Po „Bernardinai.lt“ langais trumpam stabtelėjo pasikalbėti du „Sporčiuko“ ekspertai – Pranas Krepšenis ir Algis Kablinskas. Nugirsto pokalbio fragmentą užrašėme ir siūlome Jūsų dėmesiui. Pabaigą, tiesa, nukando vėjas...

P. K. Sveiki, gerbiamas Algi, stebėjote visas „Eurobasket 2011“ rungtynes. Koks pirmas įspūdis po pirmojo etapo?

A. K. O, Lietuvos žaidimu esu patenkintas. Nepasakyčiau, kad mūsiškiai nustebino, kaip gruzinai ar suomiai, bet... O pastarieji tai iššovė. Kaip ir 1939-aisiais niekas iš jų nesitikėjo pasipriešinimo per Žiemos karą, taip ir šiame čiampionate jie buvo laikomi patrankų mėsa, bet jie tikrai iššovė. O lietuvių žaidimas, vykstant kiekvienomis rungtynėmis, tik gerėjo. Kaip visada pertrauka pakišo koją, bet tai nelaikau tragedija. Po sekmadienio visiems sunku eiti į darbą. Žinoma, gaila, kad netekome Marijono Petravičiaus, rinktinė pradaro didelė dalį grynojo svorio, nebus kam stumdytis po krepšiais su galingais kitų komandų centrais. Kita vertus, Vilniuje, kovosiančių su Lietuva komandų pagrindiniai centrai, – pūkeliai.

O ką, Pranai, tamsta pastebėjot įdomaus ar neįdomaus per pirmąsias šiųmečio Eurobasketo (čia ne šių mokslo metų eurų krepšelis mokiniams) dienas?

A. K. Žinote, man kaip visada svarbios visokios keistenybės. Aišku, praradę Petravičių, rizikuojame, pasak specialistų, „pralaimėti lentą“. Sunku net įsivaizduoti. Jei iš lietuvių ją pavogs, tai paskui nukirps ir tinklelį nuo lanko, gal net mūsų krepšio konstrukcijas priduos į metalo laužą, o sirgalius išvarys į vergovę... Įsivaizduojate, rungtynių metu... Siaubingi dalykai. Jau matau, kaip įnaktėjus apsvaigę nuo antrojo etapo pergalių suomių sirgaliai ropščiasi į sostinės televizijos bokštą ir nukerpa lempučių girliandas. Kaip kasas lietuvaitei šviesiaplaukei... Ne, ne, net širdį suskaudo – gerai, kad po ukrainiečių apsilankymo dar kažkur spintelėje yra validolio... Aišku, visi šie vaizduotės kūriniai – po emocinio pakilimo, kai bene penketą vakarų šaukiau: „Lie-tu-va, Lie-tu-va“ ir „a-čiū, a-čiū“...

Jei kalbėtume rimčiau, taip pat labai džiaugiuosi, kad į kitą etapą išėjo suomiai, gruzinai, makedoniečiai. Jie turi panašių ambicijų atskleisti pasauliui mažųjų galingumą.

Lietuvių gebėjimas dalintis kamuoliu kol kas patinka labiau nei nervingi trenerių stumdymaisi rungtynių metu filmuojant pusei pasaulio. Grįžtant prie centro klausimo – Jonas Valančiūnas man panašus į tą, kuris greičiausiais pėsčias galėtų sukarti atstumą nuo Panevėžio iki Vilniaus, kad galėtų ten žaisti ir laimėti. Panašiai kaip mokslo trauka kadaise atviliojo į sotinę Simoną Daukantą galėtų iš Žemaitijos... Atleiskit už lyrizmą...

O štai ar Kšištofas eitų pėsčias, nesu įsitikinęs... Man kartais atrodo, kad gynyboje jis pritingi... Gal tai ir klaidingas įspūdis.

Beje, ką manote, kuo mums baigsis antrasis etapas – susitiksime su prancūzais, serbais, vokiečiais, susidursime su jų sportine ir kultūrine įtaiga. Ar nebus per sunku?

A. K. Negaliu sutikti su jūsų nuomone apie Kšištofą. Jis, manau, bėgtų į Vilnių, į gimtąjį miestą, nes čia jo laukia negaluojantis brolis. Juk apie Darjušą jis visada galvoja. Ar matėte, kaip jisai susimąstė, kaip padarę pauzę, kai jo žurnalistai paklausė, kaip reikia žaisti prieš brolius Gasolius? Vilniuje jis ginsis.

Matėte, kiek loterijų, susijusių su šiuo čempionatu, paskelbta? Manau, kad dabar dar Vilniuje bus paskelbtas konkursas lentai laimėti, taigi nemanau, kad azartiškieji lietuviai „pralaimės lentą“.

