Nuotrauka BFL/ Martynas Vidzbelis

Plastika, technika, grakštumas, ištvermė... Jeigu norėtume viską susieti, užtektų vieno žodžio – baletas. Vienas jauniausių sceninių menų atsiradęs XV a., bet vis dar sugebantis nustebinti net ištikimiausius žiūrovus.

Pirmasis spektaklis

Baleto tėvynė laikoma renesanso idėjų įkvėpta Italija. Tačiau greitai šiuo menu susižavėjo ir jo plėtra pradėjo rūpintis prancūzai. Pirmasis spektaklis „Komiškasis karalienės baletas“ („Le Ballet Comique de la Reine“) buvo parodytas 1581 m. Paryžiuje ir susilaukė ypatingai didelio visuomenės susidomėjimo, jį stebėjo dešimt tūkstančių žiūrovų. Sunku patikėti, bet šis spektaklis tęsėsi ilgiau negu penkias valandas. Tai buvo šokio, specialiųjų efektų, orkestro, dainų, eilėraščių deklamavimo sintezė, kurios pagalba pavaizduotas senovės graikų mitas apie Kirkę. Spektaklį pastatė smuikininkas ir šokių meistras Balthasar de Beaujoyeux.

Karališkas pomėgis

Ypač baletą Prancūzijoje išpopuliarino karalius Liudvikas XIV, dar vadinamas Karaliumi Saule. Jis tokį titulą įgijo būtent nuo vaidmens, kurį atliko vieno spektaklio metu. Liudvikas XIV 1661m įkuria pirmąją baleto akademiją („l'Académie Royale de Danse“). Joje buvo ruošiami ne tik šokėjai, bet ir šio meno mokytojai. Galimybę studijuoti turėjo tik vyrai.

Šioje akademijoje dirbo choreografas Pierre Beauchamps, kuris sukūrė penkias pagrindines baleto pozicijas. Daugelis baleto žingsnelių ir derinių prasideda viena iš šių pozicijų. Taip pat šiuo laikotarpiu kuria Jean-Baptiste Lully, kuris baletą įsivaizduoja kaip lyrinės tragedijos komponentą, ir Jean Baptiste Poquelin, kuris atvirkščiai baletą naudoja, kaip šokio stilių, kuris papildo komedijos žanrą. Svarbu suprasti, jog baletas vis dar nėra savarankiškas menas, jis egzistuoja tarsi žavus elementas. Beje, moterys baletą pradėjo šokti tik praėjus daugiau, negu dviem dešimtmečiams, nuo akademijos įkūrimo.

XVIII a. Baleto modernėjimas

Profesionalūs baleto šokėjai paruošti Prancūzijoje pradeda demonstruoti viešus pasirodymus, visame žemyne atsiranda baleto trupių, o 1738 m. Sankt Peterburge atidaroma antra pasaulyje baleto akademija. Amžiaus pradžioje pasirodymuose vis dar dažniausiai buvo galima išvysti vyrus, nes moterys pradėjo šokti vėliau, o šiuo laikotarpiu vis dar buvo dėvimi dideli ir sunkūs kostiumai. Todėl vienos garsiausių šio laikotarpio balerinų Marie Sallé ir Marie-Anne de Cupis de Carmargo nusprendžia modifikuoti pasirodymų apdarus. Marie Salle atsisako sudėtingų kostiumų, juos derinti su muzika, o sukneles nusprendžia gaminti iš lengvesnės medžiagos. Marie-Anne aukštakulnius batelius pakeitė į patogias šlepetes, šiek tiek sutrumpino sijonų ilgį, taip pat išpopuliarino idėją, jog pasirodymų metu privalu dėvėti pėdkelnes (calçons de précaution). Po šių pakeitimų moterys galėjo atlikti daugiau šokio žingsnelių, kurios anksčiau sugebėdavo įvykdyti tik vyrai.

Choreografas Jean-Georges Noverre iškelia idėją, jog reikia atsisakyti operos-baleto ir baletą plėtoti, kaip visiškai atskirą meno rūšį. Savo išleistose knygoje jis kritikuoja kaukių, perukų, didelių kostiumų naudojimą pasirodymuose, kaip priemonę atskleisti veikėjų charakterius. Noverre ragino šokėjus kurti personažus ir perteikti emocijas naudojantis tik savo kūnu bei veido mimika. Jis sakė, jog „šokis privalo būti labiau suprantamas ir išraiškingas, negu techniškas ir formalus“, o „šokėjai privalo turėti platų pasaulio suvokimą, kuris apimtų tokias sritis, kaip poeziją, istoriją, dailę, muziką ir anatomiją“.

