Zenekos nuotrauka

Sveikas sulaukęs naujųjų mokslo metų, gerasis skaitytojau,

štai ir vėl pabaigęs vasarą keliauju mokytis. O gal net ne keliauju, o žiūriu, ko galima pasimokyti. Tegu ir iš tų pamokų, kurias dalina spalvingomis skiautėmis pro Bernardinų tekstų langus. Taigi, jei nebėgčiau iš pamokų, ko išmokčiau? Arba – ko vertėjo pasimokyti praėjusią savaitę?..

Pavyzdžiui, sostinės Mokytojų namuose buvo galima pasižiūrėti, kaip dėliojamos dailios mandalos. Jų piešinį į visumą darniai jungia Tibeto vienuoliai. Ko iš jų galima išmokti? Vidinės laisvės.

Tolėliau nuo sostinės – Žemaitijoje, prisimenamas ankstesniųjų šimtmečių kultūrinis paveldas. Plungė puikiai įprasmina Mykolo Mikalojaus Oginskio palikimą. Kokia nuostabiausia savybė tame žemaičių krašte, kurią norėtųsi perimti iš festivalio organizatorių? Pavydėtinas užsispyrimas daryti gerus darbus.

Vėl pasidairius po Vilnių, galima aptikti irgi tam tikrų užsispyrimo apraiškų. Štai Jaunimo teatras, pasak jo vadovo Algirdo Latėno, irgi laikosi iš paskutiniųjų. Turbūt užsispyrimas gyventi – privaloma tokio buvimo dalis. Kas smagiausia tame Arklių gatvėje esančiame pastate? Kad vežimas vis dar traukiamas. Ir traukiamas smagiai.

Tame pačiame sostinės Senamiestyje, kiek žemiau, apie naują sezoną skelbia kita spektaklių rodymo institucija – Menų spaustuvė. Jų kryptinga vadyba daro įspūdį net ir skeptiškai kultūros verslumo klausimais nusiteikusiam piliečiui.

Yra ir žmonių, iš kurių galima mokytis paslaptingumo. Tarp tokių asmenybių – iliustratorė ir fotografė Natalie Shau. Jei kada nors norėsiu ką nors daugiau apie gotiškąją subkultūrą, įtariu, kreipsiuosi į ją.

Vaizdinių mokslų rastume ir nūnai krepšinio manijos pike esančioje Aukštaitijos sostinėje. Ten patyrusių profesionalų objektyvai bandys stabdyti žavingas vietinio gyvenimo akimirkas. Turėtų būti įdomių portretinių nuotraukų iš krepšinio šalies. Žvelgsime paskui į jas ir bandysime suvokti akies žvitrumo mįsles.

Sostinės Nacionalinėje dailės galerijoje vėl atsivers gera proga pažinti sovietinių laikų modernybę per daiktus. Ten atidarys ekspoziciją, skirtą tos epochos Baltijos šalių architektūros, dizaino ir dailės sritims. Turėtų būti įdomu.

O jei kam sunku perprasti, ką tuomet reiškė žodis „cenzūra“, neblogos galimybės šio to išmokti jau vien iš straipsnio pavadinimo, skirto baltarusiškajai realybei apibūdinti:  „Minske grafičių nėra“. Giliau pakapsčius – sakykit, ką norite, bet geriau jau demokratijos grimasomis nuterliotos sienos, negu diktatoriškas ir pilkas pastatų sterilumas.

Zenekos nuotrauka

Neįprastų, bet svarbių dalykų pamokų galima rasti vokiškojoje kultūroje. Pavyzdžiui, apdovanoti arabą W. Goethes premija neįprasta atrodo, ko gero, tada, jei žvelgi ultradešiniųjų politiko akimis.

Mirtis nesiliauja dalinti savo prizų visiems. Ne išimtis – ir teatras bei kinas. Žiūrovų auditorija neteko aktorės Ijos Savinos. Ir ko gali pasimokyti iš mirties? Branginti gyvenimą. Negyventi per pigiai.

