Mūsų dienų britų mąstytojas Jonathanas Rée yra taikliai pasakęs, jog esti viena skaitytojų dalis, kuri negali sau leisti mėgautis pralaimėjimu kovoje su sudėtingu tekstu: tai vertėjai1. Kad ir koks miglotas tekstas bebūtų, kaip tik jie negali nuleisti rankų (arba priešingai – jas pakelti pasiduodami). Greičiausiai niekas neprieštarautų iš pirmo žvilgsnio gana banaliai tiesai, jog tekstas tekstui nelygu. Nelygu ir kalba kalbai – juk kiekvienas, kuris yra mokęsis bent kelių užsienio kalbų, puikiai žino, jog kalbos esti įvairiais atžvilgiais labai skirtingos, – ir vertimas vertimui – mat ne ta pati atsakomybė gula paėmus į rankas šiomis dienomis parašytą literatūrą ir viso pasaulio seniai pripažintą klasiką. Nelygiaverčio sudėtingumo darbas laukia ėmus versti, pvz., Herodotą ir Platoną – ką dar kalbėti apie tai, jog ir Platono dialogai anaiptol ne vienodai lengvai suprantami bei „pasiduodantys“ vertimui.

Tuomet ši mūsų minėta banalybė virsta labai aiškiai apčiuopiama aktualija – pasak vieno iškiliausių XX a. prancūzų filosofų Paulio Ricœuro, „vos tik pradėjus darbą, priešinimasis vertimui tampa ne toks iliuziškas. Tekste žioji neišverčiamumo plyšiai, kurie vertimą paverčia drama, o gero vertimo siekį – lažybomis.2“ O filosofinių tekstų vertėjai labai gerai žino, jog tam tikri kultūrinėje apyvartoje įsišakniję pamatiniai žodžiai – filosofinės sąvokos – jų darbą, viena vertus, palengvina (mat filosofinė terminija vartotina nė kiek ne mažiau griežtai negu, pvz., fizikinė) ir, kita vertus, paverčia pragaru – iki šiol atmintyje iškyla trumpai plykstelėjusi diskusija, įvykusi per Philippe’o Cappelle-Dumont knygos vertimo į lietuvių kalbą3 pristatymą Vilniaus Prancūzų kultūros centre, dėl termino „fakticiškumas“ (vok. Faktizität, pr. facticité, ang. facticity).

Tai, be abejo, tik vienas iš sudėtingesnių filosofinių terminų ir čia nedera leistis į vertimo teorijos labirintus aiškinantis, kokiu mastu, kokia dalimi, su kokiomis sąlygomis, ko atsisakant ir ką prarandant yra apskritai įmanomas adekvatus vertimas. Šiuos ir dar daug kitų klausimų palietė dvidešimties jaunų filosofų grupė, rugpjūčio pabaigoje susirinkusi į Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą (pagal Nacionalinę lituanistikos plėtros 2009–2015 metų programą) filosofijos klasikos vertimo į lietuvių kalbą seminarą, vykusį, reikia pastebėti, šiam darbui ypač tinkančioje vietoje – atsinaujinusioje Nidos menininkų kolonijoje. Renginį jau trečius metus iš eilės organizuoja dviejų universitetų – Vilniaus ir Kauno Vytauto Didžiojo – filosofijos doktorantai, ir tai dar vienas nuostabus šio seminaro aspektas, nes vargu ar jaunus ir gabius žmones kas nors gebėtų labiau sudominti ir uždegti panašaus pobūdžio problemomis, jei ne tokie patys jauni ir gabūs žmonės.

Vertėme mažai kam Lietuvoje žinomo XVIII a. škotų filosofo Thomaso Reido, vadinamosios škotų „sveiko proto“, arba „sveikos nuovokos“, mokyklos įkūrėjo, veikalo Essays on the Intellectual Powers of Man (Esė apie žmogaus mąstymo galias) dvi ištraukas apie tapatybę. Reidas manė, jog būtent sveika nuovoka (šį terminą filosofas pasiskolino iš Cicerono – lot. sensus communis) yra ar bent jau turėtų būti bet kokio filosofinio tyrimo pamatas. Jis nesutiko su Davidu Hume’u, tvirtinusiu, jog mes niekuomet negalime pagrįstai žinoti nei apie išorinio pasaulio realumą ir jį sudarančių elementų priežastinius ryšius, nei apie žmogaus sielos realumą, nes mūsų žinios negali siekti psichikoje esančių ir veikiančių idėjų. Be to, Reidas nesutiko su George’u Berkeley, teigusiu, jog pats išorinis pasaulis tėra šios psichikoje esančios idėjos, ir teigė priešingai – kad sveika nuovoka, kuria remiasi mūsų pažinimas, suteikia pagrindo tvirtinti, jog egzistuoja tiek išorinis pasaulis, tiek jį suvokiančios laike ištęstos psichikos (ar sielos), mat prieš pradėdami samprotauti, žmonės, vadovaudamiesi būtent sveika nuovoka, dėl tų pamatinių principų iš esmės sutaria.

