Antanas Škėma. Žingsniai ir laiptai: proza, drama. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010. – 494 p. – Serija Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius.

Šių metų rugsėjo 11-ąją jau bus penkios dešimtys metų, kai autoavarijoje žuvo rašytojas, aktorius ir režisierius Antanas Škėma: nemėgtasis ir atstumtasis, bet talentingas ir laiko patikrintas kūrėjas, tebeesantis kietu riešutu skaitytojams. Rašytojas egzistencialistas, katastrofistas (debiutavo 1929 m. novele „Baimė“), mėgęs avangardinę muziką ir siurrealistinę tapybą, išsiskyrė iš miesčioniškai nusiteikusios, kultūriškai užsisklendusios lietuvių išeivių minios ir visą gyvenimą liko tiek atviras naujoms idėjoms, kiek ir reiklus, kritiškas (jis pirmas ir pasiūlė žodį tremtiniai pakeisti išeiviais).

Originalus ir kitoks, o jo kūryba – nepasiduodanti paviršutiniškai analizei – būtų buvusi sudėtinga, nesuprantama ne tik to meto tautiečių tarpe, bet apskritai, iš esmės. Literatūros tyrinėtojas Algimantas Bučys ne kartą yra iškėlęs prielaidą apie neabejotiną Škėmos populiarumą pasaulinės literatūros kontekste, – jei tik šis būtų rašęs angliškai, – mintį pagrįsdamas Škėmos kūrinių egzistencinės problematikos ir avangardo stilistikos novatoriškumu, atkreipdamas dėmesį, jog „Balta drobulė“ buvo parašyta anksčiau nei Ginsbergo „Kauksmas“, Barto „Plaukiojanti opera“, Keruako „Kelyje“ ir kiti reakcingi kūriniai. Tačiau su publikacijomis Škėmai nesisekė visą gyvenimą, visi tekstai, geriausiu atveju, buvo publikuojami po kelerių metų laukimo; prasti popieriai ir su vertimais. Čia dar reiktų atskirti du dalykus,– prieinamumą nuo populiarumo, – nes masių rašytoju Škėma vargu ar svajojo tapti. Tegul ir Antano Garšvos lūpomis, sakosi: „Aš lyg mokslininkas, kuriam dingo formulės. Ir aš nenoriu rašyti populiarios brošiūros“ (p. 243).

„Baltoje drobulėje“ savitai integruojamas folkloras, eksperimentuojama forma, nepaisoma teminių apribojimų: žmonių klasiniai santykiai, meilė, nemeilė, tuščiadūšiškumas. „Moterys mano gyvenime tebuvo epizodai. Mokėjau įkvėpti mintį: aš pasitrauksiu pirmas, brangink mane. Mokėjau įvairuoti. Laiku nuliūsdavau ir laiku pralinksmėdavau. Laiku supykdavau ir laiku nuoduodavau apgailestaująs. Sugebėjau taip vadinamą meilę apibarstyti draugiškumo cukrumi. Todėl išsiskyrus mano meilužės pavirsdavo į reklamuojančius mane komivojažierius“ (p. 194). Nuolatinis romano leitmotyvas (po teroro ir tardymų Lietuvoje) – ekonominis, socialinis pasmerktumas, emigranto juodadarbystė: „Esu lietuvis kaukas, susiradęs sau draugą moteriškos giminės. Ir mudu susirasime šeimininką, kuris už nudirbtus darbus padovanos mudviem linines kelnytes“ (p. 339). Taip pat įdomu skaityti, kaip atrodė Kauno gatvių publika, ir kaip lietuviškame mieste brendusi asmenybė mato amerikietišką megapolį, kaip vertina gerbūvį. „Šalia mūsų sėdėjo stora moteris, žiovaujanti doleriniu nuovargiu […]. Paaugliai bandė glamonėtis filmine technika, miss Rheingold atvaizdas sienoje šypsojosi paslaptingu kvailumu“ (p.117).

