Labas, gerasis skiautinėtojau,

šį laišką rašau po itin keistos darbo savaitės, kuri visa praėjo krapštantis kultūros sode prie būtinų, bet nematomų darbų. Apsidairau, lyg nėra kuo pasigirti. Na, nebent tuo, kad karpiau gyvatvorę, prižėlusią kultūrinių tekstų. Karpiau ir galvojau. Apie tai ir bandau dabar minčių skiautes susiūti.

„Čekšt, čekšt, čekšt“, – sveikinasi mano žirklės su sodą juosiančia gyvatvore. Gyvatvorė tyli. Žiogai iš jos jau išsikraustė, per vėsu smuikais čirpinti. Dabar čirpina tik rimti menininkai rimtom temom – tokie kaip Vilhelmo Čepinskio padėka už liepų išsaugojimą.

Apsidairau: ne, už šių krūmokšnių palikimą likimo valiai niekas nedėkos. Atrodo nelabai gražiai, net kažkaip agresyviai – tarsi Nacionalinio dramos teatro reklama.

Na, teatras – tai teatras. Imuosi čeksėti, genėti, karpyti, kad išryškėtų tvarkingesni krūmynų pavidalai. Pradėsiu nuo teatrinių. Štai, matau, po truputį, tarsi ilgai slėpti uždangos, šviesai atsiveria po naujienų lapija slapstęsi tekstai, skirti scenai. Jau galima pamatyti Šiaulių dramos teatro gyvenimo kontūrus ir labiausiai matomus šiemetinius jo ūglius.

Kiek tolėliau ryškėja didžiulis vilnietiškasis teatrinis masyvas. Viena iš jo sudėtinių dalių – tas savo forma angarą primenantis augalas, kaip rašoma specialiojoje literatūroje, mintantis socialinės dramos ir baleto syvais.

„Čekšt, čekšt, čekšt“, – toliau tarp teatrinių karpinių išryškėja lėlių figūrėlės. Taip, „Lėlės“ teatras irgi turi ką pasakyti šiame sezone.

Kaip ir kitas sceninis augalas – baletas, labai gražiai šią savaitę išskleidęs vėlyvą žiedą, sunkiai prigyjantis šalia gyvatvorės, nes kaip ir visiems augalams, jo priežiūrai reikia rūpestingos rankos. O kai rankų nedaug, tai baletas nukenčia pirmiausiai.

Na, galvoju sau čeksėdamas, bent Kultūros ministerija dar sugeba papildomų rankų prisikviesti talkon. Gal kada teks dažyti bendrai kokią kultūrinę tvorą, svarstau, jei išvis įmanoma svarstyti tokią aliuziją į Marko Tveno aprašytą Tomo Sojerio darbą tetulės sode.

O štai augalas, kurio visai nereikia karpyti – gėriuosi tokiu, koks yra. Turiu omeny Aušros Gudavičiūtės recenziją Jono Vaitkaus spektakliui. Palieku teatro gyvatvorės dalį, kurios šią savaitę daugiausia matėsi, einu toliau.

O tolėliau – visom spalvom švyti alegoriniai Vidmanto Jusionio paveikslai, visą laiką po tokia lapija nesėdėtum, akys apžilptų – bet kartais – ir reikia, ir sveika.

Mano avikirpes primenančios žirklės nelabai tinka japoniškų bonsai priežiūrai, todėl pasigėriu miniatiūriniais dalykėliais tik iš tolo, o ne tik Tolimieji Rytai, bet ir artimieji Šiauliai greitai turės ką preciziška parodyti. Lygiai kaip nieko negaliu atimti ar kaip nors priauginti prie Donato Petrošiaus tekstų, ypač, jei rašoma apie rankų darbą.

Ką galėčiau pasakyti apie gyvatvorę lankančius paukštelius? Nedaug. Tik tiek, kad neseniai mačiau šį tą sparnuoto ir egzotiško, kažkuo primenančio papūgą. Apie ją net knyga išleista. O tai knygai recenzija parašyta.

Žodžiu, atskrido, nutūpė ant monumentalaus krūmo, primenančio neseniai atidengtą paminklą Tarasui Ševčenkai. Atskrido, pačirškėjo naujienų iš pasaulio – papasakojo apie šviesią Mariboro ateitį, paniūniavo kelias gaidas iš melodijos, nugirstos britiškame festivalyje, priminė, kad baigėsi tarptautinis Ch. Frenkelio vilos festivalis, ir nuskrido sau, palikdama mane toliau šnekinti gyvatvorę – čekšt, čekšt, čekšt.

Karpant neišvengiamai tenka prisiminti ir tą graikišką mitą apie vieną iš trijų moirų, kerpančių gyvenimo siūlą. Beveik kasdien būna netekčių, apie kurias išgirdus geriausiu atveju tik bejėgiškai skėsteli rankom. Mirė vienas iš A. Wajdos bendražygių, lenkų kino režisierius Januszas Morgensternas. Taip pat nebėra ir žinomo Biblijos vertimų specialisto Eugene Nida.

Tačiau ar kaip nors kitaip atsivertų tikrasis gyvenimas, jo prasmė, jei nebūtų mirties vartų? Ir ar gali būti gyvenimas beprasmis? Klausimai, žinia, banalūs, vaikiški, bet be jų – niekur net karpydamas gyvatvorę neišbūsi. Apie gebėjimą atrasti prasmę kalba ir profesorė Reda Pabarčienė paskaitoje, skaitytoje mokslo metų pradžios proga.

O štai režisierius Algimantas Puipa, rodos, atranda prasmę ne tik filmuodamas, bet ir tapydamas. Nėra tekę matyti jo darbų, bus įdomu nueiti ir pažiūrėti. Ne mažiau įdomu žvelgti į „Nemune“ spausdintas Romualdo Požerskio fotografijas.

Pričekšėjau iki pat gyvatvorės pabaigos, šį tą palieku ir nekarpyta. Pavyzdžiui, muziejams (kaip ir kultūrai) skirtą biudžeto dalį po krizės skraiste ir taip jau karpė visi, kas gali ką nors nukirpti kitų, „rimtesnių“ sričių reikalams, keista, kad ji dar apskritai išliko. Tai ką ten dar kirpt?

Dar liko du kuplūs vienarūšiai augalai – du tekstai, skirti festivaliui „Pax et Bonum“. Vienas jų – Bernardinai.lt rengtas pokalbis, o kitas persodintas iš kito giminingo darželio – pašnekesys radijo studijoje.

Čekšt... Padedu žirkles. Žvalgausi. Taip, lyg ir geriau. Beliks sugrėbti, kas nukarpyta. Ir pradėti naują savaitę. Iki pareikalavimo. Iki susitikimo. Iki.