Rugsėjo 5 d. Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos galerijoje Vilniuje atidaryta akvarelininkų grupės „Aqua 12“ kūrybos paroda „Vandens atmintis“, skirta grupės įkūrėjo Eduardo Urbanavičiaus (1931–2008) atminimui. 1994 m. įkurtos „Aqua 12“ nariai – ne tik vilniečiai, bet ir kitiems Lietuvos miestams: Kaunui, Šiauliams, Alytui – atstovaujantys menininkai, dažnai rengiantys kolektyvines savo kūrybos parodas, pagrindiniu kūrybos tikslu skelbiantys „grynosios“ akvarelės technikos išsaugojimą.

Emilija Gaspariūnaitė-Taločkienė. „Lietaus lašo istorija“. Akvarelė. 2011

Parodos ašis – vanduo. Nenuostabu, juk akvarelė – hibridinis spalvos ir vandens reiškinys... Parodos rengėjai pasiskolino homeopato Jacques’o Benveniste’o ir daktaro Masaru Emoto terminą „vandens atmintis“, atskleidžiantį keletą vandens, kaip idėjos, aspektų. Pagal homeopatijos principus, itin stipriai veikia tirpalai, kurie, skiedžiami daugelį kartų, savyje jau nebeturi vaistinių medžiagų, tik vandens „atmintį“ apie ištirpusius ingredientus. Be to, vanduo – ypatinga substancija, sugerianti mūsų mintis ir žodžius. Gamtosauginiu, ekologiniu požiūriu gėlo vandens ištekliai Žemėje ir jų išsaugojimas – vienas iš pagrindinių šiuolaikinės visuomenės prioritetų. Tuo tarpu akvarelė, tiesiogiai susijusi su vandeniu, iš visų tapybos technikų yra pati ekologiškiausia... Pasakose ir mituose dažnai minimas gyvasis vanduo yra gyvybės, dvasingumo metafora. Vandenį šiuo atveju galima traktuoti ir kaip mokytojo bei mokinio ryšį, idėjų „tėkmę“: jis lengvai keičia fizinius pavidalus, tačiau išlaiko pirminę sandarą tarsi iš kartos į kartą perduodama patirtis.

„Vandens atminties“ idėja – filosofinė, socialinė, kartu lengva ir žaisminga. Tačiau ėmus kalbėti apie šiuolaikinę akvarelę, apima dvilypiai jausmai. Sąmoningai ar ne, šią techniką daugelis mūsų, ypač jaunesnės kartos menininkai, kritikai, esame savotiškai nurašę, laikome perdėm tradicine, nelabai įdomia kūryba. Nepaisant to, kad išraiškos patrauklumą, šiuolaikiškumą iš tikrųjų lemia ne technika... Akvarelė dažnai rodosi tinkama tik saloniniams peizažams lieti arba menininkui demonstruoti savo virtuoziškumą, įgudusią ranką. Ar tai įdomu, nauja – kitas klausimas. Bet įtariu, kad šie akvarelei prisiekę menininkai per daug nesuka sau galvos ir nesistengia suspėti kartu su „aktualiomis“ tendencijomis. Jie gal kiek donkichotiškai, tačiau labai nuoširdžiai kalba apie tradicinės technikos išlikimo svarbą, meistrystę, atlikimo kokybę. Čia remiuosi įspūdžiais, kuriuos visada palieka pokalbiai su E. Urbanavičiaus dukra Saule Urbanavičiūte. Tėvui mirus, ji tapo grupės siela, parodų, projektų organizatore. Būsima grupės paroda – taip pat Saulės sumanymas.

Kad akvarelė vis dėlto gali būti įdomi, įtraukianti, užburianti (bent jau patiems menininkams), liudija vien pats grupės gyvavimo faktas, nuolat rengiamos kolektyvinės parodos, pagaliau – ištikimybė pasirinktam išraiškos būdui. Juk Lietuvoje turime ne tiek jau daug cecho, technikos ar meninių pažiūrų jungiamų menininkų grupuočių. Kai kurios senokai pabiro ir liko legendomis („Grupė 24“, „Penkiukė“, „Ketveriukė“ ir kitos), kai kurios tebegyvuoja (pavyzdžiui, „Angis“), tačiau minta iš esmės jau patikrintais, „išmoktais“ dalykais. Ši kukli, nepretenzinga (viešumo, savireklamos prasme) akvarelininkų kompanija kartu veikia jau antrą dešimtmetį.

