Tarptautinės Pasauliečių pranciškonų ordino tarybos nario Ewaldo Kreuzerio OFS parengta ugdymo medžiaga rugsėjui.

Dabartiniu metu visas pasaulis vis stipriau susiduria su sekuliarizmo ir ateizmo reiškiniais. Šį faktą pažymėjo jau popiežius Paulius VI savo apaštališkame paraginime „Evangelii nuntiandi“ (1975). Bet kaip mes turėtume reaguoti į šiuos iššūkius? Šventojo Tėvo atsakymas yra labai aiškus: Bažnyčia turi laikytis savo misionieriškos dvasios ir net suintensyvinti ją dabartiniu gyvenamuoju laikotarpiu. Kodėl misionieriška dvasia yra tokia svarbi? Ir ar mes, pasauliečiai pranciškonai, jaučiame savo atsakomybę ir suvokiame šią ypatingą misiją? Šie klausimai bus svarstomi per generalinę kapitulą San Paule, Brazilijoje, kitą mėnesį.

Veiksmų programa

Paskutiniai Jėzaus žodžiai Evangelijoje pagal Morkų suteikia evangelizacijai, kurią Viešpats patiki savo apaštalams, beribį visuotinumą: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai.“ Dvylika ir pirmoji krikščionių karta gerai suprato šių ir panašių žodžių prasmę; jie pavertė juos savo veiklos programa. Netgi persekiojimai, išblaškę apaštalus, padėjo skleisti Žodį ir įsitvirtinti Bažnyčiai vis tolimesnėse srityse. Pauliaus priėmimas į apaštalų būrį ir jo kaip Jėzaus atėjimo skelbėjo pagonims – ne žydams – charizma dar labiau pabrėžė šį visuotinumą.

Visam pasauliui!

Per dutūkstantmetę istoriją krikščionių kartoms, atliekančioms šią visuotinę misiją, vis tekdavo susidurti su įvairiomis kliūtimis. Viena vertus, evangelizuotojai neišvengė pagundos dėl įvairių priežasčių susiaurinti savo misijinės veiklos sritį. Kita vertus, tie, kuriems evangelizacija būdavo skirta, neretai rodydavo žmogiškai neįveikiamą pasipriešinimą. Be to, su liūdesiu turime pripažinti, jog Bažnyčios evangelizaciniam darbui trukdo, jei apskritai nedaro jo negalimo, viešoji valdžia. Pasitaiko, kad net mūsų dienomis Dievo žodžio skelbėjai netenka savo teisių, būna persekiojami, bauginami ar šalinami vien dėl to, kad skelbia Jėzų Kristų ir jo Evangeliją. Tačiau mes esame tikri, jog, nepaisant tokių skausmingų išbandymų, šių apaštalų veikla galiausiai nepatirs nesėkmės jokioje pasaulio dalyje.Nepaisydama tokio priešiškumo, Bažnyčia nuolat atnaujina savo giliausiąjį įkvėpimą, tiesiogiai kylantį iš Viešpaties: visam pasauliui! visai kūrinijai! iki žemės pakraščių!

Esminė Bažnyčios misija

Atskleisti Jėzų ir jo Evangeliją jo nepažįstantiems nuo pirmųjų Sekminių ryto yra pamatinė programa, kurios Bažnyčia ėmėsi kaip gautos iš savo Steigėjo. Visas Naujasis Testamentas, pirmiausia Apaštalų darbai, liudija apie tą ypatingą laiką bei tam tikra prasme pavyzdines misionieriavimo pastangas, kurios nuo to laiko ženklins visą Bažnyčios istoriją.

Šis pirmasis Jėzaus Kristaus skelbimas vykdomas kompleksine ir įvairialype veikla, kuri kartais vadinama „preevangelizacija”, tačiau iš tiesų jau yra evangelizacija tikrąja to žodžio prasme, nors dar pradinė ir gana netobula. Siekiant šio tikslo, galima pasinaudoti beveik neribotu priemonių spektru: aiškiai išreikštu skelbimu, tačiau taip pat menu, mokslu, filosofiniais tyrinėjimais ir teisėtu kreipimusi į žmogaus širdies jausmus.