Antrame etape prieš vokiečius turėtume lengvai laimėti, juk jie labai panašūs į portugalus – daug geriau žaidžia futbolą. O be liuftvafės palaikymo Dirkas Nowitzkis nelabai ką vienas padarys. Štai su prancūzais susidurti tikrai pavojinga. Jau tai neseniai patyrėme Šiauliuose, kai mūsų „Albatrosas“ susidūrė su jų „Miražu“. Bet juk du kartus į tą pačią pelkę dažniausiai neįkrentama. Ispanijai irgi, manau, nepralaimėsim, jei teks dar susitikti. Futbolą galime, o krepšinio – ne. Paskutinė, t. y. pirma, Lietuvos varžovė Vilniuje Serbija man yra didžiausia paslaptis... Nors visi ekspertai sako, kad su jais paranku žaisti, tai aš, taip pat būdamas ekspertas, pritariu jų nuomonei, bet labai abejoju... Nes tie serbai visada užantyje turi kokią katytę juodą ar katiną baltą.

P. K. Pritariu Jūsų nuomonei dėl serbų apibūdinimo E. Kusturicos filmų terminija. Nelabai ką apie juos pasakysi. „Undergroundas“, ir tiek. Nuo nuotaikos jiems – viskas. Svarbiausia, kad neįsisiautėtų aikštelėje tas jų gaivalas Teodosičius. Praūš toks, beliks pasibaigus rungtynėms veblenti kaip toj senoj telekominėj reklamoj: „Kuo tu vardu?“ „Aš esu Teo“.

Vokiškasis „golfas“ gali kietai paspausti mūsų keliais, bet žinau, kas neleis jam viršyti greičio, ir todėl ant „Siemens“ ant parketo liks D. Nowitzkio kedų stabdymo žymės. Paulius Jankūnas ir Robertas Javtokas gali būti tie ežiai, kurie išleis orą iš Vokietijos komandos padangų. O Šarūnas Jasikevičius ir Simas Jasaitis, tikėsimės, nubaus tritaškiais.

Prancūzai šiemet išties pajėgūs laipioti po krepšio konstrukcijas kaip po medžius, tam jie turi pajėgią priekinę liniją, galinę liniją, vidurinę liniją, šoninį teisėją, ir kitus atributus – visi „drąsūs, stiprūs, vikrūs“, gal tik treneris daugiau primena liežuvį prikandusį kairiųjų pažiūrų inteligentą. Jei išsižios ir jakobiniškais ir robespjeriškais metodais uždegs savąją tautą, reikės gana daug gesintuvų aistrų liepsnom malšinti, tad vertėtų iš anksto peržiūrėti evakuacijos plane pažymėtas gesintuvų iškabinimo vietas. Žodžiu, pritariu minčiai, kad Vilniuje lengva nebus. Bet vis dėlto, – lietuviai žaidžia namie. Ir mūsų žaidėjai turi tai jausti. Jei visi jausis kaip gimtojoje virtuvėje, sandėliuke, vonios kambary, laiptinėje, balkone, mes tikrai laimėsime.

Jau iš anksto gėriuosi šeštuoju mūsų žaidėju – krepšinio aistruoliais. Kiek dažų, kiek perukų, kiek šalikų, kiek alaus, kiek transliacijų pardavė mums mūsų šalies šeimininkai, ir sumokėjom bei mokam nemurmėdami – nes dėl krepšinio negaila nieko!

Kadangi beveik vienbalsiai sutarėm, kad Lietuvos rinktinę matysime Kaune, tai apibendrinimui norėčiau tiesiog paklausti. Apsidrausdamas, nes tikrai nežinau atsakymo. Kaip Jums atrodo, Aleksai – ką veiksime, jei tapsime Europos čempionais? Kaip jausimės? „Ilgai ir laimingai gyveno“? Ar nekris kamuolys iš rankų po tokios euforijos? O gal, vos apsiverčia liežuvis tarti tokią šventvagystę, mums būtų geriau likti „per žingsnį“ nuo išsvajoto tikslo, kad būtų apie ką svajoti?..

A. K. Neperšokęs Vilniaus, nenorėčiau kol kas vykti (kad ir mintimis) į Kauną. Dar pasipainios greitkelyje koks „Citroenas“, „Golfas“ ar „Zastava“ (jei tokios nežinote, gali būti ir „Trabantas“ iš to paties Kusturicos filmo), tai paskui ašaros... Bet gal eismą reguliuojantys žmonės viską kiek aptvarkys. Nors jei viršiji greitį 20 km/h, tai negali kaltinti policijos, kaip ar kažkaip panašiai sakė K. Kemzūra.

O Jūs jau Kaune?

P. K. Mintimis, mintimis. Beje, finalo dienomis žadu aplankyti Zoologijos sodą. Siūlau prisijungti. Jausimės kaip namie...