Vidmantas Zarėka. „Į tą pačią upę du kartus neįbrisi“. Akvarelė. 2010

Jei ką nors reikėtų įtikinti akvarelės gyvybingumu, konceptualumu, ko gero, patarčiau pasižiūrėti Vidmanto Zarėkos kūrinių (šis menininkas – ir grupės „Aqua 12“ narys). Juose puikiai dera techninis meistriškumas ir įdomios potekstės. Įdėmiau žvilgtelėjus ir į kitų grupės „Aqua 12“ menininkų kūrybą, matyti, kad ne vienas iš jų, paneigdamas įprastus akvarelės stereotipus, lieja abstrakcijas. Juk sakoma, kad pirmąją dailės istorijoje abstrakčią kompoziciją Vasilijus Kandinskis sukūrė būtent akvarelės technika... Tačiau kas kitas, jei ne patys akvarelininkai gali paaiškinti, paneigti ar patvirtinti nusistovėjusią nuomonę apie akvarelę? Su parodos sumanytoja ir organizatore Saule Urbanavičiūte kalbasi Kristina Stančienė.

Parodos idėja atrodo gana įdomi. Ar menininkai kūrė specialiai šiai parodai, ar tiesiog pateikė jau turėtus darbus? Kaip apibūdintum bendrą ekspozicijos vaizdą, kokie kūriniai čia vyrauja?

Mane taip pat sužavėjo ši idėja, kurią pasiūlė Antanas Juozapas Gelguda. Žvelgiant į grupės istoriją, šis menininkas drauge su kitais „Aqua 12“ pirmtakais sudarė grupės branduolį, buvo vienas pirmųjų, pasiryžęs dalyvauti bendrose akvarelininkų parodose. Kartu idėja prasmingai suvienijo akvarelės kaip „vandeninės“ technikos aspektus ir mano Tėvo Eduardo Urbanavičiaus gimimo jubiliejų.

Iš tikrųjų, vanduo yra stebuklinga substancija, kuri ir „atstumia“, atspindi, ir „sugeria“, ištirpdo ir panardina savyje įvairiausius pasaulio vaizdus, realius objektus. Jis kažkuo panašus ir į atminties fenomeną kaip apibendrintą praeities projekciją, su individo fantazijos perkurtais, nuolat „išplaukiančiais“ ir vėl „panyrančiais“, nugrimztančiais į užmaršties gelmes vaizdiniais.

Dauguma eksponuojamų darbų sukurti specialiai šiai parodai. Tik keletas akvarelių, atitikusių parodos temą, sukurtos anksčiau. Beje, kasmet organizuojamos grupės parodos taip pat dažniausiai remiasi tam tikra idėja, tai nėra vien „ataskaita“ už tam tikrą kūrybos laikotarpį. Iš grupės narių visuomet tikimasi įdomaus, taiklaus idėjos atspindėjimo.

Ši akvarelių kolekcija labai įvairi ir marga – nuo šmaikščių Valentino Ajausko akvarelinių „konservų“ iki nostalgiškai tylios Osvaldo Jablonskio peizažinės kompozicijos, nuo abstrakcijų iki realybės interpretacijų. Nuotaikos, kolorito atžvilgiu pastebiu nemažai minorinių, šviesių tonų kūrinių, „muzikaliai“, jautriai sustyguotų, paremtų jautriais, subtiliais spalviniais santykiais.

Būsiu atvira – akvarelininkų gyvenimas man atrodo gerokai mistinis ir uždaras. Kaip apibūdintum grupės narius? Kokie jie, kokia menininkų amžiaus, kartų amplitudė?