Žinios adresatai

Toks pirmasis skelbimas pirmiausia skirtas tiems, kurie dar nieko nėra girdėję apie Jėzų Kristų, arba vaikams, tačiau dėl šiandien egzistuojančio nukrikščionėjimo jo ne mažiau reikia ir daugybei žmonių, kurie, nors pakrikštyti, gyvena visiškai anapus krikščioniškojo gyvenimo ribų, taip pat paprastiems žmonėms, turintiems tam tikrą tikėjimą, bet menkai išmanantiems jo pagrindus, intelektualams, jaučiantiems poreikį pažinti Jėzų Kristų kitoje šviesoje negu iš vaikystėje gauto mokymo, ir galiausiai daugeliui kitų.

Misionieriška dvasia

Šiuo pirmuoju skelbimu taip pat kreipiamasi į gausybę žmonių, praktikuojančių nekrikščioniškąsias religijas. Bažnyčia gerbia ir vertina nekrikščioniškąsias religijas, nes jos yra didelių žmonių grupių sielos gyva išraiška. Jose aidi tūkstantmetė Dievo paieška, netobula, tačiau dažnai labai nuoširdi ir kupina širdies tiesumo. Jos turi įspūdingą giliai religinių tekstų paveldą. Jos mokė melstis žmonių kartas. Jose glūdi nesuskaičiuojama daugybė „Žodžio sėklų”. Jos yra, vartojant taiklų Vatikano II Susirinkimo posakį, pasiskolintą iš Euzebijaus Cezariečio, „pasirengimas Evangelijai“.

Tokia padėtis tikrai kelia sudėtingų ir sunkių klausimų, kuriuos, siekiant atverti šiandieniams ir rytojaus misionieriams naujus ryšių su nekrikščioniškosiomis religijomis horizontus, privalu išnagrinėti pasitelkus krikščioniškąją tradiciją ir Bažnyčios magisteriumą. Pirmiausia šiandien norėtume pabrėžti, kad nei pagarba šioms religijoms bei jų vertinimas, nei kylančių klausimų sudėtingumas Bažnyčiai negali reikšti raginimo susilaikyti nuo Jėzaus Kristaus skelbimo nekrikščionims. Priešingai, Bažnyčia mano, jog visa ši daugybė žmonių turi teisę pažinti nesuvokiamus Kristaus turtus, kuriuose žmonija, pasak mūsų tikėjimo, netikėtai pilnatviškai gali rasti visko, ko ieško apgraibomis, norėdama sužinoti apie Dievą, apie žmogų ir jo paskirtį, apie gyvenimą ir mirtį, apie tiesą. Net ir gamtos religijų labiausiai vertintinų apraiškų akivaizdoje Bažnyčia remiasi tuo, kad Jėzaus Kristaus religija, jos skelbiama per evangelizaciją, objektyviai įterpia žmogų į santykį su Dievo planu, jo gyvu buvimu, jo veikimu. Bažnyčia taip leidžia jam susitikti su dieviškosios Tėvystės, palankios žmonijai, slėpiniu. Kitaip tariant, mūsų religija iš tikrųjų nustato autentišką ir gyvą ryšį su Dievu; būtent to nepavyksta padaryti kitoms religijoms, nors jos, taip sakant, ir tiesia rankas į dangų.

Dėl šios priežasties Bažnyčia palaiko savo misijinį polėkį ir net nori sustiprinti jį istorijos momentu, kuriuo gyvename. Ji neturės poilsio, kol nebus padariusi visko, kas įmanoma, Jėzaus Išganytojo Gerajai Naujienai skelbti. Ji nuolatos rengia naujas apaštalų kartas. Su džiaugsmu konstatuokime tai šiuo laiku, kai netrūksta manančių ir net tvirtinančių, kad apaštalavimo uolumas bei polėkis užgesę ir kad misijų laikai – jau praeitis. Sinodas į tai atsakė, jog misijinis skelbimas niekada nesiliaus ir Bažnyčia visada stengsis vykdyti šią užduotį.

Sekuliarizmas ir ateizmas

Vis dėlto Bažnyčia nesijaučia atleista nuo pareigos taip pat nenuilstamai rūpintis tais, kurie tikėjimą jau yra priėmę ir neretai jau per kelias kartas turėję ryšį su Evangeliją. Tad ji siekia gilinti, stiprinti, maitinti ir daryti vis brandesnį tikėjimą tų, kurie jau vadinami tikinčiaisiais, idant jie dar labiau būtų tokie.