Škėma daug kur buvo pirmas lietuvių kultūroje, ir dėl šios priežasties kartais tebėra „balsas tyruose“, avangardiniais formos eksperimentais suklaidinęs ne vieną kritikų kartą (dažnai buvo kaltinamas bereikalingu miesčionių gąsdinimu, nesuvokiant, jog Škėma transformuoja ir ieško būdų meno forma pateikti tragišką savo gyvenimo, ypač vaikystės, patirtį). Jis pirmas suabejojo šviesios vaikystės samprata, teigdamas, jog mažas ir jaunas žmogus mažametystės laiku yra hiperjautrus ir patiria emocinę maišatį dėl išorinių aplinkos veiksnių, dvejopai didesnę nei suaugusieji: dėl turimo fizinio trapumo, ir dėl „apsauginio šarvo“, būdingo suaugusiesiems, nebuvimo. Novelių apysaką apie vaikystę – vieną gražiausių, stilingiausių lietuvių literatūroje – jis pavadina „Saulėtos dienos“, ryškindamas kontrastą tarp pavadinimo ir istorijos absurdiškumo. Saulė čia ne romantiškai šildo, o svilina; laikas tarsi išsiplečia ir susitraukia („Kas uždraudė siurrealizmą lietuvių literatūroje? Gal Mažvydas?“, p. 151). Kaip sąmoningos ir siurrealistiškos antitezės yra ir apysakos dalių pavadinimai, pavyzdžiui, „Romantiškas finalas“, kurio eigoje sušaudoma šeima.

Smagus pats „Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius“ serijos užmanymas: popieriaus ir formato santykis, šrifto kompaktiškumas ir neįkyrumas. Knyga pasirodo besanti daug talpesnė nei leidyklų „Alma littera“ ar „Obuolys“ produkcija auksuotais viršeliais, su kuria jau beveik apsipratome. Šioks toks priekaištas tenka turiniui – jam pristigo dar aiškesnio grafinio suskirstymo, juk mažiau Škėmos rašytinį paveldą ir jo sklaidos sudėtingą padėtį išmanančiam skaitytojui (o tokių dauguma…) nėra savaime aišku, jog tai daugiausia pavadinimai po pavadinimais (plg. „Čelesta“, Olofernas: Žingsniai ir laiptai; Nostalgija; Pasivaikščiojimas). Iš sudarytojos Loretos Mačianskaitės įvado ir redakcinių pastabų aiškėja, jog Škėma savitas ir įdomus, nepamirštas, bet dar ir neatrastas – ar atrastas ne iki galo – rašytojas. Tad, užuot skaičius abejotinos kokybės tekstus apie jo tekstus, – patį Škėmą reikia skaityti, pajausti ir juo didžiuotis, savintis išmintį. Taip, „geriau netvirtai vaikščioti negu tvirtai stovėti ant galvos“ (p. 402), o siurrealizmas viename ar kitame puslapyje skaitytojui pavirs realizmu.

Jonas Mačiukevičius. Kaip greitai tu augi: eilėraščiai vaikams. – Dailininkė Goda Jackutė. – Vilnius: Versus aureus, 2010. – 46, [2] p. : iliustr.

Jonas Mačiukevičius – produktyvus vyresniosios kartos (g. 1939) poetas ir prozininkas, visuomenės aktyvistas, vaikams rašyti pradėjęs palyginti neseniai. Ir nors jo knyga „Ančiukas krypčiukas“ (Naujoji Rosma, 2000) buvo skaitytojų pastebėta ir kritikų įvertinta teigiamai, šįkart autorius, primiršęs, jog vaikams reikia rašyti tik gerai arba labai gerai, nuėjo lengviausiu keliu. Rodos, aptariamąją knygelę bus ištikę bent keletas nesėkmių. Pirma, pernelyg atlaidi tekstų atranka. Antra, dalis eilėraščių kaip reikiant stokoja turinio. Be abejo, meninės kūrybos vertinimas yra sunkiai atsiejamas nuo subjektyvumo. Be abejo, būna ir blogiau. Bet ar stiprus tai „pasiteisinimas“? Skaitant knygelę susidaro įspūdis, jog mėgėjiškas eiliavimas gali būti visiškai pateisinamas tuo, jog jis „nuoširdus“. Čia išryškėja ne tik autoriaus atsakomybės stoka, bet ir požiūrio į rašytojo profesiją paradoksas: tarsi tai būtų išskirtinė, virš kokybės kriterijų pakylėta veikla. (O argi kas remtųsi nuoširdumo kriterijumi, patikėdamas savo vaiką į dantisto (kuris net keletą kartų yra nuoširdžiai ištraukęs keletą pieninių dantų) rankas?)