Romantizmo laikotarpis

Įprasta sakyti, jog romantizmo įsigalėjimas balete prasideda, kai pastatomas spektaklis „Žizel“ (1841 m.). Pasirodymuose pradedamas vaizduoti sentimentalizmas, tyra meilė, pabrėžiamas asmenybės individualumas. Atsiradę puantai (paprasčiau sakant, balerinų bateliai, kuriuos mes įpratę matyti) pakeičia baleto madas ir techniką. Būtent XIX a. viduryje susiformavęs baleto stilius vadinamas – klasikiniu. O spektakliai „Žizel“, „Silfidė“ ir „Juodoji gulbė“ buvo pastatyti būtent šiuo laiku ir tapo pagrindiniais klasikinio baleto repertuaro pasirodymais.

Marie Taglioni yra laikoma pirmąją balerina, kuri į sceną išėjo dėvėdama puantus ir tutu stiliaus sijoną (1832m. spektaklis „Silfidė“). Nors šis tutu dar buvo trijų ketvirčių ilgio, pagamintas iš 3-5 metrų ilgio tulio medžiagos, publika liko apstulbinta šokėjos drąsa ir suteikta proga geriau matyti šokio žingsnelius, balerinos kojų darbą. (Šiomis dienomis, scenoje mes matome balerinas su daug trumpesniais tutu, o jie gaminami ne tik iš tiulio, bet ir iš nailono, muslino...) Johannas Straussas II, norėdamas įamžinti šios balerinos įneštas naujoves (ne tik tutu sijonus, bet ir profesionalų šokimą su puantais, sugebėjimą atlikti didelius šuolius, individualumo pabrėžimą), sukūrė Taglioni Polka. Melodija sudėliota naudojantis spektaklių, kuriuose šoko Marie, muzika. Kartu pasaulis pradeda vartoti sąvoką - prima balerina, o tai neabejotinai galima interpretuoti, kaip spektakliuose išaugusį moters vaidmenį.

Šio meno virusu stipriai užsikrečia Rusija, kuri pradeda kviestis talentingiausius Prancūzijos šokėjus. Garsusis „Žizel“ spektaklis Rusijoje pastatomas praėjus tik metams po premjeros Paryžiuje. Greitai ir patys rusai išsiugdo tikrų profesionalų M. Fokine, T. Karsavina, A. Pavlova... Sankt Peterburgas tampa vienu iš svarbiausių šio meno centrų.

Pasirodymų tobulėjimas ir naujos baleto formos

Rusijos revoliucijos metu tėvynę palieka daugelis talentingiausių šokėjų. Šie emigravę profesionalai puikiai įsilieja į kitų šalių baleto trupes ir netgi pagerina pasirodymų kokybę, pavyzdžiui, tokiose šalyse kaip JAV ir Didžioji Britanija. Pasirodymams tobulėjant, auga ir visuomenės susidomėjimas.

XX a. galima laikyti baleto modifikacijos laikotarpiu. Klasikinis baletas susiduria su naujais konkurentais: neoklasikiniu ir moderniuoju baletais. Choreografas George‘as Balanchine‘as šiandien yra vadinamas neoklasikinio baleto pradininku, nors savo kūrybos metais jis buvo laikomas moderniojo baleto pradininku. Šis žmogus savo kuriamuose pasirodymuose pradėjo naudoti sulenktas rankas, kompozicijas statyti nebe centre, o šokėjai vietoj klasikinio tutu vilkėjo tunikas, triko...

Neoklasikinis baletas išlaikė klasikinio baleto žodyną, pagrindinius žingsnelis, tačiau jis daug lankstesnis. Šokėjai šoka daug greitesniu tempu, atlieka daugiau žingsnelių. Čia ypatingai svarbus šokio pastatymas.

Moderniajame balete, skambant moderniai muzikai, išnyksta pantomima ir išraiškingi gestai, čia emocijos išreiškiamos pasitelkiant tik judesius, nebe šokama tiesia nugara, vertikalia laikysena, abiejose scenos pusėse nebėra simetrijos. Taip pat nėra pasakojama kokia istorija, visas žiūrovų dėmesys sutelkiamas į judesius. Ši baleto rūšis dinamiškiausia, labai energinga ir ekspresyvi.

XX a. baleto meistrai ir primos balerinos

Per pastarąjį šimtmetį, pasaulis galėjo matyti daugybę puikių šokėjų. Visus juos išvardyti būtų neįmanoma. O kiekvieno iš mūsų talentingiausiųjų sąrašai neabejotinai būtų skirtingi. Todėl paminėsiu, tik keletą asmenybių, kurių pavardes žino visi baleto gerbėjai.

Jeigu kalbame apie šokėjus vyrus, manau, jog svarbu žinoti keturis vardus: Vaslavas Nijinskis (1890 m. – 1950 m.), Rudolfas Nurijevas (1938 m. –1993 m.), Michailads Barysnikovas (1948 m.), Carlosas Acosta (1973 m.). Pirmasis garsėjo savo virtuoziškumu ir sugebėjimu atlikti nepakartojamus šokio žingsnelius bei pašokimus, kurie pasipriešindavo gravitacijos jėgai. Sakoma, jog bent vieną kartą žiūrovai jį pamatę scenoje, niekada jo nebepamišdavo. Antrasis, jau minėtas šokėjas, keitė pasaulio požiūrį į šokėjus vyrus, į savo pasirodymus pritraukdavo bene daugiausiai žiūrovų ir yra laikomas daugiausiai filmų nusifilmavusiu šokėju.

