ESBO konferencija, Roma 2011 rugsėjo 11-13 d

Krikščionybė, kurią bandoma marginalizuoti ir nustumti į visuomenės pakraštį net tose šalyse, kur ji sudaro tikinčiųjų daugumą, sulaukia vis daugiau netolerancijos apraiškų, nepaisant pastangų jas įveikti. Tai buvo viena diskusijų temų, nuskambėjusių Romoje rugsėjo 12 d. vykusios Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) surengtos konferencijos, kuri buvo skirta aptarti prevencijos bei atsako į neapykantos prieš krikščionis nusikaltimų būdus.

Susitikime dalyvavo apie 150 dalyvių iš 56 ESBO priklausančių valstybių, įvairių NVO organizacijų. ESBO apima platų lauką, šalys narės labai skirtingos savo istorija ir dabartine situacija. Ieškoma naujų atsakymų atsižvelgiant į kiekvienos šalies specifiką. Siekta ne tik atkreipti dėmesį į pastaruoju metu vis dažniau pasitaikančias neapykantos apraiškas, nukreiptas prieš krikščionis iliustruojant pavyzdžiais, bet pasiūlyta priimti rezoliuciją, kad krikščionys galėtų atvirai dalyvauti visuomeniniame gyvenime bei kovoti su neapykantos nusikaltimais, ir pateiktos rekomendacijos, kaip reaguoti ir atsiliepti į tokio pobūdžio išpuolius.

Šiemet ESBO pirmininkaujanti Lietuva išskyrė kelis prioritetus, tarp kurių – ugdymas ir prevencija. Evaldas Ignatavičius, Lietuvos URM viceministras, pabrėžė nuolatinio dėmesio būtinybę kovoje su diskriminacijos apraiškomis prieš krikščionis. Netolerancija gali būti įveikta tik didinant visuomenės sąmoningumą.

Viena esminių konferencijoje minėtų temų – religinės laisvės samprata. Arkivyskupas Dominique Mamberti, Šventojo Sosto  sekretorius santykiams su valstybėmis, pabrėžė, kad religinė laisvė – tai daugiau nei asmeninė nuomonė, kaip dabar kartais mėginama pabrėžti, tai ir įtaka visuomenei bei jos moraliniam principui.

Kai religinė laisvė suprantama netinkamai, ima trukdyti kito įsitikinimai ir trūksta pagarbos jam. O nuo priešiškų pasisakymų, neapykantos kalbų iki smurtinių veiksmų nėra toli. Reikėtų ieškoti motyvų, kodėl kyla šie proveržiai, ir mėginti keisti situaciją iš pagrindų, o ne tvarkyti rezultatus. Tam reikalinga prevencija, edukacija, aktyvūs veiksmai. Reikalingas dialogas tarp religinių bendruomenių ir valstybės institucijų, prevencinis ugdymas mokyklose prieš rasizmą ir diskriminaciją turėtų būti inicijuotas savivaldybių, valstybės insitucijų, o Bažnyčia bendradarbiautų informacijos ir rekomendacijų lygmeniu. Reikia nepamiršti ir valstybės atsakomybės – ginti visų piliečių teises.

Prevencija taip pat galėtų galėtų būti skatinama ne tik diskutuojant apie blogio įtaką, neigiamus pavyzdžius ir veiksmus, tačiau ir skleidžiant pozityvias žinias viešojoje erdvėje. Deja, dažnai iš žiniasklaidos sulaukiama priešiškumo, jau nekalbant apie bendradarbiavimo trūkumą.

Nors šalių, dalyvaujančių ESBO, situacija yra gana skirtinga, kai kurios netolerancijos tendencijos yra panašios. Ypač interneto žiniasklaidoje pastebima daug pavojingų tendencijų. Grėsmė – elektroninė medija ypač skleidžia stereotipus, ir daugėja nusikaltimų, paskatintų internete išplatintos informacijos.

Krikščionys gali būti diskriminuojami ne tik smurtu, fiziniais veiksmais, bet ir intelektualiai, psichologiškai. Tokius nusikaltimus sunkiausia įvardyti, ir dažnai jie lieka neužfiksuoti. Duomenų rinkimas – kol kas viena spragų, kurią reikėtų užpildyti. Rinkti duomenis gana sudėtinga, nes, anot Švedijos atstovų patirties, tai nauja kategorija, anksčiau to nebuvo daroma. Nemažai netolerancijos atvejų lieka nepastebėti, apie juos nepranešama. Jie gali būti neatpažinti kaip neapykantos ar diskriminacijos prieš krikščionis apraiškos ir nutylimi.

Labiausiai susirūpinimą keliantys veiksniai, kad krikščionybė marginalizuojama ir netolerancijos bei diskriminacijos incidentai prieš krikščionis tampa realybe tose šalyse, kur krikščionys yra dauguma.

Pasak Volokolamsko metropolito Hilariono, Maskvos Patriarchato išorinių Bažnyčios ryšių skyriaus pirmininko, šiandienos multikultūrinėje aplinkoje, kai susitinka žmonės ir religijos iš viso pasaulio, tikra grėsmė, kurią sutinka krikščionybė, tai ne plati naujų religijų ir bendruomenių pasiūla, o pavojus, kad prisidengus religine įvairove mėginama išstumti krikščionišką kultūrą už visuomenės ir politikos ribų. Visuomenė, atsisakiusi savo kultūros paveldo, yra labai pažeidžiama. Tai sekuliarizmo indėlis. Krikščionių pasisakymai ginant krikščioniškas vertybes nepageidaujami viešojoje erdvėje, ypač jei tai liečia tokias temas kaip abortas, eutanazija, vienos lyties žmonių sąjungos.