Šiam tikėjimui šiandien beveik visada tenka susidurti su sekuliarizmu, net karinguoju ateizmu. Jis neapsaugotas nuo išbandymų bei pavojų; negana to, tai tikėjimas, kuris yra apgultas ir puolamas. Nemaitinamas ir nepalaikomas kiekvieną dieną jis gali žūti nuo uždusimo ir išsekimo. Todėl evangelizuoti labai dažnai reiškia teikti – ypač katecheze, kupina Evangelijos dvasios ir perteikiama atitinkančia laiką bei žmones kalba, – tikinčiųjų tikėjimui šio būtino peno bei jį palaikyti.

Bažnyčiai taip pat gyvai rūpi krikščionys, kurie nėra visiškoje bendrystėje su ja. Drauge su jais rengdama Kristaus norėtąją vienybę, kad, tiksliau sakant, įgyvendintų vienybę tiesoje, ji suvokia, jog rimtai nepaisytų savo pareigos, jei neliudytų jiems Apreiškimo, kurio turtą ji saugo, pilnatvės.

Kryžiaus triumfas

Fr. Amando Trujillo Cano, TOR

Visai neseniai pasibaigė 2011 metų Pasaulio jaunimo dienos Madride. Po oficialaus popiežiaus Benedikto XVI pranešimo, kad kitos Pasaulio jaunimo dienos vyks Rio de Žaneire, ir iškilmingo baigiamųjų šv. Mišių palaiminimo, ispanų jaunimo delegatai, stebint milžiniškai, maždaug dviejų milijonų jaunimo miniai, perdavė PJD kryžių brazilų jaunimo delegacijai. Kai jie iškilmingai iškėlė Kryžių visiems susirinkusiesiems bei televizijos transliacijos žiūrovams, tai buvo ypatinga stipraus džiaugsmo, dėkingumo bei audringo palaikymo akimirka, kelionės link ateinančių Pasaulio jaunimo dienų pradžia. Verta pabrėžti, kad 2011 metų PJD buvo taip sėkmingai įgyvendintos tik dėl lydėjusios bei skirtingais būdais veikusios Dievo malonės, ir nesuskaičiuojamos daugybės žmonių pastangų: organizatorių, savanorių, jaunimo, atvykusio iš viso pasaulio, popiežiaus, vietinės Bažnyčios, šeimų, kurios priėmė pas save piligrimus, vietos valdžios ir t.t.

Daugelis buvo paliesti aukšta dalyvių branda, kaip jie išlaikė tylą ypatingais maldos momentais, kaip džiaugėsi ir bendravo tarpusavyje, susirinkę iš visų Žemės kampelių. Du pagrindiniai renginiai, pasirodę ypatingai reikšmingi, buvo maldos vigilija ir baigiamasis šventimas su popiežiumi Cuatro Vientos oro uoste. Kad atvyktų į susitikimo vietą, jaunimas ir kiti dalyviai, tarp kurių daugybė vienuolių bei kunigų, turėjo naudotis skirtingu transportu ir nueiti pėsčiomis nelengvus atstumus, kaip kad tenka piligrimams tokio pobūdžio susitikimuose. Vienu metu oro uoste skirtingomis kryptimis tekėjo ištisos piligrimų upės ir dėl žmonių gausos buvo ribotai erdvės bet kokioms veikloms. Patyręs labai didelį karštį ir dulkių debesis, kylančius virš visos aikštės, jaunimas pasitiko popiežių su dideliu džiaugsmu. Vigilijos programą trumpam sutrikdė stiprus vėjas ir liūtis, tačiau iškart po to ji buvo tęsiama su stebėtinu entuziazmu ir pasiryžimu ištverti iki galo, taip, jog popiežius pripažino jaunimo drąsą tą vakarą bei kitą dieną. Džiaugsminga vigilijos pabaiga ir sekmadienio šventimas buvo įmanomi tik priimant daugiariopus sunkumus ir nepatogumus, švenčiant tikėjimą Kristaus prisikėlimu kartu prisimenant ir dar kartą įsijungiant į Jo kančią bei kryžių.

