Donatas Petrošius. Vertybinės geležtės, brangpopieriai ir kiti rankų darbo drugeliai, paveldėti iš senų, bet dar nepasibaigusių laikų

EPA nuotrauk

Variokai. Centai. Kapeikos. Pensai. Grašiai. Ir visi kiti smulkieji tugrikai. Nesvarbu, ar turi labai daug pinigų, ar labai mažai, vis viena kelionėje visų niekaip neišleisi – tą patiriu kaskart grįžęs iš Anglijos, krapštydamas iš kišenių monetas su Elžbietos II galvomis. Arba po kelionių Rusijoje išsipurtau faktiškai beverčius šv. Jurgius ir dvigalvius erelius. Tos dvi buvusios, o gal ir tebesančios imperijos tik tuo ir tėra panašios, kad jose cirkuliuoja tonų tonos variokų, už kuriuos praktiškai nieko negali nusipirkti. Nebent jų surinktum kelis kilogramus. Bet niekas kilogramais variokų nedalija – jų, kaip tyčia, grąžos gauni tiek, kad oro uoste ar paskutinėje kavinėje prieš kertant sieną į nieką negalėtum išmainyti, kad būtų per mažai net saldainių maišeliui; nerandi net fontano, kur galėtum jas sumesti; per mažai ir tam, kad atsimintum po metų kitų, kai vėl teks vykti į tas pačias šalis – pernelyg mažai, kad nepasiimtum. Kad turėtum, kad nežinotum, kur tas monetas dėti, bet kad būtų gaila išmesti.

Tiesa, turiu bičiulį, kuris visa tai kolekcionuoja. Bet jis jau, rodos, visas įmanomas monetas iš šitų lengvai pasiekiamų imperijų turi seniausiai. O tokių, kurių jis neturi, ir aš paprastai kelionėje negaunu ir niekada negausiu. Natūralu – esama tokių monetų, kokių neturi niekas. Tokių, kurios nepakliūva į rankas arba buvo nukaldintos ir pamestos. Guli kur nors jūros dugne arba įmintos į dirvožemį ir savo (ne)buvimu varo iš proto viso pasaulio numizmatikus. Jie iš katalogų žino apie visas monetas, bet kai kurių niekaip negali gauti ir negaus.

Dar nesvėriau, kurios šalies smulkiųjų susikaupė daugiausia. Ir nesumavau. Nes koks skirtumas – bankai jų nepriimtų, vertė krenta, masė – svarbiausia – masė šitų beverčių grąžos valiutų auga. Jei ir toliau taip, pralenks bevertį anos, sovietinės, epochos užsilikusių kapeikų ir metalinių rublių palikimą, kuris glūdi kaime, dulkėtame stiklainio sarkofage. Kiek jų ten? Gal pusantro kg. Jau atpratau skaičiuoti, esą – kiekviena 1 kapeikos nominalo moneta prilygsta neišgertai stiklinei gazuoto vandens arba degtukų dėžutei, 2 – sąsiuviniui, 3 – gazuotam vandeniui su sirupu, 5 – piešimo sąsiuviniui, 10 – limonado buteliui (geriant „čia pat“, prie parduotuvės, po to grąžinant tarą, jei nenuskyla kaklelis atidarinėjant), 15 – mėtinei arba braškinei paršinei (tikslus pav.: „Paršiukas Čiukas“) kramtomajai gumai , 20 kp monetos – kepalams duonos, kuri mūsų rajone būdavo tokia prasta, kad ją pirkdavo tik veršiams šerti ir t. t. Galima vardyti ir vardyti, kiek visko nenupirkta už tas monetas, kurias andai apleido vertė. Pažiūri dabar į jas per stiklą – kaip reta negražios. O štai anglų monetos – labai gražios. Užvis gražiausios – 1 ir 2 pensų. 10, 20, o ypač 5 pensų monetos prieš 2 pensų monetas atrodo skurdžiai. Net bet kuri 50 pensų moneta estetiškai nusileidžia bet kuriam dvipensiui. Sunku supaistyti tuos anglus, bet, ko gero, yra taip, kad tie ne tokie gražūs stambesnieji pinigai nukaldinti prekiniams santykiams, o praktiškai beverčiai 1 ir 2 pensų variokai tarnauja vien tik reprezentacijai. Egzistuoja tam, kad būtų. Ir kad būtų ne bet kaip, o gražiau.

