Vakarų civilizacija – visų laikų silpniausia, teigia žymus amerikeičių rašytojas Peteris Kreeftas savo knygoje „Grįžti prie dorybių. Doros tradicijos išmintis šiandienai“, kurią netrukus išleis „Katalikų pasaulio leidiniai“. Siūlome pirmąją šios knygos ištrauką.

Ci­vi­li­za­ci­ja pa­vo­ju­je: kur din­go do­ra?

Pa­aiš­kė­ja, kad žy­mus ver­sli­nin­kas krikš­čio­nis yra suk­čius ir tu­ri dvi žmo­nas. Krikš­čio­nių de­no­mi­na­ci­ja pa­reiš­kia pri­ta­rian­ti mo­ters tei­sei į abor­tą. Ant­ra­sis fak­tas pri­bloš­kia la­biau nei pir­ma­sis.

Ko­dėl?

Pui­kus krikš­čio­nių ra­šy­to­jas ir ku­ni­gas pa­lie­ka žmo­ną bei vai­kus ir pa­bė­ga su ki­ta mo­te­ri­mi. Pas­kui pa­ra­šo kny­gą, kad pa­si­tei­sin­tų. Ant­ra­sis fak­tas pri­bloš­kia la­biau nei pir­ma­sis.

Ko­dėl?

Krikš­čio­nių san­tuo­kų su­yra be­veik tiek pat, kiek ne­krikš­čio­nių. Dau­gu­ma krikš­čio­nių de­no­mi­na­ci­jų lei­džia skir­tis, nors Kris­tus ne­lei­do. Ant­ra­sis fak­tas pri­bloš­kia la­biau nei pir­ma­sis.

Ko­dėl?

Kiek­vie­nos pa­strai­pos pir­mie­ji sa­ki­niai tie­siog at­sklei­džia žmo­nių gi­mi­nei bū­din­gą veid­mai­nys­tę: ne­si­el­gia­ma taip, kaip pa­moks­lau­ja­ma ar ti­ki­ma. Bet ant­rie­ji sa­ki­niai – vi­siš­kai nau­jas da­ly­kas. Čia kei­čia­mos tai­syk­lės ir ne­be­rei­kia veid­mai­niau­ti!

Veid­mai­nys­tė, anot Met­ju Ar­nol­do (Mat­thew Ar­nold), – tai „ydos mo­ka­ma duok­lė do­rai“. Kai duok­lės mo­kė­ti ne­be­rei­kia, ne­be­rei­kia ir do­ros. Pir­mie­ji sa­ki­niai ro­do, kad nė­ra do­ros, ant­rie­ji – kad nė­ra do­ros išma­ny­mo. Krikš­čio­nys, kaip ir vi­si nu­si­dė­jė­liai, vi­sa­da bu­vo lin­kę į ydas, bet šian­dien, at­ro­do, ne­be­ži­no­me, kas yra yda ir kas yra do­ra.

Pir­muo­sius pa­strai­pų klau­si­mus ga­li­ma iš­spręs­ti at­gai­la ir die­viš­ka ma­lo­ne, čia ši kny­ga ne­daug te­pa­dės. Ta­čiau ant­ro­sios pro­ble­mos spren­di­mas yra ži­no­ji­mas, ir čia kny­ga ga­li pa­dė­ti.

Pa­gal­bos žūt­būt rei­kia bū­tent da­bar. Nes bū­tent da­bar sa­vo ran­ko­se lai­ko­me lem­tin­gą ži­no­ji­mą, kaip su­nai­kin­ti vi­są žmo­ni­ją, o do­ros iš­ma­ny­mas iš­sly­dęs pro pirš­tus. Kai mū­sų is­to­ri­jos ve­žė­čioms bu­vo įmon­tuo­tas ga­lin­ges­nis va­rik­lis, pa­me­tė­me že­mė­la­pį. Bū­tent ta­da, kai mū­sų žais­lai už­au­go su mu­mis, kai lan­kus ir strė­les pa­kei­tė ter­mob­ran­duo­li­nės bom­bos, do­ro­vės sri­ty­je ta­po­me it kū­di­kiai.

