Prie savo kulminacijos artėjantis, mūsų šalyje vykstantis, Europos vyrų krepšinio čempionatas beveik trims savaitėms prikaustė visų mūsų dėmesį. Kažkada kažkieno sugalvota klišė, kad krepšinis yra antroji lietuvių religija, tarsi įtaisė šešėlį tarp šio nuostabaus žaidimo ir tikinčio žmogaus.

Vis gvildenama ši banalybė sukuria dialektinę įtampą, įsivaizduojamą konkurenciją tarp religijos ir krepšinio. Kažkam atrodo protinga lyginti bažnyčių bei krepšinio varžybų lankomumą, dalyvaujančiųjų entuziazmą bei įsitraukimą, žinių apie šio žaidimo taisykles ir liturgijos subtilybes gylį. Paralelių (kartais balansuojančių ties absurdu) būtų galima išvesti begalę, bet daug svarbiau suvokti sąsajas, kurios leistų dalykus vertinti blaiviai.

Sporto ir religijos ryšiai yra glaudūs. Senovės Graikijoje, kuri yra sporto gimtinė, olimpiniai čempionai susilaukdavo ypatingos šlovės ir privilegijų –  juos panegirikomis apdainuodavo poetai, kai kurie miestai pastatydavo savo nugalėtojams žmogaus dydžio statulas, jie būdavo laikomi dievais. Kitaip tariant, jiems būdavo teikiamas viešas kultas.

Aiškindamas žodžio „religija" prasmę, Ciceronas nurodė, kad religija esanti rūpestingas kulto taisyklių svarstymas bei jų vykdymas. Modernybėje atgimęs sporto sąjūdis nepamiršo savo graikiškųjų ištakų. Religiniai elementai sporte (pavyzdžiui, sportininkų sudievinimas) – tai atgarsiai anos žlugusios kultūros, nūdien užimantys daugiau teatrališkumo, nei rimto kulto veiksmo funkciją. Juk joks protingas sportininkas, kad ir koks ypatingas būtų, nelaikys savęs dievu ir prieš varžybas nedegins smilkalų Fortūnai.

Tačiau gali kilti klausimas, ar sportas (mūsų atveju – krepšinis) yra visiškai pasaulietiškas reiškinys? Ar jis, netekęs sąryšio su pagonišku religingumu, yra tapęs „bedieviškas“?

Ko gero, tektų atsakyti teigiamai, jei ne viena aplinkybė – krepšinis yra žaidimas.

Poreikis žaisti ir gėrėtis žaidimu glūdi  giliai mūsų prigimtyje. Pakanka pažvelgti į vaikus, kurie žaisdami praleidžia ištisas valandas. Kaip čia neprisiminus Jėzaus žodžių: „Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę“ (Mt 18, 3). Karalystė atsiveria tiems, kurie grįžta prie ištakų, prie pirmapradiškumo, prie būties gaivališko veržlumo.

Nes žmogus yra homo ludens – žaidžiantis žmogus. Dar šv. Tomas Akvinietis rašė, kad žaidimas yra būtinybė žmogaus gyvenime (Ludus est necessarius ad conversationem humanae vitae). Atsisakęs žaidimo, žmogus vergauja alinamai kasdienybės rutinai, pasiduoda rojaus prakeiksmo slėgiui, kovos už būvį absoliutumui. Ne veltui Nyderlandų istorikas Johanas Huizinga buvo įsitikinęs, kad kultūra gimsta iš žaidimo bei yra žaidybiška. Tai reiškia, kad žaidžiantis žmogus yra kultūringas, sudvasinęs medžiagą, suteikęs judesiams bendrai šifruojamus simbolius bei kodus.

Tačiau teisus yra jėzuitų teologas Hugo Rahneris, vyresnysis žymiojo Karlo Rahnerio brolis, teigdamas: „Mes negalime suvokti homo ludens paslapties,  jei pirmiau pagarbiai neapsvarstysime klausimo apie Deus ludens, Dievą Kūrėją, kuris, galima sakyti, yra dalis gigantiško žaidimo, vadinamo atomų ir dvasinių būtybių pasauliu.“ Juk žmogus yra Dievo atvaizdas, jo savybių perėmėjas ir įkūnijimas, tad jo žaidybiškumas nėra atsiradęs iš niekur, o apeliuoja į Kūrėją..

Vulgatos Patarlių knygos 8 skyriaus 30–31 eilučių vertimas kalba apie Išmintį, kuri žaidė kuriant visatą. Klasikinė teologija išmintį  visuomet suvokė kaip Žodžio personifikaciją. „Jame sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, [...] visa sukurta per Jį ir Jam. Jis yra pirma visų daiktų, ir visa Juo laikosi“ (Kol 1, 16–17) – išpažįsta apaštalas Paulius. Tad kūrimas yra tarsi Dievo žaidimas, kuris įtraukia į savo orbitą kiekvieną būtį. Tai nėra varginantis, monumentalus darbas, bet dinamiškas vyksmas, kuris apima pačias netikėčiausias galimybes ir realizacijas.

Todėl Dievas tarė: „Tebūnie krepšinis!”