Jau antrus metus rugsėjo mėnesį grupelė Pranciškoniškosios šeimos narių iš Lietuvos susiruošia ir iškeliauja į misijas JAV ir Kanadoje. Šiemet šią komandą sudarys nacionalinis Pranciškoniškojo jaunimo dvasinis asistentas br. Algirdas Malakauskis OFM, Lietuvos pranciškoniškojo jaunimo (Jaupra) prezidentė Virginija Mickutė ir pasauliečių pranciškonų šeima – Mantas ir Agnė Širmuliai. Iš pirmo žvilgsnio atrodo keista, į kokias dar misijas galima leistis Jungtinėse Amerikos Valstijose – paprastai, kai kalbame apie misijas, minimos trečiojo pasaulio šalys iš Afrikos, Azijos kontinentų. O čia atvirkščiai – mažos ir neįtakingos Lietuvos atstovai važiuoja kažko duoti, nors ir svyruojančiai, bet vis dar „svajonių šaliai“. Apie šią iniciatyvą kalbamės su jau antrus metus iš eilės ten vykstančiu broliu Algirdu Malakauskiu OFM:

Prieš metus Pranciškoniškosios šeimos atstovai pirmą kartą aplankėte amerikiečius, besiglaudžiančius prie brolių vienuolyno Kenebunko mieste, o vėliau ir išeivius lietuvius Toronte. Koks yra šių kelionių tikslas, jų misija ir ką gali lietuviai duoti vakarietiškai Bažnyčiai?

Visų pirma iniciatyva surengti tokią Pranciškoniškosios šeimos šventę kilo mūsų provincijolui broliui Astijui Kungiui. Jam gimė mintis, kad prie mūsų pranciškonų vienuolyno, kuris Meino valstijoje gyvuoja jau 50 metų, reikėtų kažkaip stiprinti ten besiburiančią Pranciškoniškąją šeimą, galbūt ten gimtų Pranciškoniškojo jaunimo grupelė. Todėl praėjusiais metais maža Jaupra grupė, Virginija, Justas ir aš, nukeliavome ir kartu su vietine lietuvių pranciškonų brolija surengėme pirmąją „Franciscan day“- pranciškonišką dieną. Tai buvo dvasinio atsinaujinimo diena, į šventę susirinko per 70-80 tikinčių žmonių iš aplinkinių vietovių. Taip pat atvyko keletas naujos pranciškoniškosios bendruomenės atsinaujinimo brolių iš Bostono. Prieš tai dar buvome susitikę su keletu jaunimo grupių, vykome į vieną parapiją, kur vykdėme evangelizaciją, dalijomės, liudijome ir taip pat kvietėme į tą pagrindinę dieną.

Tikslas yra atgaivinti ir sustiprinti pranciškoniškąją šeimą, kuri buriasi prie Kenebunkporto brolių vienuolyno ir vietinę Bažnyčią. Katalikų Bažnyčia Jungtinėse Amerikos Valstijose pastaruoju metu netenka daug žmonių dėl visų seksualinio išnaudojimo skandalų, dėl bendro supasaulėjimo, užsidaro nemažai parapijų ir tame regione, kuris vadinasi „Naujoji Anglija“, ir jungia keletą valstijų, matyti, kad žmonės yra ištroškę dvasinių dalykų. Jie mielai atvyko, atsiliepė į kvietimą ir jau anais metais, kai baigėme šventę, nutarėme, kad šią iniciatyvą tęsime ir atsinaujinimo Šventojoje Dvasioje diena vyks kasmet.

Paprastai naujos idėjinės srovės, mados iš Vakarų į Lietuvą atkeliauja po keleto metų. Kokias dabar matome Vakarų Bažnyčios bėdas ir ko reikėtų saugotis mums artimoje ateityje?

Kažkur girdėjau mintį, kad mūsų krikščionybė yra labai stipriai sugulusi į knygas, galima į kiekvieną tikėjimo klausimą rasti atsakymą, nes knygynai ir elektroninė erdvė užversti krikščioniškos literatūros. Tačiau visada reikalingas budėjimas, kad visa tai būtų mano gyvenimas, kad nepailstumėme gyventi Evangelija.

