„Bernardinai.lt“ skaitytojams siūlome ciklą pokalbių apie išpažintį. Ne vienam šis Katalikų Bažnyčioje plačiai praktikuojamas sakramentas sukelia blogų asociacijų ar ypatingų vidinių sunkumų, tad seniai liovėsi jį praktikuoti. Kiti, priešingai, galėtų paliudyti nepaprastą gydantį šio sakramento poveikį. Tretiems išpažintis – paprasčiausias rutinos dalykas. Tačiau tikriausiai nesuklysime sakydami, kad daugumai mūsų Atgailos sakramentas dar menkai pažįstamas. Šiame pirmajame pokalbyje kun. Artūras Kazlauskas trumpai aptaria istorinę Atgailos ir Sutaikymo sakramento raidą, atskleisdamas jo pagrindinę paskirtį.

Bažnyčios istorijoje Išpažinties sakramento pavadinimas keitėsi. Anksčiau jis buvo vadinamas Atgailos sakramentu, šiandien – Sutaikinimo arba Susitaikymo sakramentu. Kodėl? Ar galėtumėte trumpai apžvelgti šio sakramento istoriją?

II Vatikano susirinkimo reformuotasis apeigynas šį sakramentą vadina Atgailos ir Sutaikinimo sakramentu. Paprastai mes jį vadiname „išpažintimi“, pabrėždami centrinį sakramento šventimo aktą – išpažinti savo nuodėmes kunigui.

Vadinamas jis ir „atgailos ašarų“ ar „atsivertimo“ sakramentu, tačiau šiandien labiau pabrėžiama atgaila, kuria apgailime savo nuodėmes (nes vienas svarbiausių dalykų, norint gauti išrišimą, yra gailestis) bei sutaikinimas – Bažnyčios patarnavimu, nusidėjėliai yra sutaikinami su Dievu ir Bažnyčia (bendruomene), kurią sukompromitavo savo nederamu elgesiu.

Svarbiausias atsivertimo sakramentas yra Krikštas. Tai akimirka, kai priimi Kristaus žinią, tampi jo mokiniu, esi pašventinamas. Taigi, pirmasis ir pagrindinis gyvenimo atsivertimas yra Krikštas – naujo gyvenimo Kristuje priėmimas.

Bažnyčios istorijos pradžioje pastebime, kad tas, kuris atsimetė nuo Krikšto arba priėmęs Krikštą gyvena nederamai, yra pačios nuodėmės ekskomunikuojamas, tai yra atskiriamas nuo bažnytinės bendrystės (Komunijos). Toks krikščionis galėjo būti sutaikomas tik vieną vienintelį kartą gyvenime. Turima omenyje tokios nuodėmės: stabmeldystė, svetimavimas, nužudymas – išties sunkūs nusikaltimai, kurie paliečia visą bendruomenę.

Už šias sunkias krikščioniui nuodėmes būdavo atleidžiama kartą per gyvenimą. Pasitaikydavo, o bėgant laikui, vis dažniau, kad toks sugrįžimo kelias būdavo vis atidėliojamas, bijant, jog paskui nebebus kitos galimybės.

Kita vertus, tokia atgailos rūšis nebuvo praktikuojama visuotinai. Nuo pat pradžių Bažnyčios gyvenimas pasižymėjo įvairove. Pavyzdžiui, buvo plačiai paplitusi Didžiojo ketvirtadienio – paskutinės Gavėnios dienos tradicija sutaikinimo apeigos, kai visą Gavėnią – 40 dienų – atgailavę tikintieji vėl sugrįždavo atgal į tikinčiųjų bendruomenę ir vėl galėdavo švęsti Velykų tridienį kartu.

Nuo 7 amžiaus, ypač Airijoje, išplito šv. Benedikto broliai (dėl to Airija būdavo pavadinama šventąja benediktinų sala), ir būtent ten prasidėjo paprotys keliauti pas vienuolius atlikti išpažintį, tai yra išsipasakoti savo nuodėmes. Vienuoliai suteikdavo atleidimą.

Reikia pabrėžti vieną dalyką, kad visi šie išpažinčių klausantys vienuoliai tuo metu nebuvo kunigai. Vienuolynų klerikalizavimas yra vėlesnis reiškinys. Nuodėmes Bažnyčios vardu atleisdavo Dievui pasišventusieji broliai.

Tolesniu Bažnyčios istorijos laikotarpiu randame pačių įvairiausių atgailos formų.

Dabar galiojanti forma buvo nustatyta per Tridento susirinkimą: nusidėjėlis yra sutaikomas su Dievu ir Bažnyčia atliekant slaptą, o ne viešą, kaip pirmaisiais krikščionybės amžiais, išpažintį pas Bažnyčios vyresnįjį – tai yra vyskupą arba kunigą.

Kokia yra Sutaikinimo sakramento esmė? Kodėl nuodėmes turime išpažinti kitam asmeniui ir būtent kunigui? Ar neužtenka vien vidinio gailesčio Dievo akivaizdoje?

