Nežinia, kas pirmas ir kur paleido į pasaulį terminą simbolinė geografija, bet jei pasiteirausite apie ją visažinės Google paieškos sistemos, jau pirmaisiais savo atsakymais ji nedvejodama pakreips jus Vidurio Europos link. Kažin kodėl? Galbūt dėl to, kad pastarąjį šimtmetį niekur kitur pasaulyje taip intensyviai nekito sienos, o gal dėl mąstymo ypatybių, dėl kurių viso likusio pasaulio gyventojai mieliau domisi fizine, politine, ekonomine, socialine ar bent jau kultūrine, o ne simboline geografija. Keistà pastaroji geografijos rūšis, ji nedėstoma turbūt nė vieno pasaulio universiteto geografijos specialybės studentams, paliekant ją literatams, filosofams, istorikams. Jos žemėlapiai fiksuoja ne ežerus ir kalvas, miestus ir geležinkelius, ne sostines ir periferijas, dujotiekio ar naftotiekio trasas ir keltų linijas, bet svajones, vizijas ir atmintį.

Fizinė geografija sako, kad Vidurio Europa – tai plotai tarp Baltijos ir Juodosios jūrų, simbolinė – aptinka šitą Europą Austrijos – Vengrijos imperijos ir Abiejų Tautų Respublikos griuvėsiuose. Socialinei geografijai – tai dalis buvusio Rytų bloko, su savitomis socialinėmis struktūromis ir problemomis, simbolinei geografijai – tai žlugusių totalitarinių projektų nuniokoti kraštai, valdomi pototalitarinės vaizduotės ir traumuotų mentalitetų. Politinei geografijai – tai naujosios Europos Sąjungos narės, o simbolinė geografija jas aptinka, anot lenkų rašytojo Andžejaus Stasiuko, tarp žvėrims artimų rusų ir mašinas primenančių vokiečių.

Gyventi Vidurio (ar, kaip dabar madingiau sakyti, Vidurio – Rytų) Europoje neabejotinai gerokai geriau, nei buvusioje TSRS. Iš tokio vidurio europiečio bent jau niekas automatiškai nesitiki, kad jis kibirais mauks degtinę, žiemą ir vasarą vaikščios su vatinè bei lapinè kepure ir dar būtinai mokės sutrypti kazokėlį. Priešingai, šitas europietis buvo rusų pavergtas, traiškomas tankais, todėl pastarųjų privengia. O tai labai svarbu simbolinei geografijai, ir tik jai abejingi žmonės (o tai, kaip minėjau, kone visas likęs pasaulis), šio skirtumo nežino.

Czeslawo Miloszo metai ir jiems skirti renginiai bloškia į patį tokios geografijos kūrimo ar bent jau apmąstymo vidurį. Juk Miloszas, niekaip netinka aiškioms ir paprastoms gyventojų surašymo anketos grafoms, jau senokai kompromisiškai įkurdintas savo paties ieškotoje vaizduotės LDK ir pripažintas paskutiniuoju jos piliečiu. Veikiausiai pelnytai. Įdomybės prasideda tuomet, kai paprašai pakelti rankas likusius Vidurio Europos piliečius ar tokius, kurie jais jaučiasi. Nes kad ir kaip nemiela tai pripažinti, kas pavyksta Miloszui, tas nepavyksta tūlam Pavardeniui.

Žvelgiant į šiandienį simbolinės geografijos žemėlapį išryškėja, kad Vidurio Europa yra, švelniai tariant, itin miglota teritorija. Tai lyg ir kultūrinė erdvė nuo jūros iki jūros, kur stūkso Vilnius, Praha, Lvovas, na, gal dar Sarajevas, apgyventa intelektualų, manančių, jog tai kone paskutinis, dar ne visiškai sukomercintas ir nudvasintas Senojo kontinento rezervatas, kur dar tikima šiokiomis tokiomis vertybėmis, kur dar išpažįstamas moralumas, dažnai tampantis moralizavimu, geidžiančiu prikišamai parodyti Vakarams jų supuvimą, arba mesianizmu, garsiai kenčiančiu ir tuo būdu svajojančiu atpirkti Vakarų civilizacijos nuopuolį.

