Pokalbis su jaunosios kartos režisieriumi Agniumi Jankevičiumi. Jo režisuotus spektaklius galima išvysti daugelyje teatrų su įvairių kartų aktoriais. Kalbamės apie LMTA vaidybos magistrantų „Trupė liūdi“ spektaklį „Ponas Kolpertas“.

Pradėkime nuo priešistorės. Kaip pasirenki medžiagą, kurią nori režisuoti? Ar Tu ją pasirenki, ar pjesė Tave pasirenka?

Režisierius Agnius Jankevičius

Kiekviena pjesė ateina skirtingais keliais. Kai kurios pjesės rastos dar studijų metais, tačiau tuo metu neįsivaizdavau, kaip jas režisuoti. Tuometinės mano idėjos atrodydavo arba per daug lėkštos, arba neįdomios. Kartais medžiaga intuityviai traukdavo, tačiau jos nepakankamai suprasdavau. Vėliau tos idėjos sugrįžta atėjus tinkamam laikui. Man atrodo, kad pasirenku tas pjeses, kurios kažkaip susijusios su mano vaikystės įvykiais, palikusiais ryškų emocinį prisiminimą. Jeigu tas palikimas yra universalus ir pastebimas kituose žmonėse, tuomet jis vertas kalbos ir analizės.

Bet ar negali būti, kad tai, kas Tau yra vaikystės potyris ir emocija, kitam yra dabarties išgyvenimas?

Yra specifiniai dalykai, kurie nutinka tik vaikystėje. Kaip pavyzdį galiu pateikti motinos mirties baimę. Man atrodo, kad didžiąją dalį vaikų persekioja baimė, kad mirs mama. Dažnai baimės apraiškos pasireiškia per sapnus. Sapnuose formuojasi tam tikras kontekstas, aplinkybės. Tų aplinkybių elementai vėliau transformuojasi į kitus dalykus, ir visą šį procesą atsekti ir analizuoti yra labai įdomu. Taigi tiek vaikystė, tiek paauglystė turi specifinius potyrius ir baimes, kurie yra universalūs.

Gal gali apibūdinti save vaikystėje ir paauglystėje?

Buvau nelabai įdomus. Mano mėgstamiausias užsiėmimas buvo žiūrėti televizorių. Jokių knygų neskaičiau iki šešiolikos metų. Tačiau iš to žiūrėjimo atsirado kitas mano užsiėmimas. Kai žiūrėdavau filmuką „Na, palauk“, mane apnikdavo milžiniškas neteisybės jausmas. Piktindavausi, kad vilkas visada gauna malkų. Man vilkas atrodydavo daug šaunesnis, nes jis buvo išradingas. Vilkui reikia nuolat ką nauja sugalvoti, įveikti kliūtis, o jam vis nepasiseka. Tuo tarpu kiškis – savaime geras ir jam nieko nereikia daryti: šypsosi, laisto gėlytes, ir tiek. Mano akimis tai buvo didelė neteisybė: vienas veikėjas deda daug pastangų, kad pasiektų savo tikslą, o kitas kaip inkstas taukuose vartosi ir jam vis tiek baigiasi gerai. Vieną kartą man padovanojo „Na, palauk“ spalvinimo knygutę, ir nuo to laiko ją spalvindamas bandžiau pakeisti filmuko siužetą. Spalvindavau ir sukdavau galvą, kaip nuspalvinti, kad vilkas nugalėtų. Ilgainiui tai man pasidarė įdomiau už televizorių. Aš pasislėpdavau kur nors atokiau su ta knygute ir mąstydavau, kaip pakeisti siužetą. Dabar man atrodo, kad tai buvo pats tiesiausias kelias į mano dabartinę veiklą. Po „Na, palauk“ sekė kiti filmukai ir filmai...

Daug žiūrėjai televizijos. Minėjai, kad ir dabar daug jos žiūri, tačiau griežtai atsisakai į ją eiti dirbti.

Žiūriu, tačiau nesakau, kad man patinka, tai ką matau. Procesas, vykstantis televizijoje, kalba apie tam tikrus dalykus. Kalba apie anapus televizijos ekrano esančių žmonių požiūrį į mane, kaip į žiūrovą. Tas požiūris daugeliu atveju yra apgailėtinas. Kiekvieną dieną žiūriu ir mąstau, iki kiek dar galima nusiristi. Iki kiek galima mane, kaip žiūrovą, žeminti. Aš dėl to nesielvartauju, nes žinau savo vertę. Žinau, kuo tikiu, žinau, ko noriu, ką myliu ir ko ne. Tad viso šio proceso ir aplinkos reakcijos stebėjimas iš šalies man įdomus. Televizija imli, greitai keičiasi ir reaguoja į visuomenės pakitimus bei aktualijas. Žinodamas išeities tašką, gali suvokti, kiek viskas modifikuota ir pakeista, kokia kuriama fikcija ir kaip ją priima žiūrovas.