Viena iš paslaptingumo (uždarumo) priežasčių gali būti geografinė. Mūsų grupės nariai gyvena ir kuria įvairiuose miestuose. Todėl mūsų susibūrimai, bendravimas dažniausiai vyksta rengiant parodas. Kita priežastis – vien akvarele dirbančių menininkų nėra daug. Šią techniką neretai naudoja grafikai, tapytojai, architektai ir kt. Trečia – meistriškai atlikti akvarelę reikia laiko: idėjos įgyvendinimo eigai apmąstyti, nusiteikti „švariai“, kūrybingai būsenai ir lengvai rankai, improvizuoti sukuriant keletą darbo variantų (net ir vienas netinkamas potėpis – nepataisomas). Galbūt akvarelė savo meditatyvumu tinka tik tam tikro būdo menininkams, o gal ir pats kūrybos metodas formuoja nepretenzingus, tolerantiškus, minkštus kaip „šlapia“ akvarelė asmenybės niuansus?

Kiekvienas grupės narys yra unikalus, ypatingas: juk sutinka „donkichotauti“ po grynosios akvarelės vėliava, tarsi palaikydami nuo Anglijos karališkosios akvarelininkų draugijos laikų nesibaigiančiame ginče „akvarelininkų“ pusę prieš „vandenininkus“. Gaila, bet tarp Lietuvos akvarelininkų dominuoja vyresnės kartos dailininkai.

Kokia yra lietuviškos akvarelės ateitis? Ar tiki ja? Kaip manai, ar po gero dešimtmečio kurs ir jaunoji akvarelininkų karta?

Akvarelės ateitimi tikiu, matau jaunus šia technika kuriančius menininkus, gal ne itin produktyviai ar nuolatos, nes šiais laikais nėra prasmės prisirišti prie vieno išraiškos būdo. Štai ir pernai vykusios akvarelės bienalės „Baltijos tiltai“ parodose pastebėjau ir keleto jaunų menininkų kūrinius. Tereikia juos kviesti kurti šia žaisminga, teikiančia daug galimybių, tačiau kantrumo ir įgudimo reikalaujančia technika.

Paroda dedikuota Tavo Tėčio atminimui. Jo kūryba dažnai minima kaip lietuviškos akvarelės etalonas. Koks jis buvo? Kaip bendravimas su juo, fizinis ir dvasinis ryšys šiandien veikia Tave, Tavo kūrybą, nuostatas akvarelės atžvilgiu?

Esu dėkinga kolegoms už sutikimą pagerbti Tėvo atminimą. Juk jis buvo vienintelis grupės vadovas, subūręs ją, paskatinęs akvarelininkų norą rengti bendras parodas. Grupė šiandien gyvuoja toliau, jau be vadovo. Tai taip pat daug reiškia – vadinasi, būta stipraus „užtaiso“... Jam, matyt, Aukščiausiojo buvo duota būti mokytoju: tolerantišku, uždegančiu, paliekančiu visišką mąstymo laisvę, bet reikliu kolegų kūrybai. Prisimenu, kaip jis su šypsena, jautriai, bet konstruktyviai sukritikuodavo klausiančiųjų patarimo kūrinius, su džiugesiu pabrėždamas darbo privalumus. Jis buvo vienas savo kartos tapytojų, akvarelę „perkėlęs“ iš grafikos į tapybos išraiškos plotmę. Tėvui visada rūpėjo tik pati tapyba, kūrybos esmė. Matyt, ir jo asmeninis kuklumas (nesididžiavo savo pasiekimais, nesirūpino „reklama“), kūrybos profesionalumas, principingumas pelnė kolegų ir mokinių pagarbą.

Mano bendravimas su Tėvu vyko „be žodžių“. Asmeniniame lauke buvom nesuderinami. Užtat kūrybos atžvilgiu daug kas buvo savaime suprantama – išaugau dirbtuvės, tapybos, menininkų aplinkoje. Kaip ir kitiems akvarelininkams, man, Tėvo mokinei, pasisekė, nes turėjau puikų mokytoją, mokantį atrasti kiekvieno stipriąsias puses ir savitumą. Tėvo idėjos palietė mano kūrybą. Kita vertus, mūsų abiejų darnus sambūvis meninėje srityje sukėlė vidinę įtampą: reikia atsispirti „paveldėtoms“ klišėms, keistis man aktualia kryptimi. Tėvo nuostata – ieškoti vis naujo ir kurti naujai, kitaip, eksperimentuoti, nesustoti, atradus savo braižą, būti nuoširdžiam – labiausiai paveikė mano kūrybos principus ir tapo gyvenimo perpetuum mobile.