Jei vai­ko do­ro­vė ne­su­spė­ja aug­ti ir ati­tik­ti jo fi­zi­nės rai­dos, vai­ko grei­tai ga­li ne­lik­ti. Gal tai pa­aiš­ki­na, ko­dėl dau­giau­sia žu­do­si pa­aug­liai? Žmo­ni­ja da­bar gy­ve­na pa­aug­lys­tės am­žių ir sto­vi ant uo­los kraš­to.

Bai­siau­si (ži­no­ma, po de­mo­nų) mū­sų pla­ne­tos da­ly­kai – ter­mob­ran­duo­li­nės bom­bos – pa­sie­kė tai, ko ne­pa­vy­ko vi­sų lai­kų mo­ra­lis­tams, pa­moks­li­nin­kams, pra­na­šams, šven­tie­siems ir iš­min­čiams: do­ra ta­po bū­ti­na, kad išgy­ven­tu­me. Trum­pas ir aiš­kus Vis­ta­no Hju Ode­no (W. H. Au­den) sa­ki­nys: „Tu­ri­me my­lė­ti vie­nas ki­tą ar­ba mir­ti.“

Bet kad ga­lė­tu­me lai­ky­tis do­ry­bių, pir­miau­sia tu­ri­me jas iš­ma­ny­ti. Kad bū­tu­me ne ydin­gi, o do­ry­bin­gi, tu­ri­me ži­no­ti, kas yra yda ir kas yra do­ra.

Keistuolė Vakarų civilizacija

Šiuo­lai­ki­nė Va­ka­rų ci­vi­li­za­ci­ja tik­rai keis­ta, nes iš pa­grin­dų ski­ria­si nuo ki­tų že­mė­je kles­tė­ju­sių ci­vi­li­za­ci­jų. Kuo? Aki­vaiz­du – tech­no­lo­gi­jo­mis. Ta­čiau, pa­žvel­gus ati­džiau, ji pa­tei­kia nau­ją, iš tech­no­lo­gi­jų ir nau­jo­sios fi­lo­so­fi­jos ky­lan­tį, at­sa­ky­mą į svar­biau­sius klau­si­mus: Ko­dėl aš gi­miau? Ko­dėl gy­ve­nu? Kur kreip­ti sa­vo vil­tis, sva­jo­nes, il­ge­sį, gy­ve­ni­mą ir mei­lę? Ko­kie da­ly­kai gy­ve­ni­me ge­riau­si? Kas yra sum­mum bo­num, di­džiau­sias gė­ris?

Į šiuos am­ži­nus klau­si­mus nau­jai at­sa­kė Fren­sis Bei­ko­nas (Fran­cis Ba­con): „Žmo­gaus pa­ža­bo­ta gam­ta.“ K. S. Lui­sas pa­ra­šė pra­na­šiš­ką še­dev­rą, ku­ria­me dės­to, kas nu­tik­tų, jei prie to­kio nau­jo po­žiū­rio pri­dė­tu­me do­ro­vės ir do­ros iš­ma­ny­mo pra­ra­di­mą. Daug ką pa­sa­ko pats pa­va­di­ni­mas: Žmo­gaus pa­nai­ki­ni­mas.

(Žodžio žmo­gus var­to­ji­mas sa­ki­ny­je „Žmo­gaus pažabo­ta gam­ta“ yra ly­ties dis­kri­mi­na­ci­ja ne dėl to, kad ap­skri­tai var­to­ja­mas toks ben­dri­nis žo­dis žmo­gus, bet to­dėl, kad gy­ve­na­me to­kio­je ci­vi­li­za­ci­jo­je ir to­kiu me­tu, ką Kar­las Šter­nas (Karl Stern) yra pa­va­di­nęs (dar vie­na pra­na­šiš­ka ant­raš­te) Bė­gi­mu nuo mo­ters. Veiks­mą ver­ti­na­me la­biau nei ap­mąs­ty­mą, da­ry­mą la­biau nei bu­vi­mą, ana­li­zę la­biau nei in­tui­ci­ją, pro­ble­mas iš­ke­lia­me aukš­čiau už pa­slap­tis, sėk­mę aukš­čiau už pa­si­ten­ki­ni­mą, sie­kia­me už­ka­riau­ti, bet ne puo­se­lė­ti, ren­ka­mės grei­tą spren­di­mą, o ne vi­są gy­ve­ni­mą trun­kan­tį įsi­pa­rei­go­ji­mą, par­si­da­vi­nė­jan­čią mo­te­rį, o ne mo­ti­nys­tę.)

