Birželio pradžioje, laukdama seniai suplanuotos kelionės į Balkanus, kiek įdėmiau sekiau Lietuvos televizijų pateikiamas orų prognozes. Vis užmesdavau akį į mane labiausiai tuo metu dominusią Europos dalį ir... likau nuoširdžiai nustebusi. Ten, kur politiškai Europos žemėlapis bene pats smulkiausias, trapiausiomis dar ne taip seniai nusistovėjusiomis sienomis, nebuvo pažymėta nė viena sostinė. Pro orų pranešėjų rankų mostus slystantis žemėlapis rodė, kad ten žmonės negyvena, ten nieko nėra. Visiškai nieko, tik vientisas žalias plotas, kuriame geriausiu atveju išskirtas lietuvaičių pamėgtas Kroatijos kurortas Dubrovnikas bei Graikijos sostinė Atėnai. Daugiau nieko. Tą minutę žemėlapyje neegzistavo nei Liubliana, nei Zagrebas, nei Belgradas, nei Sarajevas, jau nekalbant apie Skopjė, Podgoricą ar Prištiną.

Žinoma, jei iš tiesų domintų tik orų prognozė, bėda būtų menka. Sumanius kokią Bosniją, Serbiją, Kroatiją ar kitą šio krašto šalį išmaišyti skersai išilgai, internete be vargo sužinosi, kokie orai žadami net smulkiausiuose kaimeliuose, kalnuose ar prie jūros. Bet jei nesinori manyti, kad kadaise realybėje aplankyti miestai tiesiog išnyko nuo žemės paviršiaus, jog ten staiga nieko nebeliko, toks vaizdas verčia suglumti.

Aišku, galite sakyti, kad, žiūrint tarptautinių televizijos kanalų transliuojamas orų prognozes, Baltijos šalys kartais irgi tampa „negyvenama žeme“, bet dėl to mes juk neišnykstame nuo žemės paviršiaus. Tikra tiesa, bet tokie simboliniai žemėlapiai man vis dėlto atrodo svarbūs ir iškalbingi. Ir jei jau mums neturėtų rūpėti Balkanų klimatas ar orai, tai bent jau „politinių orų“ prognozes sekti ne tik verta, bet ir įdomu, nes įvykių ten išties gausu.

Štai rugsėjo 8 d. Makedonija triukšmingai ir garsiai miestų aikštėse atšventė savo nepriklausomybės dvidešimtmetį. Nedidelė dviejų milijonų gyventojų valstybė bene vienintelė sugebėjo 1991 m. iš Balkanų katilo išsiveržti be kraujo praliejimo ir karo siaubo. Tiesa, vėliau kruvinų konfliktų išvengti nepavyko, ir susirėmimai su etniniais Makedonijos albanais, kurie šalyje sudaro daugiau nei ketvirtadalį gyventojų, kiek apkartino nepriklausomos valstybės istoriją. O ir dabar santykiai su kaimynais bei šalies politinis gyvenimas nėra sklandus ir paprastas.

EPA nuotrauka

Ne tik kasdieniame gyvenime, bet ir politinėje arenoje egzistuojanti įtampa tarp vietinių makedonų ir albanų buvo juntama ir šventės metu. Kol makedoniečiai džiaugėsi atidengta didžiule skulptūra Aleksandrui Didžiajam ir per Skopjė centrą į naująjį istorijos muziejų iškilmingai gabeno šalies Nepriklausomybės nuo Jugoslavijos deklaraciją, taip mėgindami sustiprinti pasididžiavimą savo šalimi ir tautinį identitetą, vietiniai albanai nepraleido progos įgelti Makedonijos valdžiai primindami, jog taip šlovinamas senovės karžygys Aleksandras Makedonietis su pačia šalimi turi ne daug ką bendro, o juo labiau nėra ir negali būti vienos šalies nuosavybė ir kad tokios eisenos ne vienija, bet skaldo etniškai nevienalytę šalį.

Toks įgėlimas galėtų skambėti kaip savaime suprantamas faktas, tačiau Makedonijai jis gana skausmingas, o šalies valdžiai jau įgrisęs iki gyvo kaulo. Juk būtent dėl šalies pavadinimo, kildinamo iš didžiojo karžygio vardo, jau du dešimtmečius nesiliauja nesutarimai su kaimynine Graikija.