Pavyzdiniu atveju eilės vaikams siekia atitikti ir stiliaus, skambumo, meniškumo, ir didaktikos kanonus. Jei rimuotojas stokoja talento, lieka tik didaktika. Deja, nieko iš išvardintų kriterijų nerasite Mačiukevičiaus eilėraštyje „Popierinės gėlės“:

Žiemot išskrido aitvarai,

Parskrido vanagėliai.

O bitė leidžias atvirai

Į popierinę gėlę.

 

Tai bus medučio, bus saldaus,

Kol popierėliai žydi.

Kas jo tik palaižyt maldaus,

Tas ir galės laižyti (p. 32).

Negali sakyti, kad vaikui eilėraštis nepatiks. Tačiau tokia lektūra labiau artėjama prie vaiko mulkinimo, o ne lavinimo: kaip gi kartu su vaiku skaitantis suaugusysis galėtų išskleisti autoriaus fantazijos prasmę, paaiškinti jo turinį? (Alogija ar apgalvotas prieštaravimas nėra tabu vaikų literatūroje, bet, reikia pripažinti, pasirinktas pavyzdys su nonsenso stilistika neturi nieko bendra.) Vaikai yra ir smalsūs, ir reiklūs, todėl apmaudu, kad rašantysis vaikams tai pamiršo. Jis paprasčiausiai eiliuoja, tarpais prisimindamas, jog jo darbas – eiliuoti skambiai, ir tuomet vėl skaitome nei šį, nei tą, bet užtat jau rimuotai:

Iš tų lapų –

Puokštė puiki,

Lyg sekmadieniai

Mūsų

Penki

(„Nukritę lapai“, p. 42).

Arba:

Du kiškučiai,

Du zuikučiai

Ant plačių

Rogučių

Dviem sesutėm,

Dviem laputėm

Vežė daug

Smagučių („Lapučių šventė“, p. 17).

Taigi dalis eilėraščių naivūs ir infantilūs, dalis – beprasmiai („Trys zuikiai“, p. 13), tačiau treti – patrauklūs paprastumu, sklandumu, papasakojantys istoriją, – tik jie ir pateisina knygos išleidimą. Gaila, jog tokių tik geras trečdalis. Štai „Grėblys“:

Tas grėblys,

Tas grėblys

Yra didelis

Kvailys.

Kai netyčia

Jį užmyniau,

Vos nuo jo

Aš apsigyniau.

Po grumtynių

Prie tvoros

Liko gumbas

Ant kaktos (p. 24).

Atskiru aptarimo objektu turėtų būti jaunos dailininkės Godos Jackutės darbas. Jos vardo nerasime nei ant viršelio, nei tituliniame puslapyje, tačiau to ji tikrai nusipelnė nuveiktu didžiuliu – ne, ne juodu, o subtiliai spalvingu – kūrybiniu darbu. Iš esmės iliustracijos taupios, santūrios. Jackutė nevaizduoja autoriaus užrašytų siužetų paraidžiui, – ieško kompromisų. Todėl retkarčiais įvykdo tai, kas rodėsi neįmanoma: randa tiek pat netikėtus, kiek ir elementarius žodžio ir vaizdo sąskambius, pagyvina tekstą nenukreipdama nuo jo prasmės. Dailininkė sugeba išlaviruoti puslapiuose ir kebliuose jų atvertimuose, – kai sudėta net po tris skirtingų temų eilėraščius, o kai kur (p. 28–29, taip pat ir p. 32–33) atskleidžia stulbinantį gebėjimą interpretuoti kokčiai abstraktų tekstą ir netgi jį pagerinti.