Sigmundas Freudas gimė  1856 m. gegužės 6 d., tais pačiais metais, kai Richardas Wagneris baigė kurti operą "Valkirija" - kūrinį, dramatiškai išreiškiantį visas temas, kerėjusias Freudą = nuo sapnų iki kraujomaišos.

Aš asmeniškai nė kiek neabejoju, kad viską teisingai sudėstė Wagneris, o ne Freudas, ir kad pažįstant Wagnerio šedevrą galima labai suabejoti Freudo pretenzija į originalumą. Tačiau Freudo reputacija šiandien tebėra tokia pat didelė kaip ir mano jaunystėje, kai dėl jo palikimo ginčijosi Klein, Jungo ir Adlerio šalininkai. Seksualinio išstūmimo idėja įaugo į kultūrą, taip pat ir aiškinimas (ne Freudo), kad išstūmimas yra kenksmingas. Beveik visuotinai pripažįstama, kad esama didelio pasąmonės klodo, kad seksualinis potraukis (libido) yra mūsų svarbiausių prieraišumų motyvas ir kad mes visi turime "kompleksų", įsidiegusių vaikystėje pagal Freudo pateiktus archetipinius modelius. Ir kartkartėmis koks nors aiškintojas mums pasako, kad šios prielaidos ne tik teisingos = jos esančios tikrai moksliškai įrodytos.

Freudas buvo užsidėjęs objektyvaus stebėtojo kaukę, - savo darbo rezultatus jis pateikdavo kaip neišvengiamas įtemptų empirinių tyrimų išvadas, nuolat teigdavo, kad jo psichologiniai atradimai vieną dieną bus įtvirtinti biologijoje, - ir dabar tą jo kaukę įprasta laikyti veidu. Freudas menininkas, Freudas literatūros kritikas, Freudas didysis manipuliatorius, Freudas kaip sekso apsėstas ir šaltakraujiškas moterų priešas - visos šios už kaukės slypinčios personos retai iškeliamos į dienos šviesą, nors kiekviena jų yra daug arčiau pradinio įkvėpimo negu tas Freudas, kuriam dabar lenkiasi psichologija.

Kokius įrodymus Freudas pateikia postuluodamas Edipo komplekso egzistavimą? Sofoklio dramą, vaizduojančią tokią keistą situaciją, kad ją tenka laikyti išimtimi. Kokius jis pateikia kūdikių seksualumo įrodymus? Tokį vaizdą, kai "kūdikis atsilošia pasisotinęs prie krūties" - tai esąs akivaizdus "seksualinio pasitenkinimo vėlesniame gyvenime" prototipas. Freudui buvo tiesiog savaime aišku, kad egzistuoja kūdikių seksualumas ir kad jis pereina tris fazes - oralinę, analinę ir genitalinę, - apibūdinamas pagal esminę "erogeninę zoną". Bet erogenines zonas jis taip išplėtė, kad jos apima visas kūno dalis, net akis. Tikriausiai kas nors jam priminė, kad ne visi vaikai yra berniukai, bet savo kritikams jis rasdavo lengvų atsakymų - užversdavo juos senovės graikais. Šitaip gimė Elektros kompleksas, magiškai sukurtas iš Edipo šlaunikaulio. Susidūręs su pacientu, kurio sapnas, regis, paneigė šią norų išsipildymo teoriją, Freudas atkirto, kad sapnas patenkino paciento norą paneigti šią teoriją. Visada, kai tik argumentacijai būdavo galima pritaikyti mokslinį metodą, Freudas, žengtelėjęs į šalį, nusigriebdavo metaforos ir su dogmatišku užsispyrimu tvirtindavo, kad yra šitaip, nes privalo būti šitaip.

Anglakalbiams skaitytojams Freudo moksliškumą sustiprino absurdiškas Jameso Strachey vertimas. Perteikdamas Das Ich, Das ber-Ich ir Das Es kaip Ego, Superego ir Id, šiems žodžiams jis suteikė medicininį skambesį, nors iš tiesų tai yra gana aiškūs skoliniai iš vokiečių filosofijos. Freudas mums sako, kad libido "užima" arba "okupuoja" (besetze) tam tikrą objektą, o Strachey sako, kad jis jį "cathects", ir tada per puslapį nusidriekia "cathexis" kaip kokia pavojinga liga. Pro šią šarvuotą idiomatiką skaitytojui labai sunku prisikasti iki Freudo kurtų neretai poetiškų ir visada fantastiškų žmogaus aprašymų.