La­bai se­niai Aris­to­te­lis mo­kė, kad ži­no­ji­mo sie­kia­ma dėl tri­jų prie­žas­čių. Svar­biau­sia – dėl tie­sos, ant­ro­ji – dėl mo­ra­laus vei­ki­mo, pas­ku­ti­nė ir ma­žiau­siai svar­bi – ga­lia ar­ba ge­bė­ji­mas ga­min­ti daik­tus: tech­ni­ka, tech­no­lo­gi­ja, prak­ti­nės ži­nios. F. Bei­ko­nas ir mo­der­ny­bė Aris­to­te­lio mo­ky­mą ap­ver­tė aukš­tyn ko­jo­mis.

Už ne­rū­pes­tin­gu­mą skau­džiai su­mo­kė­jo­me. At­pil­do die­nos su­lau­kė­me mes ir mū­sų vai­kai, o ne ko­kia ki­ta to­li­ma at­ei­ties kar­ta. Tu­ri­me pri­im­ti pa­tį svar­biau­sią vi­sų lai­kų spren­di­mą. Prie tech­no­lo­gi­jų ne­iš­ma­ny­mo ne­grį­ši­me, to ir ne­rei­kia. Bet ga­li­me grįž­ti prie do­ros iš­ma­ny­mo (bent jau tu­rė­tu­me to no­rė­ti) – prie iš­ma­ny­mo, pa­de­dan­čio tap­ti žmo­nė­mis, ku­rie to­mis nau­jo­mis šiur­pio­mis ga­lio­mis nau­do­sis at­sa­kin­gai. Ko­kie tie žmo­nės? Tvir­to cha­rak­te­rio ir iš­siug­dę do­rą, – šie­du žo­džiai da­bar la­bai ne­ma­din­gi, net trik­dan­tys. Štai čia ir mū­sų bė­da.

Ne­su skai­tęs mū­sų ci­vi­li­za­ci­jos iš­skir­ti­nu­mą taik­liau nu­sa­kan­čių sa­ki­nių nei šie trys iš Žmo­gaus pa­nai­ki­ni­mo:

Yra kai kas, kas su­vie­ni­jo bur­tus ir tai­ko­mą­jį moks­lą [tech­no­lo­gi­jas], kar­tu at­skir­da­mas juos nuo pra­ėju­sių am­žių „iš­min­ties“. Se­no­vės iš­min­čiai pa­grin­di­nį žmo­gaus gy­ve­ni­mo klau­si­mą – kaip pri­tai­ky­ti sie­lą prie ob­jek­ty­vios tik­ro­vės – spręs­da­vo pa­si­tel­kę iš­min­tį, sa­vid­raus­mę ir do­rą. O šiuo­lai­ki­niam žmo­gui svar­biau­sias klau­si­mas, kaip tik­ro­vę pri­tai­ky­ti žmo­gaus no­rams, ir tam jis pa­si­tel­kia tech­ni­ką4.

Dvi pa­sau­lė­žiū­ros

Įkan­din nau­jos prak­ti­nės gam­tos pa­ža­bo­ji­mo fi­lo­so­fi­jos se­ka ir nau­ja te­ori­ja, ku­riai ob­jek­ty­vi tik­ro­vė yra gam­ta, anot jos, tik gam­ta ir tė­ra. Tai na­tū­ra­liz­mas, ob­jek­ty­vios tik­ro­vės re­du­ka­vi­mas iki da­ly­ko, lai­ko, erd­vės ir ju­de­sio.

Al­ter­na­ty­va to­kiai fi­lo­so­fi­jai yra su­per­na­tū­ra­liz­mas – ma­ny­mas, kad ob­jek­ty­vi tik­ro­vė ap­ima ir ant­gam­tę, Die­vą. Jei „ob­jek­ty­vio­je tik­ro­vė­je“ yra Die­vas, ta­da ge­riau mes Jam pa­klus­ki­me, užuot kvai­lai mė­gi­nę pri­vers­ti Jį pa­klus­ti mums. Bet jei „ob­jek­ty­vi tik­ro­vė“ yra tik gam­ta, ta­da ją ga­li­me už­val­dy­ti, o tai­ky­tis prie jos bū­tų kvai­la.