Tačiau ši Vidurio Europa turi ir savo slidžių šlaitų, nuo kurių, aiman, labai lengva nuslysti: nuo pagarbos Emirui Kusturicai į hipertrofuotą meilę balkaniškoms dūdoms ir po pakelės purvyną betursinėjančioms žąsims, nuo Bohumilo Hrabalo – į aludę, kaip aukščiausią kultūros formą. Kad išlaikytum pusiausvyrą, turi būti Miloszas ar bent jau labai atsargus, antraip nuopuolis vargiai išvengiamas. O paskui stebėsies, kodėl tie vakariečiai neprisileidžia, nepriima, nesupranta, kartais net šaiposi iš Vidurio Europos. O kaipgi nesišaipysi – sodžius, dūdos ir alus mat išgelbės Vakarų civilizaciją. Jums nejuokinga?

Juokinga, keista ir nesuprantama net tiems Vidurio europiečiams, kurie negali pasigirti aukštosios kultūros žiniomis, o apie Vidurio Europą, kaip dvasinio gyvenimo formą, gal net apskritai nėra girdėję. Bet ir jiems Vidurio Europa egzistuoja ne mažiau simboliškai, ir jiems ji ne mažiau skirtinga nuo vakarinės žemyno dalies.

Apskritai santykis su žemyno Vakarais ir jų moralinėmis savybėmis simbolinėje Vidurio Europos geografijoje yra kone lemiamas. Kaip ir intelektualams, eiliniams piliečiams Vakarai yra tas Kitas, kurio dėka turbūt tik ir įmanoma apibrėžti mūsų Europos dalį socialiai, kultūriškai, politiškai ir, be abejo, simboliškai. Vakarai tingūs, kvailoki ir naiviai tikintys savo institucijų ir struktūrų privalumais ir jų teikiamais patogumais, tačiau sykiu dėl to be galo pasipūtę. Jie valgo nenormalų maistą, kuriame seniai vien plastmasė ir nė kiek nelikę maistingųjų medžiagų, kuria komercinę literatūrą, kurioje tik pramanai ir jokios tikrovės, jie dirbtinai šypsosi ir būna malonūs, ir visuomet praleidžia perėjose pėsčiuosius, bet visa tai netikra. Žinoma, Vakaruose galima gyventi, tačiau norint ten gyventi visavertišką gyvenimą turi būti gyvenimo vėtytas ir mėtytas Vidurio – Rytų europietis, turintis platesnį emocijų ir išgyvenimų diapazoną nei tie, kurie niekada gyvenime nebuvo priversti kovoti už būvį, apsukinėti godžių valdininkų ar išsisukinėti nuo korumpuotų pareigūnų.

Tad tiek intelektualų, tiek eilinių piliečių simbolinės Vidurio – Rytų Europos idėjos stebėtinai panašios, rymančios ant užgrūdinančios kančios ir moralinio išskirtinumo pamatų. Tačiau tuo pat metu abi jos nei vieniems, nei kitiems stebėtinai nepadeda gyventi. Kaip žinoma, kenčiančiam – dangus, bet tik ne šiame pasaulyje. O čia sveikas protas kužda, jog kančią geriausia įveikti, užuot ja mėgavusis. Galbūt tuomet paaiškėtų, jog būtent ji, o ne jos nebuvimas ir kelia daugumą regiono problemų.

Kartais utopiškai pamintiju, kad išties būtų visai neblogai, jei Vidurio Europai geografija būtų tik geografija. Be simbolių ir moralinių krūvių. Be privalomų konkrečių kultūrinės vaizduotės elementų. Ar bent jau be jų prievartos. Gal tuomet Vidurio Europa pagaliau prarastų savo nelemtą išskirtinumą?

Nors nepaneigsi, kad būtent jis padeda sukurti puikios literatūros ir meno...