Naujas Tavo spektaklis „Ponas Kolpertas“ taip pat analizuoja sociumo balansavimą tarp realybės ir fikcijos. Kaip atsirado šis spektaklis ir ši tematika?

Visų pirma šis spektaklis turėjo daugiau edukacinę paskirtį. Aidas Giniotis man pasiūlė padirbėti su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vaidybos magistrantais ir sukurti spektaklį. „Ponas Kolpertas“ mano spintoj gulėjo nuo senų laikų. Turėjau nuojautą, kad ta medžiaga tiks edukacinės paskirties spektakliui. Žinojau, kad kada nors ateisiu dirbti į LMTA. Manęs negąsdino nei akademijos struktūra, nei pedagogo vardas. Man patinka dirbti su jaunais žmonėmis. Taigi pasižiūrėjau, kokia toji „Trupė liūdi“, pažiūrėjau jos darbus ir nusprendžiau, kad medžiaga tiks. Su šia pjese įvyko mūsų ir magistrantų susipažinimas. Ne apsiuostymas, o susipažinimas. Aš pasiūliau nerti į vandenį ir mokytis plaukti. Bet apie patį spektaklį, kaip kūrinį, dar anksti šnekėti. Įvyko dar tik trys spektakliai – du su viena sudėtimi, trečias su kita. Paprastai po premjeros aš dar dirbu su spektakliu. Reaguoju į žiūrovą, į artistus. Kai atsiranda ryšys su žiūrovais, tuomet galima spęsti, kokios korekcijos taikytinos. Po premjeros nepalieku spektaklio likimo valiai, nes jis pats savaime negyvens taip, kaip kad gali gyvent kūrybinei komandai liekant kartu.

Scena iš „Trupės liūdi“ spektaklio „Ponas Kolpertas“ (rež. Agnius Jankevičius)

Spaudoje „Ponui Kolpertui“ klijuojama smagaus ir nuotaikingo spektaklio etiketė. Man jis pasirodė ne juokingas, o labiau groteskiškas. Kaip pats vertini spektaklio pristatymą žiūrovui ir ar sutinki su juo?

Manau, kad viešųjų ryšių tendencija - viską suprimityvinti tam, kad pritrauktų žiūrovą. Dėl šito dalyko per daug nesijaudinu, nes tai, kas parašyta antraštėje, netransformuosis į spektaklio audinį. Groteskas liks grotesku. Žiūrovas, susidomėjęs žodžiu „smagu“, vis tiek gaus groteską. Jei jam tai bus nepriimtina, tai jo problema. Aš ne euras, kad visiems patikčiau. Man ir pačiam ne viskas patinka. Man net mažai kas patinka. Galbūt man tai ir nepatinka, kad man mažai kas patinka. Bet kokiu atveju neturiu begalinio troškimo ir siekio patikti visai salei. Džiaugiuosi ta žiūrovų dalimi, su kuria užsimezga kontaktas, nes tik vardan pokalbio aš ir dirbu.

Spektaklis analizuoja socialinę tematiką per individualių žmonių gyvenimų prizmę. Kaip žvelgi į šį spektaklį: kaip į socialinių problemų kėlimą viešumon ar kaip į asmeninių patirčių polemiką?

Nemanau, kad čia reikėtų atskirti socialinius dalykus nuo asmeninių. Iš atskirų individų ir jų veiksmų susidaro sociumo paveikslas. Bet kokiu atveju mano matymas yra mano matymas ir mano interpretacija. Galiu skirtingus dalykus nukreipti į žiūrovą, galiu užfiksuoti ir uždėti skirtingus akcentus, bet matoma problema yra ta pati. Spektaklis tampa tam tikros realybės, mūsų su artistais požiūriu, matymu ir interpretacija. Artistai nėra tik atlikėjai, jie taip pat kartu kuria tą požiūrį ir parodo.

O visų taip dažnai minimas individo ir sociumo konfliktas?

Tas neeliminuoja konflikto. Jei aš kalbu groteskiškai, tai reiškia, jog kuriu santykį. Santykio turėjimas reiškia neabejingumą. Aš save traktuoju lygiaverčiu bendruomenės nariu. Gyvenu tokiame sociume, kuris yra kritikuotinas. Tos problemos liečia ir mane. Nematau prasmės savęs atskirti nuo to, nes tuomet pasidarysiu grūmojantis pirštu dėdulė. Egocentrikų ir naivuolių bruožas – tapti tokiais dėdulėmis. Aš save traktuoju kaip neatskiriamą bendruomenės dalį. Būtent bendrystė teatre man yra didžiausia vertybė.

Grįžtu prie grotesko ir norėčiau paklausti, koks Tavo požiūris į žiūrovų provokaciją ir kur ta riba, kai provokacija yra dėl provokacijos?