Šiaip manyčiau, kad reikalinga labai budėti, išlaikyti dvasią, rūpintis tikėjimo grynumu. Kartais mes tikėjimą slepiame po įvairiomis išraiškomis, garsiu šlovinimu ar dar kuo nors, bet esmė yra kad išoriniai dalykai neužgožtų pačios esmės.

Minėjai, kad bendravote su jaunimu. Ar jaučiamas skirtumas tarp amerikiečių ir Lietuvos jaunimo?

Iš pirmo žvilgsnio jie labai praktiški. Jau, aišku, ir mūsų jaunimas toks tampa neišvengiamai. Daugelis jų jau praėjusiais metais, kai buvome susitikę, žinojo savo tvarkaraščius po metų ir sakė, ar galės, ar negalės dalyvauti „Franciscan day“ kitąmet.

Dar pastebėjome tokį dalyką, kad jeigu Lietuvoje mes sakome, jog stipri bendruomenė yra ta, kuri renkasi nors kartą per savaitę, o realiai matau, jog pas mus, Bernardinuose, kai kurios maldos grupės renkasi net porą kartų per savaitę, tai ten viena jaunimo grupė, kuri jau laikoma pasišventusia, katalikiškas jaunimas, renkasi vieną kartą per mėnesį ir jau sako, kad yra stipri bendruomenė, aktyvūs. Bet pastebėjau, kad yra to ilgesio, troškulio. Ir būdamas Pasaulio jaunimo dienose mačiau daug su kunigais atvykusio amerikiečių jaunimo. Ir nors žiniasklaida suformavusi nuomonę, jog labai sunku dirbti su jaunimu JAV, kad yra daug apribojimų dėl seksualinio išnaudojimo atvejų, bet matosi, kad vis tiek kunigai ir vienuoliai dirba su jaunimu ir dar yra trokštančio pažinti Dievą jaunimo. Todėl ir galvoju, kad dirbant, buriant jaunimą, jo galėtų atsirasti ir ten, prie Kenebunko  vienuolyno besišliejančioje pranciškoniškoje šeimoje.

Kokia numatyta rugsėjo 12–25 dienomis vyksiančios kelionės programa?

Šiais metais vėl turėtume susitikti su ta pačia jaunimo grupe ir rugsėjo 17 d. antrąkart švęsti „Franciscan day“, kur atvyks broliai pranciškonai iš Bostono bei kiti pasauliečiai pranciškonai. Visą dieną vyks šlovinimas, konferencijos, liudijimai. Pagrindinės konferencijų temos – „Kaip išlaikyti ištikimybę Dievui ir brolijai po įžadų?“, „Ką daryti, kad neįkliūtume į puikybės ir perdėto teisumo spąstus gyvenant pranciškoniškuoju dvasingumu?“, „Kaip galime atgaivinti ir stiprinti pranciškonišką džiaugsmo ir meilės dvasią savo gyvenimuose?“.

Po to vykstame į Torontą, lietuvių Prisikėlimo parapiją, kur su lietuvių kilmės jaunimu surengsime maldos ir šlovinimo popietę. Dauguma jų yra iš lietuviškų šeimų, bet jų pagrindinė kalba jau yra anglų, tad mėginsime su jais bendrauti angliškai. Truputį mokysime giesmių, kuriomis jie patys vėliau galėtų papuošti šv. Mišių liturgiją Prisikėlimo parapijoje. Rugsėjo 25 d., sekmadienį, dar turėsime agapę su šeimomis, mėginsime susipažinti. Esu toje parapijoje girdėjęs, kad į pasauliečius pranciškonus nuo senų laikų yra žvelgiama kaip į labai pamaldžią grupelę, kurie tik kalba rožinį, užsiima maldomis. Aišku, tai yra labai svarbu, bet mūsų grupelė, vykstanti ten, Virginija, Pranciškoniškojo jaunimo prezidentė ir pasaulietė pranciškonė, bei Agnė ir Mantas Širmuliai galės parodyti visai kitą Trečiojo ordino veidą, parodyti, kad jaunas  pasaulietis pranciškonas, maldos žmogus, taip pat gyvena visavertišką gyvenimą pasaulyje, ir jam rūpi viskas, kuo gyvena šiuolaikinis žmogus, yra dirbantis, aktyvus, bet kartu gyvenantis tikėjimu ir tuo besidalinantis su aplinkiniais.

Kalbino Monika Midverytė