Minėtųjų sovietinių monetų kolekcijos neišpilu į tvenkinį tik dėl to, kad ji man primena tėvą. Didelę savo gyvenimo dalį jis rinkdavo monetas, bet jų nekaupė. Rinkdavo iš žiūrovų, kai dirbo kino mechaniku. Bilietuodavo. Vienos serijos filmas – 30 kapeikų (20 kp – viena serija, plius dokumentinis f. už 10 kp); dviejų serijų – 40 kapeikų. Jei filmas neišvengiamai anšlaginis, pavyzdžiui, indų, tuomet bilietuodavo mama, nes, kol pats kino mechanikas parduotų 200 bilietų, viskas užsitęstų į naktį. Mama talkindavo visuomeniniais pagrindais. Nebuvo bilieto pardavėjos etato. Kynų kapeikas tėvai pildavo į talpią medinę druskinę su etnografiniais raižiniais. Ją laikydavo ant sekcijos. Mėgdavau tą piniginę druskinę nusiimti ir perskaičiuoti, kiek pribilietuota. Pirmiausia – popierinius rublius, po to – kapeikas į krūveles. Mėnesio gale tėtis veždavosi į Šilalę, į ataskaitinį kynininkų susirinkimą. Tėtis priduodavo visas surinktas kapeikas ir rublius, išklausydavom visokių ataskaitų ir kitų nuobodžių šnekų, tada tėčiui duodavo algą, ir mes eidavom į žaislyną, kur aš galėdavau išsirinkti bet kurį žaislą. Tėtis visuomet nupirkdavo be jokių derybų, išskyrus vieną kartą, kai aš Šilalės žaislyne išsirinkau nuotoliniu būdu (per ilgą baltą laidą) valdomą tanką: pardavėja pademonstravo, kad viskas veikia, važiuoja, bet paaiškino, jog parduos šitą tanką be galvaninių elementų, trumpai sakant, – be batareikų, nes dabar, girdi, deficitas tokie plokšti elementai, tai jūs patys žiūrėkit, kur gauti, nes mes parduotuvėje turim tik tas dvi, kurios mums reikalingos kitiems tankams tikrinti, – maždaug taip išdėstė pardavėja. Tada tėtis pasakė, kad jei jūs neparduodat batareikų, tai mes nepirksim ir tanko. Ir oriai įsižeidę išėjom iš žaislyno. Dar ir dabar savimi didžiuojuosi, kad tada nekėliau jokių scenų, neprotestavau, nors tas tankas man baisiai patiko, nes tada buvau tikras karo vyras, per visą krūtinę rikiavosi eilė visokiausių skiriamųjų ženkliukų; daugiau niekada tokio tanko pirkti neaptikome, bet ir negaila – tikri vyrai privalo griežtai laikytis principų ir garbės kodekso, o tai po to įbruks muškietą be parako, šarvuotį be degalų ar dar kokį biesą.

Tik užaugęs supratau, kad dėl visų tų principų mano tėtis nuolat iškrisdavo iš galybės kontekstų. Iš sovietinių – irgi. Kadangi jis iš tų surenkamų kyninių pinigų katilo nepasisavindavo nė rublio, per ataskaitinius susirinkimus paaiškėdavo, kad, palyginti su Partijos iškeltomis užduotimis bei kolegų iš kitų Šilalės rajono kino salių rezultatais, mes kaskart viršydavom visas normas keleriopai. Iš Šilalės rajono kino direkcijos tėtis nuolat gaudavo visokių gėrybių, kaip antai – paauksuotų ženklelių su raudona vėliava ir užrašu: „Udarnik 9 piatiletki“, „Udarnik 10 piatiletki“, „Udarnik 11 piatiletki“ ir t. t. Kasmet – po kelialapį į visokius karpatus, kaukazus, leningradus ir pan. O 1986-aisiais – į VDR per Čekoslovakiją. Kaip tik tuomet buvau vienas didžiausių savo kaime ženkliukų ir markučių (pašto ženklų) kolekcionierius. Diduma ženkliukų ir markučių, parvežtų lauktuvių iš visų tėčio kelionių, išliko iki dabar. Keista, bet neišsaugojau nei vienos čekoslovakiškos, nei Rytų vokiečių monetos. Nors parvežė kelias saujas. Per dažnai kildavusias stichiškas ristynes pertraukų metu mokyklos teritorijoje iš mano kišenių išbyrėjo nemažai šitų gėrybių: kelis pfeningius rado felčerės sūnus Vygis (tie pfeningiai buvo nukaldinti iš tuo metu egzotiškai atrodžiusio metalo lydinio, panašaus į tokį, iš kokio kalami dabartiniai smulkieji lietuviški centai). Nieko nelaukusi felčerė Katauskienė nuvyko į rajono centrą pas juvelyrą ir užsisakė iš šito prašmatnaus sidabro pagaminti jai auskarus. Juvelyras pasitaikė kažkoks nesukalbamas ir auskarų felčerei nepadarė.

