo kokybės, tačiau vis dėlto puiku, kad yra nepasyvių, entuziastingų, ieškančių ir atrandančių jaunųjų kūrėjų.