Michailas Barysnikovas gimė Latvijoje, šoko Amerikos baleto teatro trupėje ir galiausiai tapo šio teatro direktoriumi. Jis ne kartą sakė, jog „darbas yra mano gyvenimas“, turbūt šis požiūris į savo veiklą ir atnešė jam pasaulinį pripažinimą. Carlosas Acosta kubietis, kuris pirmuosius apdovanojimus pelnė būdamas septyniolikos metų, vėliau šoko geriausiose baleto kompanijose ir garsiausiuose spektakliuose, galima sakyti, jog pasiekė, tai apie ką svajoja kiekvienas baleto šokėjas.

Primų balerinų sąrašas yra dar ilgesnis už primarijų. Bet neabejotinai verta atsiminti, nors kelias pavardes. Pirmoji asmenybė – Anna Pavlova (1881m. –1931m,) garsėjusi savo gastrolėmis visame pasaulyje, šoko iki pat mirties, o jos paskutiniai žodžiai buvo prašymas paruošti gulbės kostiumą pasirodymui. Kita puiki šokėja – tai Maria Tallchief (1925 m.) pirmoji Amerikos prima balerina, gavusi tokius apdovanojimus, kaip JAV Nacionalinį meno medalį, tikėjo, jog „balerina išmoksta, jai skirtus žingsnelius ir paverčia juos savais. Kiekviena šokėja, visiems savo vaidmenims suteikia ką nors nauja“.

Nuo jau minėtų profesionalių, niekuo neatsilieka ir Margot Fonteyn (1919 –1991), kurios tikrasis vardas Peggy Hookham. Ji vadinama viena iš dviejų geriausių gimtosios Anglijos šokėjų, o jos žymiausia herojė buvo Aurora iš spektaklio „Miegantis grožis“. Kita profesionaliausia Anglijos balerina (prima ballerina assoluta) yra Alicia Markova (1910 – 2004), kuri šokdama sukurdavo neįtikėtino lengvumo pojūtį ir visa tai, tik dėl nepriekaištingos šokimo technikos. A. Markovos biografijoje taip pat galima rasti įrašą, apie jo pačios parašyta knyga – „Žizel“.

Lietuviškasis baletas tarpukaryje ir šiomis dienomis

Nors baleto pasirodymų mūsų žemėse buvo galima išvysti jau nuo XVII a., Vladislovas IV Vazos dėka, bet baletas Lietuvoje šaknis giliai suleidžia ir įsitvirtina tik tarpukario metais. Baletas čia kurti pradedama, galima sakyti, nuo nulio. Tačiau Kaune visgi įkuriama baleto trupė. Šio meno pamatus Lietuvoje pradėjo statyti balerina ir baletmeisterė Olga Dubeneckienė bei baletmeisteris Pavelas Petrovas, kuris čia pastatė net trylika profesionalumu žavėjusių spektaklių.

Jau profesionalaus lietuviško baleto pradžia įprasta laikyti spektaklį „Kopelija” (L. Delibes), jame pirmą kartą visus vaidmenis atliko lietuviai, o jį pastatė anksčiau minėtas P.Petrovas.

Aišku, jog ir patys lietuviai pradeda kurti lietuviškus baleto spektaklius, kuriuose remiasi liaudies kūrybos motyvais, pirmaisiais laikomi: Juozo Gruodžio „Jūratė ir Kastytis“, Balio Dvariono „Piršlybos“ ir Vytauto Bacevičiaus „Šokio sūkuryje“. Garsiausios šio laiko balerinos - Olga Malėjinaitė, Marija Juozapaitytė, Irena Eidrigevičiūtė-Sprindienė.

Šiandienos baleto talentus žino turbūt kiekvienas lietuvis, tai choreografai Andželika Cholina bei Jurijus Smoriginas, primarijai Nerijus Juška ir Aurimas Paulauskas, dabartinė Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro prima balerina Olga Konošenko...

Daugelis iš mūsų sutiktų, jog bene pati geriausia lietuviškoji balerina – Eglė Špokaitė, atlikusi tokius vaidmenis kaip Karmen, Ana Karenina, Dezdemona, Džuljeta, ir pelniusi Lietuvos nacionalinę kultūros ir teatro premiją (1996m.).

Kiekvienas šimtmetis baletui suteikdavo naujų spalvų, sudomindavo vis didesnę visuomenės dalį ir suformavo jį tokį, kokį mes matome dabar. Tad bent kartelį suteikite sau proga pažvelgti į elegancijos pasaulį gyvai.