Reido filosofinę sistemą puikiai pristatė iškilus lietuvių humanitaras, žurnalistas, filosofas, vertėjas ir visuomenės veikėjas Mykolas Drunga, su seminaro dalyviais dalijęsis ne tik žiniomis apie škotiškosios Apšvietos epochos filosofiją, bet ir akademinio vertimo patirtimi. Bendras darbo rezultatas – aptartas, išanalizuotas ir išgyventas teksto vertimas – bus, žinoma, publikuotas akademinių filosofijos tyrimų žurnale Problemos, o ten, kaip pasidžiaugė šio projekto vadovas dr. Kęstas Kirtiklis, jį jau nesunkiai pasieks filosofijos studentai ir galės naudotis rašydami savo kursinius darbus.

Lietuvoje kolei kas mažai pažįstama, be abejo, ne tik Thomaso Reido filosofija, ir čia nepasakysi nieko nei naujo, nei labai naujai: tokių tekstų mūsų kultūrinėn apyvarton turi patekti kuo daugiau, kuo greičiau ir kuo kokybiškesnių, nes dar nė vieno vertimo nesulaukusių filosofinių tekstų plyšiai žioji visose epochose ir visomis kalbomis. Yra puikiai pasakyta, jog netgi kiekviena epocha iš esmės turėtų atnešti savus didžiųjų tekstų vertimus – štai Vakaruose šis milžiniškas humanitarinis mechanizmas sukasi taip puikiai, kad didžiuma atvejų skaitytojas gali rinktis ne iš vieno ir net ne iš dviejų to paties teksto vertimų. O mūsų kultūroje tokie atvejai kaip Platono Sokrato apologija, sulaukusi net trijų iškilių vertėjų – Merkelio Račkausko, Antano Smetonos ir Naglio Kardelio – esti, deja, veikiau išimtis negu taisyklė.

Nė nemėginant pakreipti kalbos link akademinių tekstų vertimo skatinimo ir leidybos paramos politikos net ir šiais nelengvais laikais, reikia pasidžiaugti dar vienu puikiu šio seminaro bruožu – jo tarpdiscipliniškumu. Anaiptol ne todėl, kad dabar jis mokslo pasaulyje madingas, ir net ne todėl, kad čia kalbame apie išties daugiau negu vieną discipliną, bet pirmiausia dėl to, kad tokio pobūdžio akademiniai renginiai gali suburti jaunus žmones, kurie studijuoja skirtinguose fakultetuose, net universitetuose, ir kitaip galbūt niekada nesusitiktų. O susitikti išties yra ko, nes tikras akademinis bendradarbiavimas ir mokymasis būna ne tik institucinis ir vyksta ne tik universitetų auditorijose. Tokie seminarai kaip šis ar Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos periodiškai organizuojamos grožinio teksto vertimo dirbtuvės (beje, net ne iš vienos kalbos) esti puiki galimybė pasimokyti vertimo meno, kuris paprastai paliekamas asmeninio ir savarankiško tobulėjimo perspektyvai. Galima tikrai tikėtis, kad pabuvoję tokiame renginyje kaip šis – kur turiningu tarpusavio bendravimu išmokstama ne mažiau negu klausant paskaitų – jauni intelektualai nesibaimins imtis sudėtingų filosofinių tekstų vertimo, taip ne tik puoselėdami mūsų humanitarinę-kultūrinę tradiciją, bet ir patys neabejotinai tobulėdami. Tad ir „tradicijos“ sąvoka čia džiugina dvejopai – lauktina, jog tradiciniu tampančio filosofinio teksto vertimo seminaro dalyviai metai iš metų vis labiau turtins ir esamą filosofinių tekstų vertimo tradiciją.

1 Jonathan Rée, „The Translation of Philosophy“, in: New Literary History, Nr. 32 (2), The Johns Hopkins University Press, 2001, p. 227.

2 Paul Ricœur, „Vertimo iššūkis ir džiaugsmas“, in: Apie vertimą, Vilnius: Aidai, 2010, p. 10.

3 Philippe Capelle-Dumont, Filosofija ir teologija Martino Heideggerio mąstyme, Vilnius: Aidai, 2010.