Provokacija dėl provokacijos būna tada, kai pastaroji neįpinta į kontekstą ir neturi platesnio tikslo, neturi užnugario. Buvo toks mano spektaklis „Poliklinika“. Šį spektaklį aš mylėjau. Jis turbūt vienintelis, kurio gaila, kad jau nebevaidinamas. Man atrodo, jog „Poliklinika“ dar neišsisakė. Šiame spektaklyje buvo tokia dviplanė scena. Pirmame plane mergina pasakoja istoriją apie tai, kaip ji maža žaisdavo kieme. Atėjus vakarui visus vaikus mamos kviesdavo valgyti, tik ne ją, nes jos mama dažniausiai būdavo girta. Istorijos pasakojimo metu ji imituoja, jog eina gatve, o antrajame plane matydavosi slenkantys paveikslai. Taip mergina „praeidavo“ įvairius vaizdinius: narkomaną, senuką, apiplėšimą, nužudymus... Ši scena ir buvo tarsi lakmusas ar provokacija, tačiau aš tai supratau tik po tam tikro laiko. Suprasti man padėjo žiūrovų reakcija. Viena žmonių dalis visuomet be proto juokdavosi, nors pati istorija yra jautri ir į jokius juokus, net užslėptus, neapeliuoja. Žiūrovai juokdavosi iš vaizdų, kuriuose matyti, kai vienas kitą žudo arba narkašinasi. Kita dalis žiūrovų žiūrėdavo į besijuokiančiąją išpūstom akim ir negalėdavo suprasti, kas čia juokingo. Šioje vietoje atsiveria įdomi panorama ir kyla klausimas – kodėl vieni „skaito“ antrąjį planą, o kiti pirmąjį? Ar tų žmonių, kurie juokiasi, ši istorija neliečia? Galbūt jie savo patirtyje tokių istorijų neturėjo? Gal jie turėjo perdėm sočią vaikystę? Tiems, kurie nesijuokia, juokas tampa įžeidimu, nes jie užmezgė kontaktą su istorija. Jei žiūrovai tapatina save su istorija, tai reiškia, kad ji jiems svarbi. Tuo tarpu kita dalis žmonių iš to nesijuokia ir tai priimama kaip asmeninis įžeidimas. Nors mano tikslas nebuvo provokuoti, tačiau atsirado savotiška žiūrovų tarpusavio diskusija ir moralinė provokacija.

Viename pokalbyje esi užsiminęs, kad orientuojiesi į savo kartos žiūrovą. Ar išskiri specifinį žiūrovų ratą, ar numanai jį iš anksto kurdamas spektaklį?

Taip, natūralu, kad orientuojuosi į savo patirties ir amžiaus žiūrovą. Mano laikas yra tapatus kitų laikui. Nenormalu būtų kurti spektaklį kaip šešiasdešimtmetis šešiasdešimtmečiui. O specifinį žiūrovą nuspėti ir užmegzti kontaktą būtų lengviau, jei būčiau dešimt metų dirbęs vienoje vietoje. Dabar aš dirbu įvairiausiose vietose: Kaune, Keistuolių teatre, Jaunimo teatre, Menų spaustuvėje, Audronio Liugos produkcijoje, su „Operomanija“. Dirbu su įvairiausiom organizacijom, kurios turi savo specifinį žiūrovą. Kažkada man buvo netikėtas Aido Giniočio pasiūlymas režisuoti spektaklį Keistuolių teatre. Gana sunkiai save galėjau įsivaizduoti tame teatre. Bet esu smalsus, noriu kišti nagus į ugnį – susigundžiau ir pasiryžau. Pamenu premjeros nerimą. Besirenkat žiūrovams kilo mintys, kad jie iš šio spektaklio („A. –­ visa kita“) išeis... Keistuolių teatras turi užsiauginęs savo žiūrovą, kuris ateidamas daugiau mažiau žino, ką ras. Galvojau, kad sudegsiu dėl to, jog publika mano spektaklį priims kaip nesusipratimą. Bet viskas baigėsi gerai, savo publikos dalį spektaklis surado. Paskui atsirado mintis perkelti spektaklį į Menų spaustuvę, pristatant idėją, jog Keistuolių teatrą galima pamatyti kitokiam amplua.

Kas Tave įkvepia kūrybai?

Įkvepia įvairūs dalykai. Buvo laikas, kada buvau kinomanas. Labai žaviuosi siaubo filmais ir nemėgstu komedijų. Dabar nebežiūriu, nes bijau nusivilti. Bijau pamatyti blogesnį filmą už prieš tai matytąjį. Mane įkvepia kaimo pijokai. Sužavėjo Steve’o Jobso kalba Stenfordo universiteto studentams, kurią radau www.youtube.com. Muzika mane įkvepia. Neįkvepia alkoholis. Ir neįkvepia jokie gamtos saugotojai ar liberalai su savo liberaliom idėjom.

Ačiū už pokalbį.

Kalbino Simona Smirnova