2011 m. rugpjūčio 23 – rugsėjo 13 d. galerijoje „Arka“, Vilniuje, vyksta paroda ,,XXI a. autoportretas“.

Idėja surengti tokią grupinę parodą kilo tapytojui Ričardui Zdanavičiui. Parodoje buvo kviečiami dalyvauti įvairių sričių menininkai, Lietuvos dailininkų sąjungos nariai ir ne tik. Dailininkai buvo provokuojami pateikti kuo įvairesnes savo autoportreto versijas, pademonstruoti savo asmenines patirtis ir įžvalgas, padėti suvokti, kokius save mato šiuolaikiniai Lietuvos menininkai, koks jų vaidmuo sudėtingame XXI amžiuje. Parodoje dalyvauti panoro per 100 menininkų. Jie pateikė daugiau nei tris šimtus paskutinių dvejų – trejų metų tapybos, grafikos, skulptūros, tekstilės, keramikos, fotografijos, videomeno  kūrinių.

Apie autoportretą

Parodos sumanytojas, tapytojas Ričardas Zdanavičius šitaip apmąsto autoportreto žanrą:

„Autoportretas – gr.: autos – pats, lot.: protraho – ištraukiu, iškeliu aikštėn. Dažniausiai autoportretai byloja apie tai, ką autorius nori pamatyti – kronikinę kūrėjo istoriją, asmeninę paslaptį ar jausminę saviraišką. Žmonėms svarbu ir būtina matyti save. Kartais vienaip atrodome aplinkiniams, kitaip sau.

Kaip surasti tikrąjį savo veido atvaizdą, jei veidrodis meluoja? Veidrodis neparodo, koks TU esi ar norėtum būti. Jis tik atspindi išorinį žmogaus kevalą. Pirmiausiai pagauname akių žvilgsnį, po to susikoncentruojame į reikalingą kūno vietą ir galiausiai apžvelgiame visą siluetą. Štai netikra mūsų kopija, prie kurios nuoširdžiai priprantame, kaip Narcizas prie atspindžio vandenyje. Vieni menininkai autoportretui tikslingai naudojasi veidrodžiu, kitiems jo nereikia. Čia negalioja jokios taisyklės.

Kiekvienas  išgyvename XXI amžiaus pradžios laikotarpį savaip – skausmingai, dramatiškai, liūdnai arba linksmai, optimistiškai, pakiliai... Kas slypi kuriančio žmogaus pasąmonėje? Ar nesilpsta kūrybiškumas? Taigi, koks yra autoportretas, atspindintis XXI amžiaus Lietuvos menininko gyvenimo ir kūrybos dvasią? Galimybių skalė plati: individuali ir įvairi atlikimo technika nuo tradicinės iki garsinės instaliacijos, nuo veido iki kūno / autocorpus / interpretacijos, nuo veido mimikos iki tikslingos savireflekcijos.“

 Šimto vienuolikos dailininkų žvilgsniai į save ir į mus

Gal sunkiausia dėl šiandienos vartojimo (o vartojame ne tik daiktus, bet ir save bei kitus)  sakralumo netekusioje kultūroje žmogui žvelgti į save. Matyti tiesą. Paradoksas – daug dėmesio skirdami išorei, besirūpindami kūnu ir jo sveikata, nematome tikrojo savęs, nebeatpažįstame kas esą...

Taip pradėti parodos aptarimą paskatino pirmieji įspūdžiai, kuriuos sukėlė paroda „XXI amžiaus autoportretas“. Kiekvienas dailininkas, savaip remdamasis autoportreto idėja, arba pasakoja savo asmeninę istoriją, arba pateikia statišką atvaizdą čia ir dabar,  kad sustabdytų ir įamžintų „akimirką žavingą“. Jei remsimės teze, kad stilius yra turinio dalis, tai ne tik kiekvieno dailininko autoportreto žanro suvokimą, bet ir meninės raiškos, technikos, medžiagos panaudojimo ypatumus galime traktuoti kaip savęs reprezentaciją – išoriškai tikrovišką-realistinę, emocinę intuityviąją, nervingą ir spontaniškai tapybišką, emocingai ekspresionistinę deformaciją ar drastišką katarsišką apsivalymą, tikslingai konstruktyvią konceptualią struktūrą, narcisistiškai dekoratyvią ornamentinę saviraišką, romantiškai idealizuojančią pakylėtą-sugestyvią raišką, koliažinę-kinematografinę mozaiką ir t. t.