Sovietmetis pasižymėjo tuo, kad tada ne pinigai buvo svarbiausia, o tarpasmeniniai ryšiai. Kai buvau visai mažas, mes nusipirkom daug daug baltų ir raudonų plytų – vasarnamiui budavoti ir tvartui perstatyti. Nors pinigų cementui turėjom, bet, kaip minėjau, ne pinigai buvo svarbiausia. Svarbiausia buvo ryšiai, o mano tėvai neturėjo jokių ryšių su tais, kurie žinojo, iš kur gauti cemento. Šito gėrio laukėm beveik 10 metų. Kai gavom cemento, kapeikos nebeteko prasmės, rublis tapo smulkiausiu piniginiu vienetu, po to staiga – talonai, litai. Gali būti, jog tėtis nesisavindavo subilietuotų įplaukų dar ir dėl to, kad jam pakako nuovokos suprasti, jog vogtos kapeikos nepadės pralenkti laiko. Nepamenu, bet, ko gero, manęs jis niekada nemokė visokių tokių banalybių, kaip antai, kad vogti yra negražu ir pan. Kelis kartus girdėjau tik tiek, jog savo draugams sakydavo, kad jo sūnus, tai yra aš, yra protingas. „Protingas“ – mano šnektoje, be kita ko, reiškia ir „doras“, „nekrečiantis kvailysčių“. Tuo metu protingumo su nevogimu nesiejau, bet kažkaip tos nebylios sutarties laikydavausi, nors, kaip ir priklauso, galiausiai tabu sulaužiau: kasmet iš miesto vasaroti atvykdavo du pusbroliai. Mano bendraamžiai. Jiems tėvai palikdavo pinigų visai vasarai. Kartą vyresnysis pusbrolis, nesumodamas, kur tuos savo vasaros pinigus prakišti, užkrėtė visus nuostabia idėja: nusipirkti iš kaimo krautuvės saulės akinius. Išsikrapščiau bene tris rublius kyninių pinigų iš taupyklės-druskinės turėdamas aiškų tikslą: įsigyti pirmo būtinumo akinius. Įsigijom. Ir ką? Akiniai, kurių dizainas morališkai paseno turbūt dar tada, kai Leninas buvo biologiškai gyvas, mums, pradinių klasių stileivoms, pravertė dvi tris dienas. Po to supratom, kad mums labiau reikia naujų sportbačių iš tos pačios nuostabiosios vienintelės ir centrinės kaimo krautuvės. Tiesa, sportbačiais vadinti tų guminių vyžų dabar nesiverstų liežuvis, o ir mūsų dydžių nebuvo, teko pirkti – „ant išaugimo“, su 4–5 cm vakuumu „sportbačių“ priekyje. Dar viena vagystė, sumažinusi to mėnesio kino direkcijos įplaukas bene vos ne 10 rublių. Bet – koks paradoksas – vos tik parsinešėm šituos antifuturistinius avalynės pavyzdžius namo, ir kaip jie iškart mums ėmė nepatikti! Nėra žodžių nusivylimui apsakyti.

Pasirausęs atmintyje atrandu, kad, be vasarinių pusbrolių idėjų, ne atostogų metu nuo pietų atliekamas kapeikas išleisti būdavo dar kebliau. Dar ypač dėl to, kad nemėgdavau ledų. O ir tų į kolūkio valgyklą atveždavo tik kartą per savaitę. Kadangi deficitas, kadangi visi laukdavo ilgoje eilėje, tai ir aš laukdavau, pirkdavau – ką daugiau veiksi. Po to prakandęs žiūrėdavau, kaip tirpsta, laša ir nebelieka.

