Knygų apžvalgininkė „Nemuno“ savaitraštyje pristato neseniai išleistas knygas ir leidinius.

Vasara ir žaidimas

Julio Cortazar „Žaidimas baigtas“: apsakymai. – „Baltos lankos“, Vilnius, 2011.

Kad ir kaip mes burnotume ant pseudodvasingumo pižamų, sulopytų beprasmybės skutais ir susagstytų cikliškai atsikartojančiomis nugremžto ilgesio sagomis, vis tiek vasaros pabaiga skverbiasi į mintis, isteriškai tranko duris akies vyzdžių virtuvėse ir gviešiasi apsireikšti visose įmanomose smulkmenose – nugeltusiais bazilikų stiebeliais balkone, nukritusių obuolių salsvo puvimo akordais bei pamažu vis rečiau skardenančio jau ne tokio nerūpestingo juoko salvėmis paupiuose bei lauko kavinėse. Pabusti iš vasaros sapno – tas pat kaip pabaigti žaisti žaidimą. Kaip perskaityti nuostabaus argentiniečių rašytojo Julio Florencio Cortazaro apsakymų rinkinį „Žaidimas baigtas“ (Final de Juego, 1956), kuris, beje, visai neatsitiktinai baigiasi to paties pavadinimo apsakymu.

Apskritai pavadinimas „Žaidimas baigtas“ J. Cortazaro kūrybos kontekste įgauna naują prasmę arba veikiau priskina visą prasmių puokštę, kurių pamerkti žiedai atėjus rudeniui, laiko distancijos vedami, geba brandinti naujus vaisius. Atsikąsti tokio vaisiaus labai maga, nors tuo pat metu ir baugu. Krimst. Ir pasineri į interpretacijų galimybės bedugnę. Krimst. Ir jauti, kaip oras pamažu vėsta. Krimst. Ir visa, kas yra gražu, vėl tave domina. Rašytojas, kurio knygose skaitytojui visuomet siūloma žaisti, susipažinti su taisyklėmis ir vėliau, skaitant, jomis vadovaujantis priimti sprendimus, pagaliau taria: „Žaidimas baigtas.“ Šioje knygoje paneigiama skaitytojo galimybė spręsti, nors taip pat siūloma žaisti (aštuoniolika apsakymų autoriaus nuožiūra pagal sudėtingumą suskirstyti į tris skyrius).

Rašytojui pasiūlius taisykles, jas priėmusio skaitytojo galimybė laisvai spręsti jau savaime yra nelaisvė. Tokia nelaisvė, kai individas jaučiasi galįs spręsti laisvai besivadovaudamas kito kurtomis taisyklėmis, esti dar didesnio ir pražūtingesnio masto negu tuomet, kai akivaizdžiai jaučiama bei įsisąmoninama nelaisvė ir negalimybė apskritai priimti sprendimus. Tuo mūsų visuomenė ir joje tvyrančios nuotaikos primena J. Cortazaro kūrybą, o ypač jo plėtotą skaitytojo laisvos nuožiūros principą pasaulyje plačiai pagarsėjusioje knygoje „Žaidžiame klases“.

Kuo „Žaidimas baigtas“, kritikų laikomas vienu reikšmingiausių XX a. antrosios pusės Lotynų Amerikos literatūros apsakymų rinkinių, skiriasi nuo kitų J. Cortazaro kuriamų skaitytojo galimybės rinktis simuliacijų? Visų pirma norint fiksuoti skirtumą dera atkreipti dėmesį į „evoliucinę“ knygos struktūrą – ji suskirstyta į tris dalis: nuo paprasčiausio iki sudėtingiausio kūrinio. Pasak autoriaus, šį sudėtingėjimą galime išmatuoti pagal tai, kiek pastangų turėtų įdėti skaitytojas, kad suprastų (arba manytų, jog suprato) kiekvieną apsakymą. Tokia evoliucinė knygos sąranga, siūlanti priimti pasiūlytąją koncepciją keliaujant puslapiais, kaip jau minėta, pasibaigia apsakymu „Žaidimas baigtas“. Taip skaitytojui atskleidžiama, kad šių žodžių kuriama paskutinio taško teisė priklauso tikrai ne jam, o tam, kuris ir pasiūlė žaisti pagal jo taisykles – taisyklių ir teksto autoriui.

