Roger Grenier. Albert Camus: saulė ir ūksmė. Iš prancūzų k. vertė Vytautas Bikulčius. Vilnius: Baltos lankos, 2010. – 400 p.

Visados žavėjausi Albert’u Camus. Maras skaitytas dar paauglystėje. Atsimenu knygos formatą ir įspūdį: kažkas tarp siaubo filmo ir asmeninės dramos. Sizifo mito, Svetimo ir Kryčio reikėjo palaukti. Užrašų knygeles „kramčiau“ vokiečių kalba. Rogerio Grenier Albert Camus: saulė ir ūksmė pasirodė verta dėmesio. Albert‘o Camus vardas – nuolatinės traukos objektas. Jo absurdo filosofija periodiškais ciklais sugrįžta į mintis.

Biografijos žanras „pataikauja“ knygos subjektui, nusisukama nuo autoriaus, jis lyg nematomas. Šios knygos atveju viskas kitaip. Rogerio Greniero ir Albert‘o Camus gyvenimai susikerta. Autorius čia ne tik visažinis pasakotojas, bet ir savo epochos, A. Camus gyvenimo liudininkas. Ar tik ne dėl to leidėjai Albert‘o Camus: saulę ir ūksmę įvardijo kaip „ne visiškai įprastą garsiojo prancūzų rašytojo“ biografiją? Kitoniškumas traukia, todėl bandau jį surasti, nesigilindama į žodžio ne visiškai semantiką. Kur tas žadėtasis neįprastumas? Ar tai, jog knygos autorius ir jos subjektas pažįstami? Paieškoję rasime šimtus tokių pavyzdžių. Gal tai, jog įterpiami kūrinių kontekstai ar genezės, laikytume neįprastumu? Tikrai ne. Tai privaloma rašytojo biografijos detalė. Deja, Rogerio Grenier Albert Camus: saulė ir ūksmė tradicinė biografija: išvardyti esminiai gyvenimo faktai, parašyti kūriniai, aptariami tekstai, žvelgiama į politinę veiklą. Regis, knygos reklaminis tekstas kiek klaidinantis. Dažnai taip būna.

Verstinių knygų originalo išleidimo data gali pasakyti labai daug. Visų pirma – parodyti, jog laikas jos nesunaikino. Antra, kad ji labai populiari, jei išversta tuoj pat po išleidimo originalo kalba. Trečia, kad tai esanti sovietmečiu drausta literatūra. Šiek tiek skeptiškai žiūriu į knygas, išspausdintas lietuviškai dabar, o originalo kalba išleistas dvidešimto amžiaus pabaigoje. Kaip ir šiuo atveju. Rogerio Grenier Albert Camus: saulė ir ūksmė lietuviškai pasirodė 2010 metais, o prancūziškai – 1987 metais. Dvidešimt treji metai. Milžiniškas laiko tarpas. Gal ji jau klasika tapusi knyga? Vargu. Internete bandau surasti daugiau vertimų. Neversta į anglų, rusų ar vokiečių kalbas. Tiesa, 1991 metais pasirodė italų kalba. Gal dar kokia reta kalba kaip lietuvių? Prarandu ryšį su savo išankstine logika. O vis dėlto jo esama. Libis suvestinis katalogas nurodo, kad lietuviškai pasirodė 28 Albert‘o Camus knygos, iš jų 18 jau po 2000 metų. Ne paslaptis, kad Albert‘o Camus kūryba visame pasaulyje populiari. Rašomos ir verčiamos biografijos, perleidžiamos knygos, tyrinėjama kūryba. Britų Nacionalinės bibliotekos duomenimis anglų po 2000 metų pasirodė net 144 knygos tyrinėjančios A. Camus gyvenimą ar kūrybą. Sunku suskaičiuoti kiek leidinių pasirodė vokiečių, prancūzų, italų kalbomis. Lietuviškai A. Camus biografijos neturėjome. Šiandieną tikriausiai ji būtina.

Rogerio Grenier Albert Camus: saulė ir ūksmė aprėpia ir biografiją, ir pasižvalgymus po kūrybą. Tai knyga, parašyta plačiam skaitytojų ratui, tekstai neįmantrūs, vietomis sklandantys paviršiumi. Albert‘o Camus gyvenimas įgavęs romantizmo prieskonio. Ar tai geriausia Alberto Camus biografija? Vargu. Ar ten giliausia kūrinių interpretacija? Kažin. Ar knyga malonus skaitinys? Tikrai taip. Ar praplečiantis skaitytojo akiračius? Net neabejokime. Pasak autoriaus, knygos pavadinimas susijęs ir su Camus ispaniška kilme, „gali glaustai apibūdinti ir jo mąstyseną apie kūrybą, jo gyvenimo sampratą, jo kovos prasmę“(p.7). Saulė – varguolių vieta, ūksmė – turtuolių. A. Camus visados palaiko saulėtąją pusę, tikrąja ta žodžio prasme, kovoja už ją. Kaip ir už teisę mokytis, teisę kalbėti, teisę kurti, teisę egzistuoti...