Mieliau nei ledų, eidavau į paštą. Ten, po stiklu, būdavo apie pusšimčio rūšių markučių. Tiesą sakant – neypatingai jos buvo gražios: visos „Počta SSSR“, dauguma su nykiomis galvomis arba nelabai vykusiai, tarsi dailininkui būtų trūkę laiko, nupieštais kosminiais aparatais, arba, kas nykiausia – tokios, kuriose nėra nieko, tik spalvoti blynai ir rusiški užrašai, skelbiantys, kad įvyko, įvyks koks nors tarpgalaktinis komjaunuolių ir kromanjoniečių suvažiavimas. Nepaisant vizualinio skurdo, kažkas mane nenusakomai prie jų traukė – galbūt tai, kad, kai paštininkei pasakydavau, jog noriu nusipirkti vieną ar kitą pašto ženklą (baksteldavau pirštu į stiklą), ji paimdavo didžiulį raktų rinkinį ir atrakindavo patį tikriausią storasienį jokiems vagims nepakeliamą seifą; išimdavo lakštus sukibusių markučių ir, suradusi tų, kurių man reikia, kruopščiai atgnybdavo. Visa tai tuomet atrodydavo be galo rimta, paslaptinga ir keista – kam tuos margus niekučius reikia laikyti paslėptus labiau nei pinigus krautuvėje? Mūsų kaime krautuvę bent kartą per dvejus metus apiplėšdavo, o kad plėštų paštą dėl markučių – kur tai girdėta?

Keistas atrodydavo ne tik tas markučių sureikšminimas, bet ir jų nominalai. Esu praleidęs valandų valandas prisikišęs tyrinėdamas tuos margus popierėlius, bet taip ir neatradau jokios sistemos, neįžvelgiau jokios logikos, kodėl, pavyzdžiui, visai gražus pašto ženklas su juodosiomis gervėmis – viso labo – tik 2 kp, o koks nors nevykęs „Slava pokoriteliam celiny“ – 50 kp? Nes ta pigioji – ir didesnė, ir nenuginčijamai gražesnė? Kas nustato jų kainas? Kodėl taip atbulai įvertina?

Per (ne)įvertinimus – markutės tiesiogiai siejasi su monetomis; monetos – tiesiogiai susijusios su drugeliais – per polinkius išnykti: daugelio plaštakių rūšių bei egzempliorių nei gamtoje, nei apyvartoje nebesutiksi. Pinigai keičiasi, sudyla. Plaštakių karalystės įvairovė nyksta – pakanka nuvažiuoti į Akmenę, yra ten, kraštotyros muziejuje, įspūdinga iš vieno garsaus akmeniškio išpirkta drugelių kolekcija – susisiuntė žmogus iš viso pasaulio – nuo Indonezijos iki Amerikos – paštu, vokuose, apklijuotose markutėmis, – visi drugių kolekcionieriai tokiu būdu keičiasi egzemplioriais, vadinasi, drugelių kolekcionierius neišvengiamai – šioks toks filatelistas – tegu ir pasyvus markučių apytakos skatintojas – ne visi pašto ženklai prapuola, pavyzdžiui, dar būdamas pionierius pirkdavau iš klasiokės amerikoniškus pašto ženklus – iš kur ji tokių kapitalistinių „Special Delivery USA“ gaudavo – bene giminės, kuriais nederėdavo girtis – atsiųsdavo iš „ten“? Tebeturiu tris JAV pašto ženklus – nieko ypatingo, dabar pagalvojus, o tada – būry SSRS ir kitų sovietinio bloko produkcijos – atrodė gana mistiškai.

Kiekviena kolekcija be mistikos būtų nieko verta. Štai tame Akmenės muziejuje, drugelių (jų ten keli tūkstančiai) skyriuje, yra tokių, kurie išnyko prieš pusšimtį metų. UNESCO ar pan. organizacijos atstovai perspėjo muziejaus darbuotojas – esą visame pasaulyje draudžiama viešinti išnykusių peteliškių atvaizdus. Išimtis – mokslo tikslais. Kitaip – sankcijos visokios. Turiu beveik visus nusifotografavęs – lyg ir nedraudė pleškinti. Nusitraukiau: daugelį – būriais. Kai kuriuos – po vieną. Peržiūrinėju slapta. Jų pavadinimai skamba mitopoetiškai: Hypolimnas dubius, Trogonaptera troiana, Papilio memnon, Morpho eros, Atrophaneura varuna varuna, Atrophaneura neptunus decasini, Caligo oedippus, Caligo uranus ir taip iki hipno. Užkalbėjimai, o ne vardai. Atrodo, Jurgis Kunčinas yra parašęs eilėraštį iš drugelių pavadinimų.

