Nuo rugsėjo mėn. 5 d. iki rugsėjo mėn. 10 d. VDA galerijoje ,,Akademija“ veikia  Gabrielės Gervickaitės paroda ,,techno KŪNAI“.

Gabrielės Gervickaitės parodos ,,techno KŪNAI“ vaizdai

Menotyrininkė Aldona Dapkutė, pristatydama jaunos autorės kūrybą, teigia: „Šiuolaikiniame vaizdujamajame mene ne naujiena išvysti dekonstruotą, išnarstytą kūną – trauminės patirties (tiek fizinės, tiek emocinės) išraišką. Kūnai tampa mechanizmu, deformuojami kaip mechaniniai dariniai, o bet koks mechanizmas, derinamas ar naudojamas su kūnu, dažniausiai traktuojamas kaip svetimkūnis. Gabrielė Gervickaitė atsikrato stereotipų,  apverčia visas neigiamas prasmes ir – jos mechanizmas tampa pozityvia jėga – tampa organine kūno dalimi, padedančia gyventi, yra tarsi kūno pratęsimas. Asmeninę kūniško, psichologinio skausmo, kančios patirtį tapytoja pakylėja į metafizinę plotmę: tai nebėra vien negalios žmogaus patirtis, o žmogaus egzistencinės kančios būsena, būdinga mums visiems; ji transformuoja skausmą ir kančią, pačią traumą į malonę, leidžiančią suvokti ne tik gyvenimą, bet ir negalią, dovanojančią išmintį, įžvalgas, kas yra realybė, kas yra žmogus žemėje – priimti savo ribotumą, trapumą Dievo-Kūrėjo akivaizdoje;  pagalbinį medicininį mechanizmą ji suvokia kaip priemonę, kaip žmogiško proto sukurtą dovaną,  kuri padeda gyventi nepaisant patirto skausmo. Ir svarbi čia ne tiek tema, kiek kūno-mechanizmo santykio meninė interpretacija. G. Gervickaitė kuria subalansuotą, tvirtą, gryną kompoziciją tarsi sveikatos, pilnatvės, stiprybės  įvaizdį; dailininkė yra santūri, neperžengia ribos ir išvengia sentimentalios traumos iliustracijos; profesionalus piešinio, potėpio valdymas leidžia jai sukurti estetinį pasitenkinimą inspiruojantį plastinį pasaulį, kuriame gyva kūniška aistra, jausmų autentiškumas ir subtilumas, dvasios stiprybė. Didelė išmintis – priėmimas tokios realybės, kokia ji yra.

Šių metų pavasarį Gabrielė Gervickaitė (g. 1982) baigė tapybos magistrantūros studijas Vilniaus dailės akademijoje. Jos teorinio magistrinio darbo tema – „Kūnai ir mechanizmai šiuolaikiniame mene“ susijusi su kūrybinių darbų ciklu „Kūnai ir mechanizmai“.

Teorinio darbo įžangoje Gabrielė rašo: ,, Kūno tema pradėjau domėtis jau anksčiau, bet tik antrame magistrantūros kurse, kai išvažiavau į Švedijoje, Umea mieste esančią dailės akademiją (pagal studentų mainų programą „Nordplus“), pradėjau šią temą plėtoti. Kelionės tikslas – pajausti tarptautinį kontekstą ir taip pat pamatyti jame save. Tai tarpdisciplininio meno akademija, kur pirmiausia analizuojamos idėjos, o tik po to mokoma tam reikalingų technologijų. Vienas iš įdomesnių dalykų akademijoje buvo vizituojantys dėstytojai iš Švedijos bei kitų šalių. Kai kurie turėdavo savo studentus, kiti – tik atvažiuodavo vesti seminarą ar skaityti paskaitų. Be paskaitų, jie skirdavo laiko  asmeniškai susitikti su studentais jų studijose. Tai vadinama studijų vizitacijomis, kurių metu dėstytojas (nebūtinai tos srities, kurioje dirbi) kalbasi su studentu apie kūrybą (idėjas, procesus, analizę ir t. t.), todėl gali išgirsti įvairių nuomonių, kurios padeda tolimesniam darbui. Iš pat pradžių man  buvo pasiūlyta išbandyti ką nors naujo, ko iki tol nebuvau dariusi, atrasti kitokias darbo formas ir pan.

/.../  Visada svarbus pirminis šaltinis (įtaka, būsena, mintis, patirtis etc.), iš kurio ateina idėja, po to ir išraiška. Tai kartu gali būti ir formali, ir emocinė išraiška, nes dirbdama visada naudojuosi savo jausmais ar prisiminimais, kurie tampa svarbiais dalyviais. Tai ir vaizdo sudarymas, ir kartu tam tikra iškrova. /.../ Dažniausiai tai mano pačios kūno galūnės arba iš nuotraukų žmonių, turėjusių panašias patirtis, tik kitokios formos fiksatorius. Taip pat naudojuosi medžiaga (žurnalais, bukletais, katalogais etc), kuriuose pavaizduoti įvairūs ortopediniai įtvarai, protezai ir jų dalys. Svarbi yra spalva, faktūra, forma. Specialiai pradėjau naudoti šviesiai rudą, vyniojamąjį popierių, skirtą pakavimui. Jo spalva kaip žmogaus oda, o plonumas – odos audinys. Pats rulonas primena vienkartinį medicininį ruloną, kuris naudojamas pacientams pakloti ant kušetės vizito metu. Tik medicinoje naudojamas baltas ir minkštos faktūros, kad būtų maloniau. Savo darbuose integruoju įvairias ortopedines medicinines priemones: bintukus, gipsinius tvarsčius, protezų detales, kurios suteikia faktūriškumo ir tam tikro emocinio potyrio. Be šių dalykų naudoju lipnias spalvotas izoliacines ir statybines juostas. Jos primena man įvairius plastmasinius spalvotus įtvarus bei kitus medicininius įrankius ir priemones.“

Autorės mintys apie parodą: „Šioje parodoje esantys darbai – tai mano asmeninės patirties, turėtos kojos traumos ir operacijos, po kurių turėjau nešioti specialų kojos ilginimo fiksatorių, istorija.

Transformuoju savo turimą asmeninę patirtį į konkrečiai pasirinktą formą arba proceso metu naudojuosi turima patirtimi kaip impulsu savo kūrybiniam darbui. Nagrinėju plastinę formą. Man yra įdomi kūno ir kitų materijų jungtis, sudaranti tam tikrą naują kūną – naują formą. Jungiu kūną-materiją ir jį įtakojančius veiksnius, konkrečiu atveju – kojos ir fiksatoriaus aparato jungtis: ortopedinių operacijų patirtį, skausmą, tempimą, deformaciją etc.“

Parengė Aldona Dapkutė