Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto narys p. Algirdas Sysas susirūpino, kad valstybės institucijos projektų konkursuose pernelyg palankiai vertina bažnytinių organizacijų paraiškas.

Atstovauju vienai tokiai organizacijai – tradicinei religinei bendrijai Lietuvos Caritas. Kadangi esame pagrindinė Katalikų Bažnyčios sociopastoracinę veiklą vykdanti bendrija, nuolat teikiame socialinės veiklos projektų paraiškas ministerijų ir savivaldybių rengiamiems konkursams. Caritas teikiama socialinė, teisinė, dvasinė ir medžiaginė parama atskirtyje esantiesiems, vargstančioms šeimoms, vaikams, ligoniams vienaip ar kitaip yra parama ir šeimos institucijai kaip tokiai.

Pateiksiu šiek tiek „išskirtinio palankumo“ statistikos iš praėjusių kelių mėnesių.

1. Lietuvos Caritas jau buvo gavęs pritarimą savo teikto socialinio projekto rėmimui, kai 2011–06–01 atskriejo Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Sveikatos skyriaus raštas Nr. IS-9.15-2708: „Derinant Visuomenės sveikatos rėmimo specialiosios programos sutarties projektą išaiškėjo (pabraukta raštą pasirašiusios valdininkės, nors mes niekada savo teisinio statuso neslėpėme – kun. R. G. pastaba), kad Jūsų įstaiga yra tradicinė religinė bendruomenė. /.../ Jūsų įstaiga nėra nevyriausybinė organizacija, todėl pateikto projekto /.../ finansavimo sutartis nebus pasirašyta.

2. 2011 m. rugpjūčio mėn. gavome tokį SADM atsakymą (2011–08–10, Nr. (25.3-34) SD-4948 ) dėl Lietuvos Caritas paraiškos, teiktos nevalstybinių organizacijų, dirbančių žmogaus teisių gynimo srityje, veiklos projektų atrankos konkursui: „Konkurse gali dalyvauti nevalstybinės organizacijos, kurios Nuostatuose suprantamos kaip asociacijos ir viešosios įstaigos, labdaros ir paramos fondai, dirbantys žmogaus teisių srityje /.../. Remiantis Juridinių asmenų registravimo pažymėjimu, Lietuvos Carito teisinė forma yra tradicinė religinė bendruomenė ar bendrija. Paraiška nebuvo vertinta, nes pareiškėjas neatitiko Nuostatų 4 punkto reikalavimų".

Štai kaip viskas paprasta – gali teikti kokios nori kokybės paraišką, gali jinai kaip nori atitikti socialinius visuomenės poreikius, jos turinys tiesiog nevertinamas, nes neatitinka „Nuostatų 4 punkto reikalavimų“! Ir iškrenti iš konkurencinės kovos su kokia nors visų punktų reikalavimus atitinkančia gėjų lyga.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad dėl tokių akivaizdžiai diskriminacinių nuostatų kreipiausi į atsakingus pareigūnus ir sulaukiau jų pripažinimo, jog tai netoleruotina padėtis – ir pažado, kad nuo 2012 m. religinės bendrijos iš projektų atrankos konkursų nebus eliminuojamos. Pamatysime. Bet kol kas yra taip, kaip yra. Ir jokia lygias galimybes kontroliuojanti institucija dėl to keliolika metų nesusirūpino.

3. 2011 m. rugsėjo mėn. pasiekė raštas iš SAM ryšių su visuomene skyriaus (2011 09 01 Nr. 10–(7.2–17)-6658 „Dėl projektų atrankos rezultatų“: „Projektų vertinimo komisija, patvirtinta LR sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. V–723, įvertino Jūsų pateiktą paraišką ir atsižvelgus į bendrus projektų vertinimo rezultatus nusprendė finansavimo pagal programą šiam projektui neskirti.“ Pridėtame neparemtų projektų teikėjų sąraše – šios bažnytinės ar krikščioniškos organizacijos:

– Vilniaus arkivyskupijos Caritas (projektas „Aš esu“. Sveikimas, kaip atsakingos laisvės puoselėjimas);

– Vilkaviškio vyskupijos Caritas (projektas „Rizikos grupių asmenų sveikos gyvensenos įgūdžių formavimas Marijampolės savivaldybėje“);

– Lietuvos Caritas (projektas „Prekybos žmonėmis ir prostitucijos aukų fizinė ir psichinė sveikata“);

– Šv. Pranciškaus onkologijos centras (projektas „Vėžys ir emocijos: rekomendacijos ligoniams ir jų artimiesiems“);

– Krikščionybės žiniasklaidos tarnyba (projektas „Sveikatos kultūros plėtros tarptautinė patirtis Lietuvoje“).

Šį tik kelių mėnesių bažnytinių organizacijų „išskirtinio traktavimo“ (?) sąrašą išsiunčiu savo kolegoms septyniose Vyskupijų Caritas regioninėse organizacijose ir Lietuvos Šeimos centrui, manau, bendradarbiai galėtų jį sėkmingai pratęsti ir papildyti.

Be abejo, esame patyrę ir objektyvaus teiktų paraiškų įvertinimo bei sulaukę paramos, džiugu, kad ne visuomet valstybės institucijose vadovaujamasi marksistinės priešpriešos kriterijais „bažnytinis – nebažnytinis“, – kai kur dar rūpi ir paraiškos turinys... Ir, paremdama krikščioniškų bendrijų iniciatyvas, valstybė iš tiesų pasitarnauja ne kažkokiai partinei (savai ar nesavai) grupei, o tiek vargstantiesiems, kuriems organizuotos krikščionių grupės dažniausiai jautriau, lanksčiau ir pigiau nei valdiškos struktūros stengiasi padėti. Tačiau, kad ir ką sakytume, tai, ką aprašiau, specialiu palaikymu vargu bau galima pavadinti.