Kadaise tokia mums įprasta busvusi 60 W kaitrinė lemputė Europoje nuo rugsėjo 1 d. jau nebegaminama. Subtilaus grožio ir rimtojo mokslo simbiozės etalonu tapusios lemputės era Europoje baigėsi. Kad toks sprendimas įsigalios, Europa nusprendė dar 2007 m. siekdama prisidėti prie klimato kaitos mažinimo. Tiesa, kurios šalys, pavyzdžiui Naujoji Zelandija, skatinamos tų pačių motyvų, tai susikubo padaryti ir dar anksčiau.

Taigi, nors ilgus metus ji jaukia šviesa apšviesdavo daugelio europiečių namus, dabar šis namų apyvokos daiktas įrašomas prie „nykstančių rūšių“, nes Europoje įsgalioja visuotinis draudimas gaminti ir importuoti skaidrines kaitrines lemputes. Tiesa, pirkėjai dar galės jų įsigyti, kol parduotuvėse visiškai išseks atsargos, o tada jos taps istorija. Tokia pat, kokia kadaise tapo žibalinės lempos.

Priėmus šį draudimą europiečiai skatinami naudoti naujos kartos, energiją taupančias lemputes. Ir nors netrūksta tų, kurie prisipažįsta vertinantys taupias fluorascensine lemputes, kai kas šių metų rugsėjo 1 d. prisimins kaip dieną, kai jų namai paniro į amžiną prieblandą. Jie visada manys, kad nedideliame stikliniame pasaulyje įkurdinta miniatiūrinė laboratorija su plonu skaisčią šviesą skleidžiančiu wolframo siūleliu, kuri įsižiebdama švelniu blyksniu lengvai užlieja kambarį ir jame susirinkusiųjų veidus, yra kažkas nepakartojamai romantiško.

Kultūros istorikas Christopheris Cookas atvirai prisipažįsta pernelyg nesimpatizuojantis naujosioms lemputėms. Jo įsitikinimu, šviesa namuose labai svarbi, nes kuria ypatingą atmosferą, o štai naujosios lemputės esą šviečia „kažkaip kitaip“. „Matome fundamentalų pokyti apšviečiant mūsų namų interjerą. Senųjų lempučių šviesa sklindanti iš po lempos gaubto buvo kitokia – minkštesnė, natūralesnė. O gaubtas ją maloniai išsklaidydavo“ – samprotauja kultūros istorikas.  

Regis panašios nuomonės laikosi ir paprasti vartotojai. Atsiradus naujojo tipo lemputėms senosios visada išliko populiaresnės, nors, reikia pripažinti, jų populiarumas tolydžio mažėjo.

Kultūros komentatorius Stephenas Beyley pastebi, kad kaitrinė lemputė yra kai kas daugiau, nei tik jaukią šviesą skleidžiantis išradimas. Tai, anot jo, „tobula puikios idėjo išraiška. Dėl savo labai aiškaus dizaino volframinė lemputė tapo idėjinio nušvitimo, genialumo simboliu. Matyt neveltui, nes tai tiek tiesiogine, tiek perkeltine žodžio prasme – nušvitimas.“

Kadangi apie europiniu mastu priimtą sprendimą buvo žinoma jau seniai, gamintojai ir prekybininkai tam pasiruošti suspėjo. Kai kurie iš jų jau senokai liovėsi prekiavę senosiomis lemputėmis ir lentynas užpildė fluorascensinėmis lempomis, energiją taupančiais halogenais bei vadinamosiomis ledinėmis lemputėmis.

Tačiau žmonių, kurie vis dar neprisijaukino naujųjų lempučių, ir naująją tvarką vadina veikiau diktatūros, o ne demokratijos išraiška, tikrai netrūksta. Skaisčią šviesą skleidžiančios kaitrinės lemputės kartais net gyvybiškai būtinos senyvo amžiaus žmonėms, kurių regėjimas silpnesnis, taip pat tiems, kurių darbinė veikla reikalauja intensyvaus apšvietimo.

Ir nors kritikos naujųjų lempučių atžvilgiu apstu, jų gamintojai sako labai dažnai kenčiantys tiesiog nuo įvairiausių stereotipinių įsitikinimų, kurie ne visada turi pagrindo, nes lemputės nuolat tobulinamos. Nepaisant to, daugelis esą vis dar įsitikinę, kad fluorascensinės ar kitos naujo tipo lemputės skleidžia šaltą, prigesintą, baltą šviesą. Taip pat jos lėčiau įkaista, mirksi, o pačios lemputės dėl per didelio dydžio tiesiog netinka kai kuriems šviestuvams.

Emociškai žmonėms jos taip pat kur kas labiau siejasi su morgais, įkalinimo bei sveikatos įstaigomis ir kuria baimės bei tardymo izoliatoriaus atmosferą.

Amerikoje tradicinės kaitrinės lemputės iš rinkos bus pašalintos kitų metų pradžioje ir šis sprendimas visuomenėje taip pat jau guviai aptarinėjamas. Vienas geriausiai girdimų šio sprendimų oponentų – Howardas Brandstonas, vienas garsiausių pasaulyje apšvietimo specialistų, kuriam 1986 m. rekonstruojant Laisvės statulą buvo patikėta suprojektuoti jos apšvietimą.

Jis sakosi šiam sprendimui nepritarianti dėl daugelio priežasčių, tačiau vienos svarbiausių – netinkama šviesos kokybė, naujų apšvietimo prietaisų, siekiant juos pritaikyti naujosioms lemputėms, įrengimo kaštai bei gyvsidabrio sukeliama rizika.

Apšvietimo specialisto teigimu, galima pritarti tam, kad naujojo tipo lemputės būtų naudojamos įvairiuose kompercinės paskirties patalpose, bet joms esą tikrai neturėtų būti vietos žmonių namuose: „Nesakau, kad tai blogas produktas, bet jo įvedimas į rinką – tragiškas. Juk mūsų namai yra mūsų tvirtovė, o štai kažkas prievarta įsibrauna į jūsų namus ir sumažina juose apšvietimo ir gyvenimo kokybę. Naujasis apšvietimas keičia visas spalvas – jūsų rūbų, baldų net maisto spalvą“.

Tuo tarpu Chrisas Oxlade‘as, knygos „Lemputė: išradimo istorija“ autorius sako, kad šie pokyčiai – mokslo progreso dalis ir naujosios lemputės turėtų būti noriai priimamos. „Nejaučiu jokios nostalgijos kaitrinėms lemputėms. Mano tėvai vis dar sako, kad jos niekam tikusios ir blankios, bet aš tiesiog prisitaikiau ir priėmiau naująsias lemputes“.

Pagal bbc.com parengė Lina Valantiejūtė