Kryžiaus išaukštinimo šventė ar kitaip Kryžiaus triumfas pagal Romos katalikų liturginį kalendorių yra švenčiama rugsėjo 14 d. Šios liturginės šventės istorija yra labai įdomi ir įvairi savo apeigomis bei netgi regionais, kuriuose ji minima kitu laiku. Pasak kai kurių legendų, šio minėjimo kilmė siekia 326 metus, kai šventoji Elena, romėnų imperatoriaus Konstantino motina, išėjo į piligrimystę į Šventąją Žemę ir paruošiamojo kasinėjimo naujos bažnyčios statybai Šventojo kapo vietoje metu atrado Kristaus kryžių. Kai kas šventės datą priskiria šios bažnyčios pašventinimui 335 m. Kita tradicija aiškina, jog persai pagrobė kryžiaus dalis 614 m. per įsiveržimą į Jeruzalę ir kad relikvijos buvo atgautos 628 metais Bizantijos imperatoriaus Heraklio, kuris pirmiausiai jas nugabeno į Konstantinopolį, o atgal į Jeruzalę grąžino 629 m. Po šių įvykių buvo ginčijamasi, ar ši šventė yra išugdyta ir labiau aktuali Vakarų Bažnyčiai. Galicijos tradicijoje Kryžiaus išaukštinimo šventė nuo septintojo amžiaus buvo minima gegužės 3 d. ir kai ši praktika buvo sujungta su Romos tradicija, abi datos išliko, kol 1960 m. Popiežius Jonas XXII panaikino datų dubliavimąsi iš Romos katalikų liturginio kalendoriaus. Tačiau gegužės 3 d. kai kurioje šalyse vis dar yra švenčiama dėl istorinių priežasčių bei laikantis specialių vyskupų konferencijų nuostatų.

Kryžiaus išaukštinimo šventimas primena mums, kad esame atpirkti ir kad mums buvo atleista dėl Kristaus kančios, mirties ant kryžiaus ir prisikėlimo. Kryžius, bausmės ir kankinimo įrankis, tapo mums, krikščionims, išskirtiniu Dievo meilės visai žmonijai ženklu ir stipriausia Jėzaus gailestingumo mums bei ištikimybės savajam Tėvui išraiška. Tai yra begalinės vilties ženklas, metantis iššūkį pasaulio jėgoms ir guodžiantis kenčiančius, kuris atskleidžia žmogaus didybės trapumą ir neapsakomą Dievo meilės jėgą kiekvienam iš mūsų.

Dabartiniame sekuliarizmo ir moralinio bei dvasinio reliatyvizmo kontekste, Kristaus kryžius yra stiprus pareiškimas, kurio daugelis negali suprasti ar priimti. Jau savo laikais apaštalas Paulius rašė: Mat žodis apie kryžių tiems, kurie eina į pražūtį, yra kvailystė, o mums, einantiems į išganymą, jis yra Dievo galybė. (1Kor 1, 18). Kristaus kryžiaus išaukštinimas yra mūsų dėkingumo išraiška, garbinimas asmeninėje maldoje, liturginių švenčių minėjimuose, bet labiausiai kasdieniniame gyvenime. Mes esame pašaukti apkabinti nukryžiuotąjį Kristų kaip mūsų vienintelį Išganytoją ir nešti savo kasdienį kryžių , idant sektume Juo ir dalyvautume Jo prisikėlimo galybėje, veikiančioje šiame pasaulyje. Kai kurie įstatymai gali drausti viešai rodyti kryžiaus ženklą, bet niekas negali užkirsti kelio krikščionims rodyti meilę Dievui bei artimui. Kristaus kryžius apšviečia širdis ir mintis tų, kurie ieško tikrosios gyvenimo ir mirties, meilės ir kančios prasmės.

Išaukštinkime Kristaus kryžių!Ir tuomet evangelizuokime pasaulį visomis keturiomis kryptimis, kurias nurodo pats kryžius, lygiai kaip šv. Pranciškus išsiuntė savo brolius skelbti Gerąją Naujieną visai Žemei.

Pagal ciofs.org parengė Monika Midverytė