Kas persveria kolekcininko viduje: aistra turėti, kaupti, puikuotis ar siekis pažinti per tuos surinktus niekučius pasaulį? Bala žino. Turbūt viskas vienu metu. Galvos pametimas. Buvom ketverius metus (1988–1991) pametę galvas abu. Kolekcionavom ilgų nuotolių bėgimuose nubėgtus kilometrus. Buvo toks „Bėgimo mėgėjų asociacijos“ įsteigtas „Ištvermingųjų sporto sąjūdis Ąžuolai ir Liepos“. Tam, kad gautum vaikišką „ąžuoliuko“ atskyrį, per trejus metus bėgimo mėgėjų varžybose (kurių tais laikais buvo organizuojama kiekviename rajono centre) reikėjo įveikti 600 km. „Ąžuolo“ trečiojo laipsnio normatyvas – 900, antrojo – 1200, pirmojo – 1500. Per tuos trejus bastymosi po rajono centrus metus nubėgom po 1250 km. Nubėgom tiek, kad ir man, vaikui, priklausė antrojo laipsnio normatyvas. Bet nutiko taip, kad nenuvykome į sezono uždarymą, kur teikė apdovanojimus. Paprašėm mamos, atvažiavusios į Vilnių, į kursus, kad ji paimtų tai, ką mes savo kojomis užsidirbome, nes patys nebeturėjom už ką.

Ir mama mums parvežė tai, ką jai perdavė: man – mikroskopinį „ąžuoliuko“ ženklelį. Tėčiui – kiek didesnį trečiojo atskyrio.

Nebuvo nei pikta, nei apmaudu. Tuo metu nebūčiau pajėgęs apibendrinti, bet kažkur omenyje man buvo skaidru ir aišku, kad nieko tokio, jog gavom ne to nominalo ženklelius. Atlygis, palyginti su mūsų „išlaidomis“, buvo toks nenusakomai neadekvatus, kad tam tikra prasme – labai teisingas. Juolab kad mudu pravažinėjome visą beveik ketverių metų šeimos biudžetą. Pažinom pasaulį, sutikom šimtus nuostabių žmonių, draugų ir pakeleivių. Šventųjų ir pamišėlių. Ir kaip priedą – įgijau patirtį, kad tikrasis atlygis yra proporcingai niekingai mažas tavo egoistiniams žygdarbiams. Siekiui būti pirmam – bent jau „savo“ – iki 18 metų – amžiaus grupėje. Mes – tikriau – tėtis viską padarė, kad būčiau pirmas. Gyvenimas parodė, jog visa tai nieko nereiškia. Ypač tai, ką renki sąmoningai.

Daugybė dalykų, kuriuos prieš dvidešimt metų būdavo įprasta kolekcionuoti, pamažu traukiasi iš šio pasaulio. Laiškų išsiunčiama ir gaunama kur kas mažiau – ant daugelio vietoje pašto ženklų – paprasčiausias antspaudas su užrašu: „Apmokėta“. Ženkliukų įvairovė (vadinasi – ir paklausa) taip pat kritiškai smukusi – kas žino, kur tokiais prekiaujama? Kažkada vien su mano kaimu būdavo dviejų rūšių. Cirkuliuojančių monetų įvairovę, bent jau Europoje, triuškinamai sumažino euro įvedimas. Pasaulyje – infliacijos, kai teritorijose, kur ekonomika vegetuoja, apyvartose išlieka tik stambiosios kupiūros. Atvirukus baigia išstumti skaitmeninė fotografija. Degtukų dėžučių įvairovė laikosi iš reklamos. Absoliuti dauguma kalendoriukų – taip pat rinkodaros produktai – ar dar kas nors, kaip kad dauguma vaikų prieš du dešimtmečius, kolekcionuoja skardines nuo alaus ar tuščius cigarečių pakelius? Kas dar? Viskas?

Esama tokių, kurie minta nostalgija. Prisiminimais per daiktus. Per ritualus, kuriuos kartoji kaskart rausdamasis po savo turinius.

Laikams keičiantis, kažkas nutrūko, išsipildė begalė norų. Dar daugiau dalykų paliko beprasmiški. Bent jau man – palengvėjo nustojus kolekcionuoti. Turtingas esi tada, kai nieko nebekaupi. Tiksliau – ne turtingas, bet laisvas.