Aurelija Umbrasienė. Murmeklis ir Bambeklis bei kitos pasakos. – Vilnius: Tikėjimo žodis, 2011.

Džiugu, kad žmonės grįžta prie pasakų. Ne prie iliuzijų, bet prie grakščių pasakojimų, mokančių stebėtis, ryžtis žygdarbiams, padedančių išvysti nuostabių spalvų, kurias greit pasenti skubėjęs Apšvietos žmogus buvo pradėjęs ignoruoti. Populiarėja pasakų terapija, rinkodarininkai griebiasi pasakų, mokydami geriau pažinti žmonių siekius ir troškimus. Būtent pasakos, dažnai įvilktos į puošnių istorijų rūbą, sugrąžino vaikų norą skaityti.

Suaugusieji neretai net nesislėpdami taip pat mielai skaito pasakas.

Tiesa, pasakų būna įvairių. Kai kurios sužydi ir savo aromatu pritraukia vis daugiau žmonių, kai kurios atstumia negrabiu didaktiškumu bei seklumu.

Kai paėmiau į rankas Aurelijos Umbrasienės pasakas, nežinojau, ko tikėtis. Buvau skaitęs autorės straipsnių įvairiomis tikėjimo temomis, galėjau įvertinti, kad Aurelija puikiai suaudžia žodžius į margas argumentų gijas. Tačiau vaikams juk reikia net daugiau nei argumentų. Jiems reikia visiško sąžiningumo, nes jie labai jautriai reaguoja į bet kokį veidmainiavimą ar atsainumą. Į naujus knygų vaikams autorius visada žiūriu nepatikliai: ar jie atiduoda visą širdį, ar tik mano, kad vaikams lengviau „prastumti“ istorijas.

Jau po pirmų skaitymo akimirkų abejonės pranyko. Tai tikrai pasakos. Tikrai parašytos širdimi. Tikrai atveriančios nuostabų Fantazijos pasaulį. Skaičiau neatsitraukdamas ir žavėjausi kiekvienos naujos istorijos gaivumu.

Visa širdimi rekomenduoju šią knygą ne tik vaikams, bet ir jų tėvams. Idant šie nepamirštų svajoti ir šypsotis ir būtų atsparūs puikybės virusui, kuris toks pavojingas suaugusiesiems, kurie susižavi iliuzija, kad tas skaičių, formulių, lentelių, schemų pasaulis, kurį mes susikūrėme, žaisdami mokslinėje smėlio dėžėje, yra svarbiausias.