Graikija ginčija Makedonijos teisę oficialiai vadintis Makedonija (todėl, pavyzdžiui, per „Eurovizijos“ dainų konkursą prie vėliavos su ryškiai geltona saule raudoname fone matome užrašą F.Y.R Macedonia, o ne tiesiog Macedonia) ir teigia, kad šis pavadinimas priklauso vienai iš Graikijos provincijų, ir negali būti naudojamas jokios kitos šalies pavadinime. Jei kam nors tai atrodo tik nieko vertas ir nerimtas ginčas dėl raidžių bei žodžių, tai Makedonijai jis jau kainavo potencialią narystę NATO. Graikija vienašališkai vetavo Makedonijos galimybę tapti NATO nare ir sakė oficialiai tam nepritarsianti, kol šalis nepakeis pavadinimo.

EPA nuotrauka

Gal todėl makedonų pergalė prieš graikus Lietuvoje vykstančio Europos krepšinio čempionato aikštelėje šalyje sukėlė tikrą euforiją ir tapo didžiule švente su savotišku revanšo prieskoniu.

Ko gero, niekas nenustebtų, perskaitęs, kad Makedonijos kaimynystėje esančiame Kosove situacija kaip visada nestabili. Vargu ar kas tikisi, jog čia viskas vieną dieną tiesiog nurims. Tačiau sudėtingus epizodus čia vėl pamažu keičia optimistiškesnės nuotaikos. Vasaros viduryje į šalį buvo siunčiamos papildomos NATO pajėgos, o su Serbija besiribojančioje šalies šiaurėje vykę etniniai susirėmimai pareikalavo aukų, dabar čia vis garsiau kalbama apie dialogo būtinybę, kuriame svarbus vaidmuo tenka Europos Sąjungai.

Nėra abejonių, jog būtent ES dabar yra viso Balkanų regiono raidą katalizuojanti jėga. Vasaros pradžioje pranešta, kad nuo 2013 m. prie ES oficialiai prisijungs Kroatija, kuriai narystė žadėta jau seniai. Serbijos deryboms dėl narystės buvo iškelta svarbiausia sąlyga – surasti karo nusikaltimais kaltinamus Balkanų karo veikėjus. Atrodo, tik tiek ir tereikėjo, kad reikalai esmingai pakryptų į kitą pusę: liepos pabaigoje surastas jau paskutinis nuo teisėsaugos besislapstęs karo nusikaltimais kaltinamas Goranas Hadičius. O štai rugsėjo 2 d. Serbija ir Kosovas atnaujino ES tarpininkaujamas derybas, kurios buvo nutrūkusios liepą, kai Kosovas įvedė embargą Serbijos prekėms, o šalies šiaurėje kilo etniniai neramumai.

Daug vilčių puoselėti gal ir neverta, bet dialogo ir bent trapių susitarimų reikia tiek Serbijai, tiek Kosovui. Ir abi pusės tai puikiai žino. Tačiau Kosovas, kurio nepriklausomybę pripažįsta toli gražu ne visa tarptautinė bendruomenė, linkęs daryti daugiau nuolaidų, prezidentė Atifete Jahjaga kalba apie teisinės valstybės kūrimą ir serbų mažumos integraciją, o Serbijos prezidentas Borisas Tadičius regis pirma nori įtvirtinti savo šaliai palankesnes pozicijas ir tik tada imtis rimtų dvišalių derybų.

Tačiau ir čia be ES įsikišimo apsieita veikiausiai nebus. Potenciali narystė ES akivaizdžiai vilioja bei masina Balkanų valstybes, ir jei kai kam tai atrodo kaip pragmatinis išskaičiavimas, vis dėlto tai yra visai neblogas būdas paskatinti išsilaižyti skausmingas netolimos praeities žaizdas. Tai, kuo ES visada taip didžiavosi – savo minkštojo saugumo koncepcija, Balkanuose išties neprastai veikia. Tik tiesa, kol Balkanai viltingai žvelgia į ES, ši bent jau pastaruoju metu kur kas labiau susidomėjusi pati savimi ir euro zoną krečiančia nauja krizės banga.

Tačiau apie tai, kas vyksta didžiosiose Europos sostinėse, mes regis žinome kur kas daugiau. Na bent jau galime sužinoti artimiausių dienų orų prognozes, nes pačios sostinės televizijos meteorologiniuose žemėlapiuose tikrai pažymėtos.