Ypač sunku atpažinti tikrąją Freudo genijaus esmę, kuri glūdėjo ne jo teorijose - jos yra paistalai - ir ne jo praktikoje - ji buvo šarlatanizmas su įkvėpimu, - o jo apstulbime. Freudas matė slėpinius, kur kiti matė faktus. Jis įžvelgė, kad tėvų įtaka vaikams plinta giliom slaptom vagom, kad ji pasireiškia visuose jų būsimo gyvenimo aspektuose - ir lemtingiausiai lytinio geismo srityje. Jis gilinosi į kaltės, nerimo bei liūdesio slėpinius ir stengėsi juos perprasti. Jį stebino anekdotai ir sapnai, ir jis kurioziškai traktavo jų prasmę. Ten, kur kiti matė sumaištį ir ekscentriškumą, jis įsivaizdavo sielos ligas ir kilo į žygį prieš jas. O ligos istorijose jis pateikė neužmirštamų sugniuždytų žmonių portretų - aplink tuos trūkčiojančius gyvėsius jis stypčiojo kaip šakalas, atplėšdavo nuo jų gabalus ir iškeldavo į šviesą, kurią pats vaizdavosi esant mokslo šviesa, bet iš tiesų tai buvo vaizduotės šviesa, permainanti viską, ant ko ji krenta.

Freudą buvo užvaldęs "atkerėjimo [t. y. iliuzijų išsklaidymo - disenchantment  vert.] žavesys". Kaip ir Marxą, jį nenumaldomai traukė aiškinimai, kurie mus žemina ir mūsų pasaulį apverčia aukštyn kojomis, - arba, kaip teigė Marxas, "pastato ant kojų". Tai matome Freudo "kraujomaišos tabu" teorijoje, užsimezgusioje nuo jam būdingo apstulbimo. Kodėl gi kraujomaišos ne tik vengiama, bet ji draudžiama?

Kaip paaiškinti tą siaubą ir susiteršimo jausmą, privertusį Jokastę pasikarti, o Edipą - išsidurti akis? Freudas bemat puola prie išvados: tai, kas draudžiama, yra geidžiama. O siaubo reikia todėl, kad tas geismas toks stiprus. Jeigu jis toks stiprus, vadinasi, būdingas mums visiems, išstumtas, bet rusenantis, ieškantis kelių, kuriais prasiveržia kokiu nors paslėptu, bet pavojingu pavidalu.

Tikras mokslininkas, stebėdamas faktus, padarytų priešingą išvadą. Kraujomaiša kelia siaubą ne todėl, kad mes jos geidžiame, o todėl, kad nenorime. Kodėl nenorime? Pirma, todėl, kad kraujomaiša pakerta santykius, kuriais grindžiama šeima, ir šitaip kliudo perteikti socialinį kapitalą; antra, todėl, kad bendruomenės, leidžiančios kraujomaišą, nukenčia genetiškai. Siaubas kyla iš to, kad ją leidusios visuomenės išmirė. Freudo pasakojimas yra fikcija, kuria tikima ne dėl jos aiškinamosios galios, o dėl žavesio. Mus džiugina atkerėjimas, nes jis, regis, išvaduoja iš socialinių normų. Mes apsalę žiūrime, kaip mūsų idealai subliūkšta ir mūsų dievai nuleidžiami ant žemės. Ir įsivaizduojame, kad po šio "dievų saulėlydžio" išbrėkš blausi, bet visa leidžianti aušra.

Todėl net ir šiandien žmones traukia ryškiausiai atkerinti Freudo teorija - kūdikių seksualumo. Ir vėl čia teorija apversta aukštyn kojomis. Vaikai iš varganų kūnelių išauga iki racionalių suaugusių žmonių, kartu išsivysto ir jų seksualumas. Tik su lytine branda seksualumas ima krypti į Kitą, nes tik tada lytinis geismas gali būti integruojamas į asmeninį gyvenimą. Jeigu būtų kitaip, kiltų chaosas, pakertantis ir šeimą, ir bendruomenės reprodukcijos potencialą.

Pedofilija mums kelia siaubą, bet šio siaubo neturėjusios visuomenės išmirė. Freudas tiesiog negali pripažinti tokio paaiškinimo. Užuot projektavęs vaikų seksualumą į ateitį, iki jo brandaus pasireiškimo suaugusiojo geismu, jis suaugusiojo geismą projektuoja atgal - iki naivių vaiko kutulių. Bet šitaip suteršdamas vaikystės įvaizdį jis apžavi savo skaitytojus. Šitaip turi būti,- tarsi sako jis; o mes, kaip ir kraujomaišos teorijos atveju, apsalę pritariame matydami griaunamą paskutinį nekaltybės vaizdą. Freudas įdomiai pasižymėjo tuo, kad savo skeptiškiems kritikams sugalvojo išsamų atsakymą - tai yra psichoanalizę. Tau atsidūrus ant sofutės, psichoanalitikas turi būdą pakeisti tavo sąmonę - tu nebe kritikuoji jo teoriją, o priešiniesi jai.

Tave reikia gydyti, ir atsakymas į tavo problemą yra ne paneigimas, o gydymas. Šis gydymas trunka be galo, nes ligos juk nėra.

"Spectator", 2006.V.6

Vertė Laimantas Jonušys

Šiaurės Atėnai