Tai nuolat girdimas klausimas, nes turbūt ne vienam šis dalykas yra pats sunkiausias. Kalbėdami apie išpažintį, kalbame apie žmogų. Žmogus nėra vien vidus, jis yra taip pat ir išorė. Taip pat ir mūsų nuodėmės yra išorinės bei vidinės, ir nežinia, kurios jų svarbesnės. Prisiminkime, pavyzdžiui, Dekaloge minimos geidimo nuodėmės. Jos tarpsta visiškai slaptai širdyje, kartais apie jas niekas taip ir nesužino. Per visą tavo gyvenimo istoriją lieka nežinoma, ar nederamai geidei turto, vyro ar moters. Tačiau šis geismas nuodija tave, esi nusidėjėlis, nors niekas apie tai nežino.

Man patinka tokia ortodoksiška samprata, kad mes visada esame santykyje su „keturiais vėjais“ arba su keturiomis pasaulio dalimis, tai yra su visa visata. Kiekvienas mūsų geras darbas liečia visus „keturis vėjus“, lygiai kaip ir kiekvienas blogas darbas. Tie vėjai – tai labai konkretūs dalykai. Pirmiausia – tai Dievas; paskui –mano artimas, tai yra dabar šalia manęs esantis kitas žmogus; paskui – aš pats sau; ir galiausiai – visuomenė, bendruomenė, Bažnyčia. Tad susitaikyti man privalu asmeniškai su kiekvienu iš jų.

Su Dievu kontaktas yra visada asmeninis, per maldą. Reikėtų pabrėžti, kad krikščionybė skelbia asmeninio santykio su Dievu galimybę. Kitose religijose teigiama, kad kunigo tarpininkavimas yra būtinas, tuo tarpu krikščionybėje pats Kristus yra tas tarpininkas, dovanojantis ryšį su Dievu. Kristus, kaip vienintelis tarpininkas, užtikrinantis santykį su Dievu. Malda ir yra santykio su Dievu sukūrimas, atsiprašymas, vėl šių ryšių atkūrimas, – juk nuodėmė yra nutraukimas ryšio su Dievu, atsisakymas bendradarbiauti su juo ir pasakymas – „Aš pats“.

Norint susitaikyti su artimu, jau reikia žmogiško kontakto, tam neužtenka pabendrauti maldoje su Dievu. Reikia pasižiūrėti į žmogaus, kuriam nusikaltau akis, reikia pasakyti „atsiprašau“, reikia apkabint, atlyginti žalą, atlyginti skriaudą, atkurti santykius, atšaukti šmeižtą, melą.

Susitaikymas su savimi pačiu – čia jau stiprus psichologinis lygmuo. Teko bendrauti su kaliniais ir dažnai girdėdavau: „Visiems galiu atleisti, tik ne sau.“ Priimti save kaip nusidėjėlį, kaip nepajėgiantį gyventi deramai, šventai yra tikrai kankinamas dalykas, ir ne visi sugeba tai pakelti. Nuodėmė pakeičia gyvenimo kryptį ir lūkesčius, – pavyzdžiui, žmogus patenka į kalėjimą dėl skaudaus įvykio, – ir žmogui tenka bandyti atleisti sau.

Didžiausias klausimas kyla dažniausiai: „Kuo čia dėta Bažnyčia, kaip aš jai nusikalstu.“ Turbūt mes kiekvienas esame girdėję sakant: „Žiūrėk, eina į bažnyčią, o šitaip elgiasi.“ Arba: „Jeigu jis (tikintis) taip gali, kodėl aš negaliu?“ „Jeigu kunigai šitaip elgiasi, ką jau kalbėti apie kitus“ arba: „Jie visi ten tokie.“ Žodžiu, kiekvieno iš mūsų netinkamas elgesys užtraukia gėdą arba nepasitikėjimą kiekvienu krikščioniu.

Geras pavyzdys būtų Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, kur studijuoja apie 36 tautybių studentai. Įsivaizduokim atvejį, kai islamo išpažinėjas, kurių yra nemažai, pastebi lietuvį (nekalbu apie tikėjimą), nusirašinėjantį per egzaminą. Jis tiesiai šviesiai padaro išvadą: „Krikščionys nusirašinėja“.

Kiekviena mūsų nuodėmė, melas ar nesąžiningumas išties kenkia mūsų patikimumui. Vienas katalikas verslininkas sakė: „Geriausi mano darbuotojai yra Jehovos liudytojai – jie bent jau sąžiningi.“ Tad mūsų vadinamieji „sektantai“ – netgi ne krikščionys. Mūsų nuodėmės kenkia visai bendruomenei. Todėl nusikaltimas Bažnyčiai yra ne mažmožis. Sutaikinimas vyksta ne vien su Dievu – nors vienintelis Dievas atleidžia, – bet įvyksta ir susitaikinimas su bendruomene.

Pirmaisiais amžiais reikėdavo viešai išpažinti kaltę, o Bažnyčia melsdamasi sutaikydavo nusidėjusįjį praėjus tam tikram atgailos laikui. Šiandien Bažnyčia yra nutarusi taip, kad nusidėjėlis, išpažinęs savo nuodėmę kunigui, – kurį tam įpareigoja Bažnyčia – tampa sutaikintas ir su visais. Bažnyčia žmogaus daugiau nebekaltina, kunigui paskelbus atleidimą.

Žodžiu, neįmanoma susitaikinti kitaip, nei tik konkrečiai: kaip konkreti tavo nuodėmė, taip ir susitaikinimas yra konkretus.

b.d.

Kalbino S. Žiugždaitė