Turbūt prasmingo buvimo skonį ir kvapą yra patyręs Piotras Mamonovas, kuriam aktorystės menas prie širdies, bet labiausiai jis žinomas kaip buvusios rusiško roko grupės „Zvuki Mu“ lyderis. Ko galima baltai pavydėti šiam žmogui? Tikrumo, su kuriuo atlieka savo dainas.

Kitokio kirpimo asmenybė yra Umberto Eco. Interviu su juo jau anksčiau buvo publikuotas „Kelionė su Bernardinai.lt“ žurnale. Kuo visada imponavo „Rožės vardo“ ir „Fuko švytuoklės“ knygų autorius? Savo intelektinėmis įžvalgomis ir metaforomis, gebėjimu derinti semiotikos mokslą ir kūrybinį polėkį.

Keista, bet atrodo, kad menininkai, vadinami cirko artistais, bent Lietuvoje tampa vis labiau šiuolaikiškesni. Bent jau nebe pirmą kartą mūsų šalyje vykstantis „Naujojo cirko savaitgalis“ vis labiau nutolina įprastinį įsivaizdavimą apie ten pasirodančius žmones. Bent apie klounus tikrai.

Dar viena žinia iš frankofoniškos aplinkos: savo pavadinimą keičia Prancūzų kultūros centras. Nuo šiol vadinsis Prancūzijos institutas Lietuvoje. Moksliškiau, plačiau ir panašiau į kitų valstybių tokio tipo įstaigas.

Beveik visada savo tekstuose kritiškas teatrologas Vaidas Jauniškis, tarsi atsisveikinimui su vasara skirta tema per Lietuvos radiją įdėmiau įsižiūri į Druskininkus. Jų gėrybes ir blogybes. Komentaras galbūt ne pats įspūdingiausias, bet, kaip visada, galima pasimokyti subtilaus humoro ir drąsaus žodžio derinių.

Zenekos nuotrauka

Teatrinio sezono pradžiai keletą užtaisų turi numatęs ir Vilniaus mažasis teatras. Ko iš jo pristatomų premjerų pasisemsime, dar ateities klausimas. Bet atrodo, kad rinktis bus iš ko.

Anonsų ir pažadų gausybėje neturėtų pasimesti sostinės Radvilų rūmuose numatomos organizuoti parodos.

Tiems, kurie mėgsta aistringesnius ir trankesnius renginius, turbūt vertėtų susipažinti su Valdo Kilpio įspūdžiais iš festivalio „Mėnuo Juodaragis“. Ar labai daug verta perimti iš gentinių šėliojimo papročių panašaus tipo festivaliuose, nesu įsitikinęs, bet kodėl gi neusipažinus su kultūriniu Zarasų gyvenimu? Tiesa, tas pažindinimasis su šia švente turi ir piniginę išraišką – bilietai nepigūs. Kitiems metams jau reikia iš anksto įtraukti į biudžetą išlaidas.

Jei jau varijuojame bilietų tema, – mokslo metams savaip pasiruošė Cezario Graužinio vadovaujama trupė. Su atitinkamais pažymėjimais šio režisieriaus statomus spektaklius mokytojams bus galima išvysti perpus pigiau. Graži iniciatyva. Ko gero, sektina ir kitiems teatrams.

Na, o J. Miltinio teatras Panevėžyje pasitinka naująjį sezoną Kosto Smorigino režisuojamu spektakliu „Švytinčių burbulų partija“ pagal Editos Kauzaitės pjesę „Meilės pinklės ir košmarai“. Ta proga apie savo sceninį kūrinį taria žodį ir pats autorius.

Pabaigai – dar du ganėtinai skirtingi tekstai, kuriuos laikyčiau vienais geriausių šią savaitę. Tai Benedikto XVI mintys apie meną, savaip pratęsiančios ankstesnių popiežių, ypač Jono Pauliaus II, apmąstymus apie menininko veiklos prasmingumą.

Antrasis straipsnis – apie režisieriaus Ingmaro Bergmano pomėgį namų kinui ir siekį dalintis savo atradimais.

Iš to noro dalintis su kitais taip pat galima pasimokyti. Nes kiek gi galima bėgti iš pamokų? Šiemet stengsiuos jų praleisti mažiau.

Iki, pasimatysim mokykloje.