Tiziano Vecelli (1485-1576). Šv. Marija Šlovingoji, Venecija

Kai kas ją vadina Palaimintąja Motina. Kiti – Palaimintąja Mergele Marija, Mergele, Dievo Motina, arba paprastai Marija.

Evangelijose pagal Matą, Morkų ir Luką ji vadinama Marija, o Evangelijoje pagal Joną – tiktai Jėzaus motina. Tačiau amžiams bėgant krikščionys savo maldose suteikė jai daugybę kitų vardų, kai kur net per šešis tūkstančius – pradedant Naujosios Sandoros Skrynia ir baigiant Meilingąja Mergele, Visų tautų Dievo Motina ir Žyrovycių Dievo Motina.

Šitokia vardų gausa atspindi skirtingus žmonių santykius su Marija. Kai kas su ja bendrauja kaip su labai žmogiška motina; kiti žiūri į ją kaip į pusiau dievišką asmenį (Romos Katalikų Bažnyčia tokį požiūrį laiko klaidingu), o dar kitiems ji yra meilės, ištikimybės, vilties ir pagalbos simbolis.

Išties ši vardų įvairovė išreiškia daugialypius jos bruožus – vienas asmuo randa paguodą Sielvartingojoje Motinoje, kitas gali rasti atspirtį Taikos Karalienėje. Jai taip pat suteikiama daug privilegijų, kuriomis tikintieji reiškia savo pasišventimą, kreipdamiesi į ją, pavyzdžiui, kaip į Nekaltai Pradėtąją arba į Visų Švenčiausiąją (Panagia). Dar esama vardų, siejamų su ypatingais jos pasirodymais, iš kurių garsiausi – Fatimos Dievo Motina ir Lurdo Dievo Motina; jų poveikį skirtingiems žmonėms lemia žinių, stebuklų ir pasirodymų aplinkybių įvairovė.

Kas buvo ši moteris? Pasak Evangelijos pagal Matą, ji buvo Juozapo iš Galilėjos Betliejaus žmona ir Jėzaus motina. Ekstrakanoniniai šaltiniai ir tradicija priduria, kad jos tėvai buvo Ona ir Joakimas iš Nazareto. Esama nedaug tikrų žinių apie Marijos gyvenimą. Evangelijose daugelis nuorodų apie ją perkrautos įvairių simbolių, o kai kada ji atsiduria antrame savo Sūnaus darbų plane. Šventajame Rašte minima, kad Marija buvo per Jėzaus nukryžiavimą, kad Jis ją patikėjo mylimo mokinio Jono globai, kad ji kartu su mokiniais buvo aukštutiniame kambaryje Sekminių dieną.

Vardas Marija (hebrajiškai tikriausiai Miriam arba Miryam) kilęs iš hebrajų kalbos žodžio mar – „kartus, karčiai, kartumas“. Kitos šio žodžio reikšmės – „didelis“ ir „sunkus“.

Kaip ir daugelis žydų tikėjimo moterų, Marija tikriausiai buvo pavadinta pagal Miriamą, Mozės, garsaus žydų pranašo, seserį. „Miriam“ reiškia „riebus, storas, stiprus“, bet taip pat gali reikšti „princesė“. Antai Marijos pagarbinimas jai lankantis pas Elzbietą gerokai primena Mozės giesmę, kuri, kaip dabar mano Šventojo Rašto tyrinėtojai, skirta Miriamai.

Be to, kai tik Miriama kartu su Moze (Išgelbėtuoju) išvyksta iš Egipto ieškoti Pažadėtosios Žemės,  Marija su Jėzumi (Mesiju) grįžta į Pažadėtąją Žemę. Ir nors jos elgiasi skirtingai, abi kenčia dėl pranašystės. Kai Miriama pajunta, kad jos pranašiško balso nepaisoma, ją apima kartėlis, ji ima maištauti ir už tai ją nubaudžia Dievas. Marija, priešingai, nekelia balso prieš baisias pranašystes, tačiau širdies gilumoje tyliai jas išgyvena. Nors ji nemaištauja, jos kančia dėl sūnaus mirties yra tokia begalinė, jog Bažnyčia ją pavadino Kankinių Karaliene.

Iš tikrųjų kai kurie krikščionys priskiria Marijos kančioms jos dalyvavimą Kristaus atpirkimo vyksme, todėl vadina ją Atpirkėjo Pagalbininke. Šiuo metu tai galbūt prieštaringiausias jos titulas, nors amžiams bėgant dėl daugelio jos vardų diskutuota, ginčytasi, buvo net ekskomunikos atvejų.

Pavyzdžiui, penktajame amžiuje buvo sušauktas Efeso Susirinkimas, kad nuspręstų, ar Marija yra Theotokos – Dievo Gimdytoja. Tie, kurie atsisakė ją garbinti šiuo Susirinkimo patvirtintu vardu, buvo ekskomunikuoti. Vis dėlto šiandien kai kurie krikščionys teikia pirmenybę titului Theotokos, o ne vienam iš šio žodžio galimų vertimų Dievo Motina, kuris dar ir dabar kelia karštus ginčus dėl savo teologinių implikacijų ryšium su Dievo geneze. Net kai kurie tradiciniai Marijos titulai, tokie kaip „Nekaltai Pradėtoji“ (Be Sutepties Prasidėjusioji) ir „Amžinoji Mergelė“, nėra visuotinai priimti, todėl trukdo krikščionių vienybei.

Ištrauka iš Anthony F. Chiffolo knygos „Šimtas Marijos vardų. Istorijos ir maldos“. Iš anglų kalbos vertė Galina Baužytė-Čepinskienė. Katalikų pasaulio leidiniai, 2004