Abiem kryp­tims ben­dra tai, kad jo­se žemes­nis pa­klūs­ta aukš­tes­niam, jo­kiu bū­du ne at­virkš­čiai. Iki­mo­der­ni prak­ti­nė fi­lo­so­fi­ja, ar­ba gy­ve­ni­mo sam­pra­ta, ki­lo iš iki­mo­der­nios te­ori­nės fi­lo­so­fi­jos, ar­ba pa­sau­lė­žiū­ros: Die­vas yra, to­dėl Jam pa­klus­ki­te. Mo­der­ni gy­ve­ni­mo sam­pra­ta ky­la iš mo­der­nios pa­sau­lė­žiū­ros: Die­vo nė­ra, tad bū­ki­me pa­sau­lio die­vais. Abu po­žiū­riai nuo­sek­lūs, bet vie­nas iš jų tu­ri bū­ti ne­tei­sin­gas, ir tas ne­tei­sin­gu­mas pra­gaiš­tin­gas.

Dar vi­sai ne­se­niai mū­sų ci­vi­li­za­ci­ja op­ti­mis­tiš­kai žvel­gė į nau­ją­jį ide­a­lą ir iš jo ky­lan­tį vi­suo­ti­nio ir pri­va­lo­mo pro­gre­so mi­tą. Bet op­ti­miz­mas mąž­ta, ir dėl dvie­jų prie­žas­čių. Pir­mo­ji, ži­no­ma, yra ma­si­nės ter­mob­ran­duo­li­nės sa­vi­žu­dy­bės bai­mė, bet ant­ro­ji dar skau­des­nė. Tai Zig­mun­do Froi­do (Sig­mund Freud) kny­go­je Ci­vi­li­za­ci­ja ir ja ne­pa­ten­kin­tie­ji iš­sa­ky­ta min­tis: pa­pras­čiau­siai ne­sa­me lai­min­gi, tu­rė­da­mi nau­jų, die­viš­kų ga­lių.

Val­do­me gam­tą, bet ran­ko­se ne­be­nu­lai­ko­me pa­ties val­dy­mo. Val­do­me gam­tą, bet ne­ga­li­me ar ne­no­ri­me val­dy­ti sa­vęs. Sa­vi­kon­tro­lė din­go bū­tent ta­da, kai pra­dė­jo­me val­dy­ti gam­tą, bū­tent ta­da, kai jos la­biau­siai rei­kia.

Jei ga­li­me įveik­ti vis­ką, iš­sky­rus sa­ve pa­čius, aki­vaiz­du, kad ga­lios ne­tu­ri­me. Vis dau­giau ga­lios gam­tai tel­kia­ma silps­tan­čio­se ran­ko­se. Pa­vel­di­mu­mas, ap­lin­ka, lai­ko dva­sia, „ne­iš­ven­gia­ma is­to­ri­jos dia­lek­ti­ka“, ži­niask­lai­da – vi­sa­da le­mia kas nors ki­tas, o ne mes.

Sil­pniau­sia vi­sų lai­kų ci­vi­li­za­ci­ja

Kur mū­sų sil­pno­ji vie­ta?

Su­pran­ta­ma, tik­rai ne tech­no­lo­gi­jos. Esa­me kaip ka­ra­lius Mi­das iš­si­pū­tę nuo nau­jų ga­lių ir tur­tų, bet tai kai­nuo­ja: vis­kas, ką pa­lie­čia­me, nu­mirš­ta ir at­šą­la.

Ne pro­to pa­jė­gu­mas. Iš­moks­ta­me vis dau­giau, nors tai vis ma­žiau ką reiš­kia. Esa­me už­tvin­dy­ti ži­nių ir ga­lių. Gal­vos tuoj sprogs. Kar­tais ir sprogs­ta.

Mo­ra­liai ir­gi ne­sa­me sil­pnes­ni. Ap­skri­tai ne­ma­nau, kad esa­me ne­do­res­ni už sa­vo pro­tė­vius. Tie­sa, esa­me ne to­kie nar­sūs, ne to­kie są­ži­nin­gi sau, ma­žiau prak­ti­kuo­ja­me sa­vid­raus­mę ir, aki­vaiz­du, ne­sa­me to­kie skais­tūs. Bet jie bu­vo žiau­res­ni, ne­pa­kan­tes­ni, ne to­kie kri­tiš­ki ir ma­žiau žmo­niš­ki. Jiems ge­riau se­kė­si lai­ky­tis dau­giau pa­stan­gų rei­ka­lau­jan­čių do­ry­bių, mums – rei­ka­lau­jan­čių ma­žiau pa­stan­gų. Be­veik ly­gio­sios, ma­ny­čiau.