Kas sugalvojo metų laikų žaidimo taisykles, mums taip ir lieka paslaptis (intuicija kužda, kad šis žaidimas nuo minėto argentiniečių rašytojo, kuriam viename interviu prasitarė pavydintis net Jorge Luisas Borgesas, tikrai nepriklauso), tačiau šis autorius deda tašką savo magiškojo realizmo apsakyme „Vasara baigta“, taip atskleisdamas, kad taisykles čia diktuojame ne mes... O gal ši regimybė – tik slogus, inercijos padiktuotas bandymas skaityti realybę taip kaip knygas? Kad ir kaip ten būtų, baigiantis vasarai ir artėjant rudeniui tinkamas metas apsivilkus nuburnotą pseudodvasingumo pižamą atsiversti apsakymų rinkinį „Žaidimas baigtas“ ir šiek tiek pasidemaskuoti ar kaip ten.

Knyga, kurią perskaitęs nežinai, ar esi ją perskaitęs

Undinė Radzevičiūtė „Baden Badeno nebus“: istorijų rinkinys. – „Baltos lankos“, Vilnius, 2011.

Kadaise vieninteliame Biržų knygyne teko pastebėti labai ploną, labai spalvotu viršeliu ir labai nesuprantamu pavadinimu knygutę ir kažkodėl nusipirkti. Taip netyčia. Kalbu apie Undinės Radzevičiūtės 2003 m. išleistą pirmąjį romaną „Strekaza“, kurį autorė teigė norėjusi pavadinti „Strekaza ble“. Man patiko tos knygelės nervingumas bei deklaratyvus noras tiek save, tiek savo kūrybą priešpriešinti lietuvių kalbos komisijos ir sociumo prietarams. Antros autorės knygos „Frankburgas“ neskaičiau. Gal dar paskaitysiu. Gal ir ne. Koks skirtumas. Bet štai ant mano rašomojo stalo guli nauja, jau trečioji, autorės knyga. Nė kiek ne mažiau man nesuprantamu pavadinimu „Baden Badeno nebus“. Tik paskaičiusi joje uždarytą tekstuką tokiu pat pavadinimu ir maloniai pasiurbčiojusi arbatą su ponu G.com prisijaukinu šį pavadinimą. Prijaukintas jis jau ne taip gražiai skamba. Kurortas. Gydomieji vandenys. Pirtys, menančios senovės Romos imperijos laikus. Mergaitė nori ten važiuoti, nes šeima jai buvo žadėjusi, tačiau Baden Badeno nebus, nes prasidėjo karas. Štai kaip. Svajonės vs realybė.

Kuo ši smulkiosios prozos knyga skiriasi nuo pirmojo, juodojo humoro kupino rašytojos romano „Strekaza“? Tuo, kad čia humoras vos pastebimas, subtilus, tekstuose gerokai mažiau aštrių kampų, kuriais skaitytojai galėjo piktintis arba žavėtis ankstesnėje knygoje. Gal būtent dėl šios priežasties, socialiniame tinkle Facebook užsiminusi, jog perskaičiusi „Baden Badeno nebus“ vėl prisiminiau, kad lietuviška proza taip pat gali „vežti“, sulaukiau tokio vertėjo ir literatūros kritiko Laimanto Jonušio komentaro (kurį jis skatino priimti su šypsena): „Baden Badeno geriau nebūtų buvę – geriau buvo Strekaza :).“ Kadangi nėra aštrių kampų, skaitytojas nė trupučio nesusižeidęs lengvai praslysta puslapiais ir galiausiai yra priverstas savęs klausinėti, ar jis perskaitė šią knygą, ar kas čia nutiko. Gali to net nepastebėti. Ir tai malonu. Taip pat šią knygą galima skaityti bandant įsigilinti ir analizuoti, lyginti bei ieškoti susikertančių naratyvo taškų skirtinguose teksteliuose ir atrasti, kaip jie kalbasi tarpusavyje. Pavyzdžiui, istorijoje (knyga įvardyta kaip istorijų rinkinys) „Valteris Šulcas“ (p. 98), mirus vienam žmogui, jo palikimas atitenka teksto „Ketvirtasis palikimas“ (p. 110) veikėjui; dar šiuo atžvilgiu paminėtinos knygos „Baden Badeno nebus“ pradžioje esančios istorijos, kuriose kalbama apie vagies rankas. Panašių atsikartojimų, sutapimų ar trumpų istorijų susikirtimų pasitaiko visoje knygoje, tačiau jie nekelia sau uždavinio konstruoti užbaigtą, nudailintą ir vieno naratyvo vedamą už rankos knygos konceptą. Tai veikiausiai prisideda prie to, kad tekstuose esantys klodai atrodo išdraikyti, nevientisi, netobuli siužeto prasme, tačiau būtent dėl to ši knyga ir įdomi.