Ši biografija – geras romanas apie žinomą asmenį. Intriguojantis A. Camus gyvenimas: nuo vargetos iki Nobelio premijos laureato, nuo futbolininko iki teatralo, nuo pogrindininko iki redaktoriaus, nuo literato iki filosofo. Dar septyniolikos susirgęs tuberkulioze junta mirties alsavimą nuolatos. „Aistringai mylėti gyvenimą ir matyti, kaip jis be jokių priežasčių traukiasi, – štai viena iš absurdo apraiškų“(p.15). Vidinis absurdo pojūtis tampa varomąja jėga, įgyja įvairių kūrybinių formų. Absurdas įprasmina Albert‘o Camus gyvenimą. Įamžina. Vis bandoma jį paaiškinti. Amžinoji visų laikų tema. Absurdas – nuolatinis protaujančio individo palydovas. Bet įprasminti jį – genijaus galia.

Kas būtų buvęs Albert‘as Camus be savo mokytojų pono Germano ir Jeano Grenier? Šiandieną noro mokytis. Albert‘ui Camus reikėjo turėti mėsininką dėdę, pamišusį dėl skaitymo, kad ne tik parūpintų knygų, kurios neabejotinai buvo didžiulė prabanga, bet ir susirgusį priimtų gyventi į savo namus. Dėdė, užpildęs tėvo vietą, dėstytojas Jeanas Grenier – dvasinio mokytojo.

Rogeris Grenier tapo spalvingą A.Camus jaunystę. Jo interesai jau tada apima muziką, filosofiją, poeziją, prozą, architektūrą, tapybą, skulptūrą... Albertas Camus rašo apie Nietzche‘ę, Stendhalį, Aischilą, Gide‘ą, Dostojevskį, Šestovą, Schopenhauerį, Richard‘ą Maguet, Dante, Musset‘ą, Zolą... Ligos prikaustytas prie patalo ima rašyti Išvirkščiąją ir gerąją puses. Knyga – lyg bandymas pasikalbėti su motina. Jos atsakymas – tyla ir žvilgsnis. Nerealizuotas pokalbis tarp sūnaus ir motinos, tampa skausmingu daugelio jo kūrinių akcentu. Rogeris Grenier apie pirmuosius A. Camus tekstus kalba santūriai, sako, kad jie esantys verti skaitymo, „jei norima susipažinti su rašytojo formavimosi ankstyviausiu tarpsniu. Be to, kai kurie suteikia svarbių autobiografinių žinių“(p.21).

Biografijoje daug daugiau dėmesio skiriama vienai svarbiausių A. Camus veiklai– teatrui. Kurios pradžia – dingusi Paniekos meto inscenizacija. Vėliau – Maišto Asurijoje bendraautorystė, pjesės: Kaligula, Nesusipratimas, Teisieji. Inscenizacijos: Dvasios, Įdomus atvejis, Olmedo riteris, Kryžiaus garbinimas, Kipšai. Albertas Camus rašo, stato, vaidina. Iš knygos sužinome, ir paties A. Camus nuomonę apie šią veiklą:

„Kodėl aš užsiimu teatru? Hm, aš ir pats dažnai šito klausiu savęs, - pareiškia Camus 1959 metais televizijos laidoje. – Ir vienintelis iki šiol galimas mano atsakymas sau jums atrodys beviltiškai banalus: tiesiog todėl, kad teatro scena yra viena iš pasaulio vietų, kur aš būnu laimingas.“ (P.32)

Rogeris Grenier pateikia gausybę intriguojančių faktų apie tuometinį teatro gyvenimą, Albert‘o Camus kūrybinius pakilimus ir kryčius, nuolatinius bandymus „taisyti“ pjeses, jas perrašinėti. Įdomi Camus „reklaminių tekstų“ apžvalga. Žinoma, teatras – momentinis menas. Jau niekados nepamatysime A. Camus Darbo, L‘Équipe teatrų ar Anžė festivalio scenose. Sunku įsivaizduoti jo įtaką tuometiniam teatrui. Tikriausiai ji milžiniška. Knygos autorius Albert‘o Camus neikonizuoja. Visą laiką išlaiko gyvą ir prieštaringą asmenybę. Parodo, jog A. Camus veikla – asmeninių prioritetų rezultatas. Regis teatras, o ne filosofija ar grožinė kūryba buvo autoriaus mėgstamas darbas. Perskaitę jo pjeses ir inscenizacijas surandame naujų kūrybos spalvų. O tai visados smagu.