Tai­gi mes ne­sa­me ma­žiau do­ro­vin­gi, ta­čiau tik­rai men­kiau išma­no­me do­rą. Ge­riau pa­žįs­ta­me gam­tą, bet men­kiau su­pran­ta­me, kas yra ge­ru­mas. Dau­giau ži­no­me apie tai, kas po mu­mis, bet ma­žiau apie tai, kas virš mū­sų. Kai el­gia­mės pa­do­riai, pa­ky­la­me virš sa­vęs pa­čių. Mū­sų pro­tė­viams tai ne­pa­vy­ko. Jų bė­da – kad ne­gy­ve­no pa­gal sa­vo prin­ci­pus. Mū­sų – kad iš vi­so jų ne­tu­ri­me.

Pir­mą kar­tą is­to­ri­jo­je pra­ras­tas ob­jek­ty­vus do­ros įsta­ty­mas. Mo­ra­li­nio po­zi­ty­viz­mo (do­ru­mas yra nu­sta­ty­tas ar su­kur­tas žmo­gaus), mo­ra­li­nio re­lia­ty­viz­mo ir sub­jek­ty­viz­mo fi­lo­so­fi­jos pir­mą kar­tą ro­do­si ne kaip maiš­ti­nin­kų ere­zi­ja, bet kaip in­te­lek­tu­a­lų or­to­dok­si­ja. Stul­bi­na, kai aka­de­mi­nė vi­suo­me­nė ir ži­niask­lai­dos dar­buo­to­jai at­me­ta ti­kė­ji­mą bet ko­kiu uni­ver­sa­liu ir ob­jek­ty­viu pa­do­ru­mu.

Bet mū­sų ci­vi­li­za­ci­ja, ypač tos ką tik mi­nė­tos dvi gru­pės, apie eti­ką kal­ba aps­čiai. Dis­ku­si­ja dėl eti­kos pa­kei­tė mirš­tan­čią eti­kos vi­zi­ją. Apie to­kią dis­ku­si­ją šven­ta­sis Pau­lius pa­sa­kė: „Nuo­lat be­si­mo­kan­ti ir vis ne­su­ge­ban­ti pa­žin­ti tie­sos.“ (Gal­būt tai pra­na­šiš­ka įžval­ga apie mū­sų die­nų TV po­kal­bių lai­das?) Tai in­te­lek­tu­a­lų sta­lo te­ni­sas, „pa­si­kei­ti­mas po­žiū­riais“, o ne tie­sos pa­ieš­kos. Nes kaip ga­li­me ieš­ko­ti to, kuo ne­ti­ki­me? Sam­pra­tą, kad do­ro­je eg­zis­tuo­ja ob­jek­ty­vi tie­sa ir kad at­vi­ras pro­tas dėl to yra ne sa­vi­tiks­lis, bet prie­mo­nė tie­sai ras­ti, in­te­lek­tu­a­lai pa­šie­pia kaip „nai­vią“, bet tai juk tie­siog svei­kas su­pra­ti­mas ir blai­vus mąs­ty­mas. (Kaip sa­ko G. K. Čes­ter­to­nas, at­vi­ras pro­tas, kaip ir pra­vi­ra bur­na, tu­ri tiks­lą pa­grieb­ti ką nors tvir­ta.)

Lai­kais, kai vis­kas ga­li­ma, do­ra – tik­ra re­vo­liu­ci­ja. Maiš­to lai­kais au­to­ri­te­tas – ra­di­ka­li lai­ky­se­na. Ne­tvar­kin­gai „pro­gre­suo­jant“ į ani­hi­lia­ci­ją, tra­di­ci­ja – did­vy­ris ant bal­to žir­go.

Iš an­glų kal­bos ver­tė Ie­va Vens­ke­vi­čiū­tė

Iš spaudai rengiamos knygos: Peter Kreeft. Grįžti prie dorybių. Doros tradicijos išmintis šiandienai. Katalikų pasaulio leidiniai, 2011.