Kaip vienas pagrindinių veiksnių skatinant toleranciją buvo rekomenduotas nešališkumo skatinimas. Nė viena religinė bendruomenė neturėtų būti prioritetinė. Anot kun. dr. Piotro Mazurkiewicziaus, Europos Sąjungos vyskupų konferencijų komisijos (COMECE) generalinio sekretoriaus,  nesvarbu, ar ji būtų tikinčiųjų mažuma, ar sudarytų daugumą, visos turi būti gerbiamos vienodai, tik taip įmanoma skatinti dialogą tarp pačių bendruomenių. Neįmanoma skatinti tolerancijos tik ginant teises vienos religinės grupės, bet būtina prisiminti, kad religijos laisvė priklauso kiekvienam. Jei valstybė žiūrės tik vienos grupės interesų, problema nebus išspręsta, ir bus kuriamos problemos ateičiai.

Netolerancijos pasitaiko ir tarp pačių krikščioniškų denominacijų, tai pagrindai, kurie toliau skatina neapykantos proveržius. Tačiau krikščionims iškyla dilema svarstant savo atsaką į juos, ar atsakyti tuo pačiu: koks mano kaip piliečio įsipareigojimas? Kaip gyventi praktikuojant atleidimą? Oslo įvykiai parodė, kad ir atviroje visuomenėje individas gali veikti vedamas neapykantos, ir jo veiksmai atneša nenumatytų pasekmių.

Kartais pasirodo užuomazgų, kad krikščioniškos bendruomenės labiau pažeidžiamos ir sulaukia mažiau pagarbos nei kitos religinės bendruomenės. Buvo pateiktas Lenkijos pavyzdys, kai vienam asmeniui suplėšius Bibliją teismas nusprendė, kad tai buvo tik asmens meninė išraiška. Jei tai būtų buvęs Koranas, incidentas būtų sulaukęs visai kitokio atgarsio.

Tai viena grėsmių, kuri skatina veiksmingai reaguoti. Tam reikia skatinti švietimą ir ugdymą, dialogą tarp religinių bendruomenių ir valstybinių institucijų. Taip pat skatintinas bendradarbiavimas su kitų religijų bendruomenėmis, kaip kad krikščionys remia ir užtaria žydų ar musulmonų bendruomenių poreikius, tikimasi panašaus atsako ir iš jų pusės. Net jei kyla nesutarimų tarp skirtingų religinių bendruomenių, reikia susėsti abiem šalims juos išsakyti. Nuomonės išsiskyrimas ne visada yra antisemitizmas ar antikrikščionybė. Nuomonių skirtingumas gali būti demokratijos požymis. Svarbu įsiklausyti į visų nuomonę. ESBO narių patirtis regionuose labai skirtinga, todėl reikia ieškoti sąlyčio taškų.

Sėkmingo tarpreliginio bendradarbiavimo pavyzdys – bendros erdvės dalinimasis, kartu priimant sprendimus. UNESCO atstovė Jun Morohashi pristatė tarpreliginių namų Bankoke, įsteigtų savivaldybės, pavyzdį. Čia skirtingų religijų žmonės gyvena ir dalinasi religinėmis, kultūrinėmis praktikomis, mokosi pažinti vieni kitų įpročius. Tokia veikla pabrėžia tarpkultūrinio bendradarbiavimo svarbą, išsaugo religinės mažumos ir daugumos savitumus, kuria dialogą.

Kartais neapykantos pilna kalba perauga i išpuolius. Atkreiptas ypatingas dėmesys į atakas prieš krikščionių šventoves, bažnyčių desakralizavimą, kapinių išniekinimą. Svarbu suprasti, kokios yra neapykantos paskatintų nusikaltimų tendencijos, kreipiant dėmesį ne tiek į išpuolių objektą, o analizuojant, kokie motyvai juos skatina. Priežastys gali būti skirtingos, pvz., kad ir siekiant atitolinti bendruomenę nuo tam tikros teritorijos. Reikia kurti pagarbos klimatą. Atakos ne visuomet tiesioginės. Kartai draudimas kažką daryti jau yra atakos tipas. Naudojamas ir intelektualinis smurtas, prievarta.

Įgaliotasis ambasadorius prie Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos Renatas Norkus, apibendrindamas konferenciją, pažymėjo, jog visos ESBO narės priima įsipareigojimus, kaip kovoti su šiais iššūkiais.

Keletas svarbiausių konferencijos akcentų, kurie išryškinti remiantis rekomendacijomis, poreikis pradėti viešas diskusijas, šeimos vaidmens svarba auklėjant vaikus, bendradarbiavimas su NVO, žmogaus teisių pažeidimų stebėjimas, ypatingas dėmesys prevencijai, religinių bendruomenių dalyvavimo visuomeninėje sferoje skatinimas, didesnės apsaugos kulto pastatams ir kapinėms užtikrinimas, bendradarbiavimo su žiniasklaida ieškojimas, visuomenės ugdymas ir sąmoningumo didinimas, bendradarbiavimas keičiantis duomenimis, bendrų iniciatyvų ir programų kūrimas, kurios padėtų užtikrinti ir vietinį, ir tarptautinį saugumą.

Parengė Dalia Žemaitytė