Žinia apie artimo arba žinomo ir visų  gerbiamo žmogaus mirtį perveria kaip žaibas tuos, kurie tą žmogų pažino, gerbė, vertino, mylėjo... Taip atsitiko daugeliui pažinusių ir gerbusių bei mylėjusių ilgametę Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Lituanikos skyriaus vedėją Silviją Vėlavičienę. Ji mirė Vilniuje rugsėjo 5-osios naktį, o bus palaidota Kaune, Petrašiūnų kapinėse, rugsėjo 8 d. (urna išnešama  iš laidojimo namų Kaune, R. Kalantos g. 76a, 12-tą val.).

Baigusi lituanistikos studijas Vilniaus universitete, Silvija nuo 1964 metų pradėjo dirbti anuometinėje Respublikinėje bibliotekoje (M. Mažvydo vardu biblioteka pavadinta tik Nepriklausomybės metais). Nuo 1965 – Lituanistikos skyriuje, kur kartu su bendradarbiais rengė „Spaudos metraščio“ (dabar „Bibliografijos žinios“) skyrių „Lituanika“ – jame buvo skelbiamos su Lietuva susijusios užsienio šalių publikacijos. Po to – „Bibliotekų darbo“ redakcijoje, kur ji įgijo leidybos ir žurnalistinio darbo patirties. Nuo 1987 m. buvo paskirta Lituanistikos skyriaus vedėja, kartu būdama mėnesinio bibliotekos leidinio „Lituanika“ atsakingąja redaktore. 2000-aisiais reorganizavus Lituanistikos skyrių, tapo Lituanikos skyriaus vedėja iki pat 2009 m., kai ligos užklupta paliko mylimą darbą. 40 metų praleido po tos pačios Bibliotekos stogu... Net ir po to ji neatsisveikino su biblioteka, rašydama į profesinę spaudą ar į Čikagos „Draugo“ kultūrinį Priedą straipsnius, rengdama savo publikacijų knygą, turėsiančią išeiti šių metų rudenį. Paskutinis jos straipsnis „Draugo“ priede „Kultūra“ buvo išspausdintas šių metų balandyje – apie žinomo išeivijos literatūros kritiko Vytauto A.  Jonyno bibliografinę veiklą.

Pačiai Silvijai tinka jos rašyti žodžiai apie V.A. Jonyną, dirbusį Kanadoje bibliotekininku, bet variusį platų barą profesionaliosios literatūros kritikos srityje. Cituoju: „Vytautas A. Jonynas išnaudojo visas savo profesinių įgūdžių ir darbo didelėje bibliotekoje suteiktas galimybes – matyti didžiulį pasaulio leidinių srautą, iš kurio sąžiningai lesiojo ir stengėsi garsinti visa, kas buvo susiję su Lietuva ir lietuviais.“ Kaip ir V.A. Jonynas, Silvija buvo daugiau negu bibliotekininkė. Abu jie – tikri lietuvių literatūros ir periodinės spaudos ambasadoriai kultūros pasaulyje. 

Silvija Vėlavičienė yra neatskiriama M.Mažvydo bibliotekos dalis, per keliasdešimt metų tiesiog įaugusi į keleto kartų skaitytojų atmintį kaip reto paslaugumo, skruzdėlės darbštumo, tvirta savo pašaukimo sergėtoja ir plačios erudicijos kultūrininkė ir sovietmečiu, ir ypač Nepriklausomybės dvidešimtmečiu. Jos kultūrinės aspiracijos atėjo iš šeimos genų. Silvijos senelis buvo žymus tarpukario Lietuvos dailininkas Petras Kalpokas, tėvas – taip pat dailininkas Rimtas Kalpokas, mama – pradedanti XX a. ketvirtojo dešimtmečio poetė, kurią nutildė užslinkęs sovietų okupacijos ledynmetis.