Ilgiau užtrukdavau ir vis grįždavau prie tų dailininkų darbų, kuriuose mačiau pastangas skvarbiu žvilgsniu „peršviesti“ savo kūną,  sielą ir dvasią, matomą ir nematomą realybę, atsisukti atviru veidu: šiuo aspektu žiūrint, Z. Inčirauskienė taikliai panaudojo rentgeno nuotraukas, kūno dalių atlijas, o M. Strolia abstrahuotame juodume atsistoja prieš mus En face; suvokti ir  užfiksuoti negailestingo laiko pėdsakų reikšmes veide siekia R. Zdanavičius, V. Tarabildienė; gebėjimą priimti savo paties negailestingą žvilgsnį ir kompleksus matau N. Vilutienės piešiniuose,  prikausto itin meniškai įtaigus atvirumas J. Rekevičiūtės videokūrinyje; skatina nebijoti nusileisti į šešėlio gelmes (į tai, kas nemalonu ir ko gėdijamės, ko nepripažįstame savy) R. Bartkevičius, R. Peleckas; sielos liūdnų, mąslių būsenų raiška tokia sava D. Gražienės, R. Radzevičiaus tapyboje; įvairių asmenybės dalių ir vaidmenų atvertimi, dažnai nestokojant sveikos autoironijos intriguoja Ž. Augustinas, B. Gražys, S. Pečiulytė, K. Kurilionok, A. Tornau, R. Žmuidienė; sąmoningas seksualumo priėmimas ir baimių integravimas moko priimti tiesą M. Norbutaitės, L. Beržanskytės-Trembo autoportretuose; idealizuoto Aš atvaizdais ar kiek narciziška džiaugsmo raiška savim ir savo gyvenimo ir kūrybos pasiekimais (tai konstatuoju be jokio negatyvaus atspalvio – grynai psichologinėj plotmėj) leidžia giliau pažvelgti į menininko prigimtį A. Vozbino, J. Teišerskytės-Stoškienės,  N. Valadkevičiūtės, R. Bičiūno darbuose; savęs refleksija per savo paties kūrybos tematiką ar meninio akto prizmę lyg manifestai atsiskleidžia A. Boso, R. Inčirausko skulptūrose, J. Puidokaitės autoportretuose su natiurmortiniais floristikos elementais,  A. Stasiulevičiaus, J. Mykolaitytės paveiksluose; vienatvė ir atsiribojimas, panirimas į save negali nejaudinti matant R. Gaižauskaitės piešinius, I. Budrytės tapybą. Gal dažnokai per rimtas požiūris į save, susireikšminimas ir kelia lengvą šypseną, bet juk dažnai ironija būna griaunanti, o ne gydanti.

Toliau siūlau pačiam žiūrovui pratęsti asmeninių atradimų sąrašą, pamatyti ne vien mano paminėtų dailininkų kūrinius ir smalsiai skaityti dailininkų „autobiografijas“. Žiūrint į kūrinį kaip į asmens savęs atradimą ir atsivėrimą, tarsi į antrą planą nueina kūrinio meniškumas (išskyrus labai jau menkaverčius profesionalia prasme darbus). Puikiai suprantu, kad didelių meninių „atradimų“, estetinių „aukštumų“, ypatingo „originalumo“ labiau išprusęs žiūrovas gali pasigesti. Bet juk šis eklektinis įvairių modernizmo krypčių, XX amžiaus Lietuvos dailės tradicijų, naujojo meno įtakų ir jų interpretacijų margumynas, įstrigimas tam tikrame pasikartojimų rate, žaidimas su įvairaus pobūdžio paviršiais, pasitenkinimas „greitu maistu“ – ir yra XXI amžiaus meno autoportretas!

Visus šiandieninės Lietuvos (ir ne tik) dailės simptomus atpažinsime parodoje. Bet po juos knaisiotis šioje parodoje man atrodo nevaisinga, be to – nuobodu. Gal būtų galima iš „sužeisto gydytojo“ pozicijos ieškoti priežasčių – bet tai jau išeina už parodos aptarimo rėmų.

Tam kartui pasirinkau psichologinį-idėjinį žiūros tašką. Manau, kad paroda yra gera proga ne tik dailininkams susitikti su savimi, pažinti vienas kitą, bet ir siūlo žiūrovui galimybę dailininko refleksyviame žvilgsnyje atrasti save pačius. Sunku atpažinti „kitą“ savyje. Čia jau pasiremsiu psichologo ir psichoterapeuto V. Albisetti įžvalgomis: „kitas“ yra tas mumyse, dėl kurio kyla prieštaravimai, įtampa, blogėja santykiai su savimi ir kitais. Bet kurio buvimas sudaro sąlygas atlikti privalomus žingsnius savyje, norint išmokti mylėti. Nes, kaip teigia V. Albisett'is, „tas, kuris nepajėgia matyti „kito“ savyje pačiame, negali tikrai mylėti“. Būtent dailininkų santykio su artimaisiais, šeima, žmona ar meilužiais/-ėmis, vaikais ir kitais svarbiais jų gyvenimo žmonėmis pavaizdavimo man labai stinga... Kaip ir santykio su aplinka... Vienas kitas kūrinys – dailininkas ir jo modelis ar su šeima. Dar ligos patirtis... Egoizmas, egocentrizmas, vienatvė, vienišumas, susvetimėjimas ar buvimas akis į akį tik su savimi?!.

Manau, teisūs tie, kurie autoportretą traktuoja kaip dailininko požiūrio į laikmetį ir gyvenimą deklaraciją, kuri padeda suvokti prieštaringą menininko prigimtį, antagonizmą tarp socialinės būties ir kūrybinės asmenybės individualių siekių, o iš to – ir kaip vienintelį meno ir dailininkų savigynos būdą. Tai retoka galimybė Lietuvos parodų kontekste pamatyti dailininką jo paties akimis.

Noriu atkreipti dėmesį: atskirą nedidelį ekspozicijos plotelį parodos rengėjai skiria XXI a. pradžioje mirusiems dailininkams – matome R. Sližio, R. Kuncos, A. Skačkausko autoportretus. Kai žinai, kad dailininko nebėra, kitu matu matuoji jo žvilgsnį į save. Atsiranda belaikiškumo, pranašavimo aspektas ir meilus, švelnus ryšys.