Pavieniai istorijų susikirtimai, supanašėjimai ir išsiskyrimai „Beden Badeno nebus“ išskiria iš kitų prozos knygų, kurios mums klastingai moja nuo žalios lentynos ir kviečia atvertus pasimėgauti pritempimais prie koncepto bei kitais skanumynais-dirbtinumynais.

Informacijos vitaminai

„Juodraštis“: Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas. – 2011, Nr. 3.

Šiame mažai kam girdėto žurnalo numeryje greta poros lietuvių aktyvistų sukurptų straipsnių matome visą puokštę pasaulyje gerai žinomų žmogaus teisių gynėjų, anarchistų, filosofų pavardžių. Džiugina, kad pagaliau Lietuvos veikėjai, užuot stengęsi iš naujo išrasti dviratį arba užuot jį nuplagijavę (tik be bėgių ir šiaip gerokai lievesnį nei pirmtakas) ir bandę pristatyti skaitytojams kaip savo išradimą, ryžosi tiesiog išversti daug senų ir naujų nepaviršutiniškų tekstų įvairiomis socialinėmis, politinėmis, ekonominėmis bei kultūrinėmis temomis. Šis darbas didžiai sveikintinas jau vien dėl to, kad, nors lietuviai garsėja emigracijos mastais, tačiau tiek tarp Lietuvos darbininkijos, tiek tarp intelektualų dar nėra paplitusi socialinės bei politinės filosofijos tekstų skaitymo kitomis kalbomis praktika. Dažnai tiek kritikuojančiųjų vertikaliosios valstybinės valdžios modelį, tiek jį garbstančiųjų ar peikiančiųjų šio kritikos objekto pasirinkimo galimybę aplinkoje galime išgirsti akmens amžiaus polemika grįstų pseudoakademinių kalbelių, į kurias nėra prasmės gilintis jau vien dėl jų argumentacijos ir rėmimosi pagrindiniais tekstais stygiaus bei nekompetencijos.

Po dvejų metų pertraukos pasirodęs trečiasis „Juodraščio“ numeris vos pasklaidžius puslapius maloniai stebina. Savo pirmtakus jis gerokai lenkia tiek tekstų argumentacijos lygiu, tiek tematikos įvairove. Greta išsamios ekonominės krizės analizės, atliktos 8-ojo dešimtmečio pabaigoje JAV susibūrusio autonominio marksizmo idėjas plėtojančių mokslininkų ir socialinių aktyvistų kolektyvo „Midnight notes“, galime rasti tą pačią problemą gvildenančių vieno garsiausių italų politinio judėjimo „Autonomia“ teoretikų Franco Berardi-Bifo, vizituojančio Stokholmo aukštosios ekonomikos mokyklos padalinio Rygoje lektoriaus Jeffrey Sommerso, filosofijos daktarės, dirbančios Liublianos filosofijos institute, Marinos Gržinic straipsnių. Šis žurnalo numeris skirtas ekonominei krizei aptarti, tačiau vien tuo jis anaiptol neapsiriboja. Leidinyje rasite net penkis straipsnius dirbančiųjų išsilaisvinimo tema, iš kurių išskirtina „Artėjančio sukilimo“ ištrauka, parašyta anoniminio „Comite invisible“ („Nematomojo komiteto“), savo žiūros tašku ji artimesnė Arthuro Rimbaudo „anarchizmui“, „laukiniams jaunuoliams“ Williamo Burroughso knygose ar Hakimo Bey’aus autonominėms zonoms ir autonomistų judėjimui, nei, pavyzdžiui, marksistų-leninistų ideologijai. Taip pat smagiai susiskaitė buvusio lambertisto Evaldo Balčiūno straipsnis „Bėgdavai iš pamokų? Būsi geras streikininkas!“

Veiksminga akiračio plėtimo vitaminų dozė bei alternatyvos užuodimo manevras garantuotas perskaičius žurnalo skyrelius „Švietimas krizėje“, „Kūnas – kovos laukas“ bei „Anapus kultūros“. Šie skyriai labai reikalingi dabartinėje Lietuvos situacijoje, kai jau įprasta, jog viena švietimo reforma lopoma kita ir t. t., o moteris prezidentė netampa ir negali tapti simptomu, kad jau negyvename patriarchalinėje irštvoje, kur iki šiol plačiojoje visuomenėje didžiai propaguojamas diedukų kultas.