Prieš keletą metų kalbantis su Silvija, ji paminėjo, kad juodu su broliu buvo laimingi vaikai, nes iš tarpukario Lietuvos knygų ir kultūros žurnalų likučių, aptiktų tėvų ar senelių namų palėpėse, maitino savo dvasią ir vaizduotę. O pradėjusi dirbti Mažvydo bibliotekos Lituanistikos skyriuje ėmėsi, anot jos, nuostabios užduoties: „Iš tuo metu riboto naudojimo specialiame skyriuje laikytų „Naujosios Romuvos“ ir „Židinio“ žurnalų rengiau aprašus Personalijų kartotekai...“ Taigi dvasinę sovietmečio dykrą ji praleido Mažvydo bibliotekos kultūros oazėje. Lituanistikos skyriuje dirbo bendraminčiai, o tai anais laikais buvo tikras dvasinis lobis.

Pamažu skilinėjo „geležinė uždanga“ – bibliotekininkai, rašytojai, net studentai gaudavo vieną kitą egzempliorių „Aidų“, „Metmenų“ ar iš jų nurašytų arba atšviestų tekstų. Tai buvo reti, bet vertingi susitikimai su lietuvių išeivijos knygomis ir spauda. Kai 1988 m. Mažvydo biblioteka galėjo pagaliau atverti griežtai saugomo spec. skyriaus fondus, bibliotekininkai pamatė, kokie jie buvo skurdūs, ypač knygų politikos, istorijos temomis ir periodine  spauda. Tik 1990 m. Lietuvą pasiekė pirmos išeivijos knygų siuntos iš Vasario 16-tosios gimnazijos. Lituanistikos skyrius tuoj pat surengė tų knygų parodą. Bibliotekos skaitytojai galėjo jas net pačiupinėti, pavartyti. Tai prilygo stebuklui, lyg į mūsų erdvę būtų nusileidęs kosminis erdvėlaivis.

Antroji siunta atkeliavo iš Čikagoje esančio Lituanistikos studijų ir tyrimo centro. Greitai prasidėjo masinis knygų siuntimas  iš JAV, Kanados, Australijos. Siuntė tokie kultūros centrai kaip St. Balzeko muziejus, ALKA, taip pat pavieniai kultūros entuziastai. Lituanistikos skyriuje knygos buvo rūšiuojamos ir dalijamos kitų miestų bibliotekoms. Knygų alkis tada buvo begalinis, nes internetas dar nebuvo užgožęs knygos.

Silvija Vėlavičienė buvo ašis, aplink kurią sukosi knygų rinkimas ir platinimas Lietuvoje. 1992 ir 1994 metais ji važiavo į Pasaulio lietuvių archyvą Čikagoje rinkti žinių rengiamai Lietuvių išeivijos spaudos bibliografijai. Čia ji užsikrėtė visiems kolekcionieriams būdinga aistra – atrasti kuo retesnį leidinį, surinkti kuo daugiau jo  egzempliorių, kuo greičiau užpildyti „baltas dėmes“ Lietuvos bibliotekų knygų ir periodikos lentynose.

Mažvydo bibliotekos Lituanistikos skaityklos atvirose lentynose buvo išdėlioti  Bostone išleistos „Lietuvių enciklopedijos“, B. Kviklio „Mūsų Lietuvos“ tomai, „Lietuvos katalikų Bažnyčios kronika“. Vartant tų knygų egzempliorius apimdavo ypatingas virpulys, pirmykščio pažinimo džiaugsmas. S. Vėlavičienė su savo bendradarbiais kuo skubiau ėmė rengti išeivijos spaudos bibliografines rodykles. 1993 m. pasirodė „Lietuvių išeivijos knygos 1945–1992. Bibliografinis sąrašas...“. 1994 m. S. Vėlavičienė išvyko į Londoną, kur ėmė rūpintis D. Britanijos lietuvių sąjungos spaudinių pargabenimu į Lietuvą. 1996 m. išėjo jos redaguotos „Aidų“ ir „Metmenų“ žurnalų bibliografinės rodyklės. 1997 m., kai buvo minima M. Mažvydo pirmosios lietuviškos knygos 450 m. sukaktis, Silvija Vėlavičienė parengė ne tik 16 atvirukų su anotacijomis rinkinį „Lietuviškos XVI amžiaus knygos“, bet ir kilnojamąją parodą „Martyno Mažvydo katekizmas – pirmoji lietuviška knyga“. Su ta paroda 1997 m. ji dalyvavo JAV ir Kanados lietuvių surengtuose mažvydianos minėjimuose, skaitė paskaitas apie lietuvių išeivijos spaudą. Už šią veiklą buvo apdovanota Kultūros ministerijos premija.