Greta teatrinės veiklos Rogeris Grenier nemažai dėmesio skiria kūrinių kontekstams. Aiškinamos apie A. Camus personažų pavardes, primenamas jų polinkis „keliauti“ po tekstus, geografinių vietų svarba, kalbama apie A. Camus eseistinius apmąstymus Faustą, Prometėją, Eleną, Dostojevskį, Goethe‘ę, Epidurą, Lukrecijų ir dar daugelį kitų. Greta kūrybinės linijos Rogeris Grenier rutulioja biografinį kamuolį. Parodo Albert‘ą Camus kaip begalinės energijos žmogų, kuris, nepaisydamas savo ligos, ėmėsi daugybės veiklų: žurnalistikos, leidybos, režisūros ir aktorystės, filosofijos ir eseistikos. Rašė įvairių žanrų ir stilių tekstus: noveles, pjeses, esė, romanus, recenzijas, inscenizacijas, kronikas ir reportažus. Pasirašinėjo straipsnius savo ir ne tik vardu. „kartais pabrėždamas savo kalbų satyrinę pusė, jis tampa Zaksu, Neronu, Irenėjumi, Jeanu Mersault, Marco, Žmogumi, atsisakiusiu karo prievolės, Demosu, Daržovių augintoju Vincent‘u Capable‘iu, sąmoningais ir ryžtingais Konformistais, Petronijumi, Svetoniujumi“ (p.352). Visomis išgalėmis bandė išlaikyti valstybės ir jos parankinių smaugiamus „įkyrius“ laikraščius, išsaugoti žurnalistinę moralę, o Alžyro krizės metu bandė „nauja dvasia pranokti neapykantą, apėmusią dvi tautas, taip blogai sugyvenančias Alžyro žemėje“(P.355).

Rogeris Grenier A. Camus biografijoje kūrinius renkasi kaip gaires aprašyti gyvenimui. Knygoje nerasime žanrinės analizės. Autoriui svarbus laiko nuoseklumas, bandymas per laiko prizmę užfiksuoti faktus. Biografija šiek tiek registracinio pobūdžio. Daug kalbama apie išorinius kontekstus, menkokai gilinamasi į kūrybos esmę. Suprantama, juk tai biografija, bet skaitytojui norisi gilesnės kūrinių analizės, ne tik faktų. Tai yra šiek tiek daugiau nei pavadinimų analizės, personažų išvardijimo. Smagu, kad kai kuriais atvejais prabyla pats A. Camus. Knygoje rasime A, Camus parašytą pratarmę Svetimo amerikietiškajam universitetiniam leidimui, ištraukas iš Užrašų knygelių, kurios glaudžiai susiję su aptariamais tekstais, įspūdingas A. Camus maro studijas. R. Grenier net pateikia Maro leidimų statistiką. Pasirodo, jog Maras, neįskaitant vertimų, jau pasiekė 5 milijonų tiražą (tikriausiai čia 1987 metų statistika?) Gaila, kad šalia įspūdingų skaičių nerandame kūrinių esmės. Norintiesiems knygoje surasti A. Camus kūrybą, ne tik jo gyvenimą, reikia gerokai paieškoti. Gal biografija ir ne vieta kūrinių? Jei taip, tai Rogerio Grenier Albert Camus: saulė ir ūksmė atitinkanti savo žanrą knyga. Iš gera knyga apie įspūdingą asmenybę. Tai nėra puikiai parašyta, išskirtinė knyga, bet tyrimo subjektas A. Camus ištaiso visus nelygumus.

Pasikartosiu, ši biografija beveik kaip romanas. Atrodo, kad A. Camus gyvenimas vertas romano. Rogeriui Grenier pavyko parinkti įdomių faktų, nuosekliai sudėti juos į knygą. Šią biografiją galima skaityti nevarginant savęs giliais apmąstymais. Kai kuriuos skaitytojus, A. Camus kūrybos gerbėjus, tai gali nuvilti. Juk knygoje randame asmenybę, kūryba nukeliama į antrą planą, praranda gylį, išsisklaido tarp kasdienybės realijų. Tai gali liūdinti. Bet, kita vertus, juk tai biografija, gal ir nereikėtų tikėtis per daug. Rogerio Grenier Albert Camus: saulė ir ūksmė turėtų būti perskaityta mėgstančių biografijos žanrą ir besidominčių Albetru Camus gyvenimu. Tai puiki knyga, jei lūkestis nėra pernelyg didelis, jei norima faktų, o ne kūrybos analizės, jei ieškoma žmogaus, o ne ikonos.