Laura Marling, 21-erių britų folk-indie atlikėja pranešė, kad naujausias jos albumas „A Creature I Don't Know“ (liet. Būtybė, kurios nepažįstu) pasirodys rugsėjo 12-tąją.

Naujausio albumo „A Creature I Don't Know“ viršelis. Nuotrauka iš www.lauramarling.com

Scenoje – nuo paauglystės

Blyškaus veido ir itin anksti išsiskleidusio talento savininkei tebuvo 18 metų, kai pirmasis albumas „Alas I Cannot Swim“ (liet. Deja, plaukti nemoku) gavo prestižinį „Mercury“ apdovanojimą, po kurio dainininkė išvyko į pirmąjį savo pasaulinį turą.

Po poros metų, 2010-aisiais, Laura Marling sugrįžo su nauju albumu „I Speak Because I Can“ (liet. Kalbu, nes galiu), muzikos kritikus ir klausytojus nustebindama itin brandžia muzika.

Būtent tekstų bei muzikos brandumas jaunutę dainų autorę ir atlikėją išskiria iš kitų dainininkių būrio.

„Paprasta mergaitė iš Eversley kaimelio“

Laura Marling, kilusi iš Eversley, mažo miestelio Jungtinės Karalystės pietryčiuose, gitara pradėjo groti būdama vos trejų metų. „Mano tėvas – muzikantas, todėl muzika buvo visada šalia. Užaugau klausydama 60-tųjų folk muzikos legendų, tokių kaip Joan Baez, Joni Mitchell, Bob Dylan, ir tai neabejotinai padarė man įtaką. Tai ir didžiulė dovana, ir savotiškas prakeiksmas, nes greičiausiai niekada neišsivaduosiu iš šios muzikos įtakos “.

Tiesa, kaip didžiausią įtaką padariusius muzikantus Laura Marling įvardija amerikietes Diane Cluck ir Nina Nastasia.

„Mane labiausiai žavėjo išskirtiniai jų vokalai. Pamenu, ilgą laiką pati norėjau panašiai skambėti, nors visada jaučiausi tik paprasta mergaitė iš Eversley kaimelio. Prireikė nemažai laiko, kol supratau, kad neverta stengtis būti tuo, kuo nesi“, – sako dainininkė. Šiandien Laura atpažįstama iš paprasto, bet stipraus ir itin paveikaus vokalo.

Laura Marling nepatyrė soul muzikos įtakos (kaip, tarkime, britų atlikėjos Adele ir Duffy), jai tolima ir populiariosios muzikos kryptis (kaip Lily Allen ar Kate Nash). Galima sakyti, kad Laura Marling naujai atrado folk muziką.

Dainų kūrimas – pasąmonės srauto ir melodijos derinimas

Pati rašyti dainas Laura Marling pradėjo paauglystėje. Dainininkė neslepia ir pomėgio literatūrai, kuris neabejotinai daro įtaką tekstų kūrimui. Tiesa, daininkė sako, kad su kai kuriais autoriais stringa – iš didelės nutrintos rankinės ištraukia dvi knygas – James Joyce „Menininko jaunų dienų portretą“ ir komiko Russell Brand autobiografiją – ir šypsodamasi klausia: „Joyce'as tikrai įdomiai rašo, bet spėkite, kurią iš šių knygų skaičiau šiandien?“

Išgarsėjusi su Philipo Larkino eilėraščio įkvėpta daina „Tap At My Window“, šiandien Laura pati kuria brandžius tekstus. „Iš prigimties esu per daug jautri, per stipriai į viską reaguojanti, per daug įsigyvenanti į knygas, bet kuriant muziką tai visai naudinga“, – prisipažįsta dainininkė. Muzikos kūrimas jai – pasąmonės srauto liejimasis, emocijos ir melodijos derinimas.

Apie „Būtybę, kurios nepažįstu“

Jau trečiąjį albumą išleisianti atlikėja sako, kad naujausiame albume – kur kas „daugiau jos“ nei ankstesniuose.

„Tarkime, pirmąjį albumą išleidau todėl, kad norėjau savo dainomis tam tikra prasme atsikratyti. Tačiau kai palyginu dabartinę save su tokia, kokia buvau 17-os, matau labai didelį skirtumą. Dabar už mano muzikos slepiasi mažiau nesaugumo, nepasitikėjimo, daugiau smalsumo gyventi. Manau, kad pasikeitė ir bendras skambesys“, – pasakoja dainininkė.

Apie naująjį albumą Laura Marling ir atvirauja daugiau nei apie ankstesnius, ypač apie idėjiškai bene svarbiausią kūrinį „The Beast“. „Aš noriu kalbėti apie norų ir poreikių, apie žmogiškumo ir žvėriškumo pusiausvyrą, – tai, kas man nuolat neleidžia nurimti. Muzika man yra atsakymo ieškojimo forma, nors tikiu, kad jo greičiausiai niekada nerasiu“.

„Mano muzika nėra graži. Galbūt kai kurios dainos liūdnos, bet aš, kaip ir visi, turiu dvi charakterio puses, nors visada stengiuosi žvelgti pozityviai“, – sako dainininkė.

Parengta pagal The Guardian