Silvijos akiratyje pastaruosius metus buvo mūsų išeivių pirmosios ir antrosios „bangų“ periodinės spaudos lyginimas su trečiosios „bangos“ imigrantų spauda. Ji mokėjo objektyviai ir ramiai pažvelgti į tokius, rodos, skirtingus turinio ir formos aspektus. Kolekcionieriška aistra pasireiškė po visas išeivijos bendruomenes „medžiojant“ trūkstamus išeivijos periodikos leidinių numerius, net lapus...

2001 m. reorganizavus Lituanistikos skyrių, S. Vėlavičienė tapo Lituanikos skyriaus vedėja ir dar labiau atsidėjo lietuvių išeivijos spaudos tyrinėjimui. 2002 m. su bendradarbiais parengtas išėjo kapitalinis (756 psl.) leidinys „Lietuvių išeivijos spaudos bibliografija, 1945 –2000,T.1: Knygos lietuvių kalba“. 2003 m. šį leidinį ji pristatė Čikagoje, kur vyko XII Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumas. 2005 m. Mažvydo biblioteka išspausdino Jolantos Budriūnienės (dabartinės Lituanikos skyriaus vedėjos) parengtą „Lietuvių išeivijos spaudos bibliografijos II –ąjį tomą (jame tilpo ir S.Vėlavičienės parengti I tomo papildymai). Leidinys buvo pristatytas 2007 m. Vilniaus knygų mugėje.

Tai pačiais metais, gegužės mėnesį, Silvija važiavo į Romą tartis su nepaprastuoju ir įgaliotu ambasadoriumi prie  Šventojo Sosto Kaziu Lozoraičiu dėl diplomatų Lozoraičių archyvo pargabenimo į Lietuvą. 2007 m. viduryje Kazys Lozoraitis mirė, o po metų M. Mažvydo bibliotekoje S. Vėlavičienės rūpesčiu visuomenei buvo pristatyta  Lozoraičių bibliotekos paroda – unikalūs reti spaudiniai ir leidiniai. 

Lietuvių išeivijos spaudos istorijos ir knygotyros klausimais S. Vėlavičienė skaitė pranešimus ne tik Lietuvoje, bet ir JAV, Vokietijoje, Lenkijoje, Kanadoje, Rusijoje, Latvijoje, išspausdino per 50 straipsnių mokslo darbų rinkiniuose ir periodikoje. Jos kūrybinio gyvenimo veikla buvo įvertinta LDK Gedimino ordino medaliu (1997 m.), Martyno Mažvydo premija už nuopelnus Lietuvos valstybės kalbai, raštijos istorijai ir knygos menui (2008 m.) , o visuomeninė-patriotinė – Sausio 13-osios medaliu (2002 m.).

Galbūt tokia intensyvi veikla, dideli darbo krūviai pakirto Silvijos sveikatą, nes ji netausojo savęs, tarsi nujausdama, kad turi skubėti. Šviesus jos asmenybės šešėlis mane lydėjo dar nuo studijų metų, vėliau per kūrybinio gyvenimo dešimtmečius. Nostalgiškai prisimenu valandas, praleistas Mažvydo bibliotekos trečio aukšto gale, kur buvo Lituanistikos mažutė skaitykla. Tyla ten visada viešpataudavo. Galėjai girdėti, kaip sienos kamputyje krebžda koks nors vabalėlis, kaip jaukiai šnara verčiami knygos ar seno žurnalo komplektų lapai. Silvija mokėjo pastebėti besidominčius senąja periodika ar lietuviška knyga ir juos paglobodavo. Tai būdavo neprilygstama globa tais kietais sovietinio realizmo laikais, kurių užmiršti irgi neįmanoma. Giedras globėjos veidas ir šypsnys suartindavo su ja iki bičiulystės.

Silvijos siela tikriausiai maudosi šviesos bangose, iškentusi žemiškos būties darbų, rūpesčių ir skausmų jūras. Ramybė jai... Amžino poilsio ji atguls  šalia savo mamos Viktorijos. Tokia buvo Silvijos paskutinė valia.

Aldona Žemaitytė 

„Draugo“ kultūrinis Priedas, 2011 rugsėjo 10 d.