Konstantinopolio ekumeninis patriarchas Baltramiejus I rugsėjo pradžioje sušaukė senųjų ortodoksų Bažnyčių patriarchų susitikimą, kuriame pakvietė dalyvauti ir Kipro ortodoksų arkivyskupą, praneša Vatikano radijas. Į kvietimą atsiliepė visi – Aleksandrijos, Antiochijos ir Jeruzalės ortodoksų patriarchai. Tiesa, Antiochijos patriarchui Ignacui IV susidūrus su kliūtimis, buvo pasiųstas jam atstovaujantis metropolitas. Galima priminti, kad pirmaisiais krikščionybės amžiais šie miestai, kartu su Konstantinopoliu ir Roma, buvo pagrindiniai krikščionybės centrai, juose gimė didelė dalis krikščioniškos kultūros, minties ir doktrinos.

Nors Kipro ortodoksų Bažnyčia, paaiškina Baltramiejus I savo kvietimo laiške, nėra patriarchatas, tačiau jos tradicijos labai senos ir jos savarankiškumas, tolygus seniesiems patriarchatams, pripažintas ekumeniniame susirinkime. Baltramiejus I priduria, kad senųjų ortodoksų Bažnyčių patriarchų susitikimo tikslas nėra kitų, jaunesnių ortodoksų atšakų nušalinimas, tačiau, priešingai, pagalba visai ortodoksijai – senieji patriarchai yra tarsi bendras ortodoksų Bažnyčių kamienas.

Baltramiejaus I kvietimo laiške buvo įvardintos dvi susitikimo temos. Pirma, permainų banga ir įvykiai visame Artimųjų Rytų regione, kurie įtakos regiono visuomenių ir tuo pačiu visų jame gyvenančių krikščionių ateitį. Antra tema – ruošimasis didžiajam visų ortodoksų Bažnyčių vadovų susitikimui.

Rugsėjo 1-ąją prasidėjus senųjų ortodoksų Bažnyčių patriarchų susitikimui, vykusiam Konstantinopolio patriarcho būstinėje Stambule, buvo paminėta ir naujų ortodoksų liturginių metų pradžia. Su nauju liturginių minėjimų ir švenčių ciklu, pažymėjo Baltramiejus I, tęsiasi dvasinė kova, per kurią tikintieji realizuoja pažadą tapti šventais – „panašiais“ į Dievą. Beje, Konstantinopolio patriarchatas rugsėjo 1-ąją, liturginių metų pradžią, yra tai pat paskyręs maldai už aplinką, už žmogaus santykį su aplinka ir už jos apsaugojimą.

Po patriarchų susitikimo rugsėjo 3-iąją paskelbtoje viešoje žinioje ortodoksų ganytojai pateikia savo žvilgsnį į Artimųjų Rytų situaciją.

Pirmiausia jie primena, kad jų Bažnyčios užgimė būtent Artimųjų Rytų regione be galo seniai, po Kristaus apaštalų skelbimo. Jų šaknys yra palaistytos kankinių krauju ir asketų ašaromis. Niekas neturi moralinės teisės tai ignoruoti, kiekvienas autoritetas pasaulyje turi tai gerbti.

Nuo amžių ortodoksai mokėjo taikiai sugyventi su kitų religinių nuostatų išpažinėjais. Net ir tada, kai kitos religijos su jėga užkariavo žemes, kuriose ortodoksai gyveno jau šimtmečius, jie rado kelią taikiam sugyvenimui.

Nelaimei, pastaruoju laiku kito, skirtingo baimė augo ir stiprėjo. Krikščionys rizikuoja tapti šios situacijos aukomis. Neretai su jais elgiamasi kaip su antrarūšiais piliečiais. Kai kuriais atvejais jų maldos vietos, dažnai pripažintos civilizacijos paminklais, išniekinamos ar sugriaunamos, dar kitur varžomos religinės apeigos ar klero ugdymas. Prie viso to reikia pridėti kartas nuo karto įvykstančius kruvinus išpuolius prieš krikščionis, surengtus religinių fanatikų. Savaime suprantama, kad ir krikščionys, nesvarbu kur būtų, turi gerbti kitų religijų ir bendruomenių maldos vietas.

Krikščionys nebijo, rašoma patriarchų laiške, kitų asmenų, kad ir kokia jų religija būtų. Priešingai, laiko juos savo broliais ir seserimis bei tikisi tokios pat nuostatos jų pačių atžvilgiu. Kita vertus, neatsisako nuo apsaugos, kuri jiems turi būti užtikrinta jų valstybių. Laiške taip pat pabrėžiama tarpkrikščioniško ir tarpreliginio susitaikymo dialogo reikšmė.

Patriarchai kreipiasi į politikus Artimuosiuose Rytuose ir pasaulio politinius lyderius, kad šie ieškotų taikaus sugyvenimo kelio tarp įvairių religijų išpažinėjų, taip pat atsiliepdami į Artimųjų Rytų visuomenių troškimą turėti daugiau politinių laisvių. Bažnyčia neturi kištis į politiką. Politika, kaip problemų sprendimo būdas, nepriklauso Bažnyčiai. Tačiau Bažnyčia negali likti abejinga, kai kalbama apie antropologinius ir sociologinius principus, kurie grasina žmogaus, kaip „Dievo atvaizdo“, orumui ir laisvei.