Kai imi užuosti fiziologinio skysčio spalvą, balandžių beprotybę ir skubėjimą, supranti, kad tai greičiausiai ruduo bus prikišęs savo mažyčius raukšlėtus pirštelius, pageltusius nuo rūkymo. Stoties undinės pasidengia storesnio ryškumo žvynais, visi įninka į Dostojevskius, Volterus, kalbinius žodynus ir į nieką. Gatvėmis bastosi visokiausi prietrankos ir nusususios katės, bet net ir jos avi mažus iš žmogaus odos pasiūtus batukus, nes miesto geometrija, pagimdžiusi gatvių kvadratus, jiems suteikia teisę būti šaltiems. O kurgi nebūsi šaltas tiems, kurie tik skuba, lipa ant tavęs, taip ir nepasižiūrėję nė kartelio ir nepamąstę, kad kiekviena plytelė turi akmeninius jausmus, šlapią balos protą ir pilkom mėlynėm aplipusį veidą nuo moteriškų kulniukų beprasmybės.

Užsimąstai juodai iki geltonumo, užsidarai mažoje palėpėje (jei tokią turi) ir pradedi kliedėti. Pavirsti žmogumi su balandžio galva, veidrodžiai ignoruoja vaikystės nuotraukas, o tau jau vis vien, nes vaistinėje nusipirkai stiprių depresijos lapelių, kurių žadi pagurkšnoti niūrais viduramžiškai tamsiais vakarais. Įdomu, ką būtų pasakęs Einšteinas. Greičiausiai nieko, nes tai jį turėtų mažiausiai jaudinti. Tačiau būtų prabilęs apie keliones laiku, nes iš neturėjimo ką veikti imi ir pradedi atsuktuvu sukinėti varžtelį po varžtelio. Mat visokie mini atradimai, tokie, kaip vandens laikrodžiai tolima praeitis, be to, prieš klepsidrą nepašokinėsi. Ardai televizorius, moteris robotes, lėktuvus, net Dievą ir jo mechaninius angelus sargus ir ieškai įvairiausių technologinių gražumynų, o prisiuogavęs metalo, įvairiausių mikro ir makroschemų dedi jas į krūvą ir leidi fantazijai vadovauti. Juk kuriama laiko mašina!

Pats procesas nelengvas. Sunku suvokti, kaip atrodys laiknešis, taip pat, kaip sunku suvokti geltoną medžio lapą. Pabundi vieną rytą, o jis tik čpok – ir geltonas. Ir pabandyk sau įrodyti, kad yra kitaip. Nedrįsti, nes prieš veidrodį dar imsi save laikyti bepročiu, nors ir su balandžio galva, bet vis tiek jautiesi žmogus. Balandis su žmogaus galva gal ir būtų kvailas, tačiau žmogus su balandžio…

Vis dažniau save pagauni kažką braižant, modeliuojant. Sunku suprasti ir tai, bet negali sau to neleisti, nes jauti, kad iki tikslo, kuris tikrai ne kokia idée fixe, liko labai nedaug. Kartais nuo mąstymų balandiška galva išsproginėja mažomis gyslelėmis ir imi burkuoti, lyg būtum nurijęs vieną tabletę su cerberio atvaizdu, kurią radai Hado vaistinėlėje. Tada prisimeni, kad greičiausiai dar nevalgei, tad imi lesioti savo snapeliu duonos trupinius, kurių buvai prikišęs į kambario grindų tarpus. Ir supranti, kad nebesulauksi – duonmedis pražys tik sapno vazone ant pasąmonės palangės.

Bėga dienos, avinčios naikais, kalendoriaus nepastovumas įkalina – diena – naktis – ir taip viskas susisuka, kad savo balandiškom akutėm dieną žiūri į mėnulį, o naktį ramiai skaitai ir net nežadi įsijungti šviesos. Juk kitaip mėnulis dieną dingtų. Kambario viduryje leidi veistis slibinams, jie ramiai lanksto ugnies raides, kurių tu nesugebi suprasti, bet svarbu žvarbumas jau ne be tas. Kartais net leidi sau užsikloti ugnies skiaute. Ir supranti, kad išties, kai kažkas yra šalia, visada būna daug šilčiau.

Ir staiga – vualia! Laiko mašina stovi visu savo gražumu. Blizganti, tiesa, panaši į didelę šprotų dėžutę apkarstytą laidelių vaivorykštėm, tačiau ji jau baigta. Dabar ramiai gali atsisėsti ir keliauti, kur tik nori. Į vakar, į šiandien, prieš dvi valandas, į teksto pradžią, vidurį ar galą, Indiją ar kitą kambarį, tik ne į embriono stadiją, nes vargu ar susivoktum negimti antrą kartą. Be to, gimti su balandžio galva irgi savotiškai vilioja, bet tada nebeliktų vaikystės nuotraukų, kurias galėtų ignoruoti pikti veidrodžiai.

Tad keliauji protingai. Aplankai visus mirusius rašytojus, jų kūriniuose net bandai įterpti save. Po tokių susitikimų ir literatūrologai su savo interpretacijomis atrodo kaip vaikai, kurie bando įrodyti, jog ugnis reikalinga tik tam, kad degintume stalus, kėdės, nereikalingas knygas, kurių nugarėlėse slepiasi visokiausi homo sovieticus ir šiaip įvairūs homo su savo fobijom.

Paskui pasikasai barzdą kartu su visais antikos filosofais prie vieno marmurinio stalo ir išgeri į jų sveikatą kažkokio keistai veikiančio birzgalo. Šie laikai nebeturi laiko kalbėti apie antikinius gėrimus, tokius kaip poetinės potencijos eliksyras, oratorystės afrodiziakas etc.

Kelionės laiku vis dar tave žavi tuo, kad nusikėlęs į tam tikrą laiko atkarpą negali žinoti į kokią tos atkarpos situaciją pakliūsi. Kad ir tada, kai išnirai pro laiko siūlus ir galva atsidūrė tiesiai liūto nasruose. Gerai, kad liūtas buvo sotus, tad nukando tik galvą. O tavo gerklėje padėtas balandžio kiaušinis išaugino naują. Dėl kurios tau visiškai neskauda galvos, net nesiskundi, priešingai, net džiaugiesi, nes niekada nemėgai antakių, manei – jie tik tam, kad lietus neįsmigtų į akį. Balandžio akys argumentuoja, kad tai buvo visiškas melas.

Ir kai imi užuosti fiziologinio skysčio spalvą, balandžių beprotybę ir skubėjimą, supranti, kad tai greičiausiai ruduo. Tas pats ruduo, kuris pilnas laiko ir laiko mašinų, sočių liūtų ir išgėrusių antikos mąstytojų, gryniausios šizofrenijos ir dinamiško horizonto, racionalumo ir visiškai nieko.

Tada užsimąstai juodai iki geltonumo ir supranti, jog palėpės ir balandžių galvos – ne tau. Ir tos laiko mašinos pradeda keistai skambėti. Televizoriai ima ardyti žmogaus supratimą apie tikrovę, moterys robotės išplėšia kepenis, plaučius ir širdį, lėktuvai suardo tavo suvokimą apie gravitacijos dėsnius, mechaniniai angelai patepa šventąja alyva tavo rankas prieš maldą, o Dievas gerai įsižiūri į veidą ir prisimena kaip vogei bulves iš rojaus daržo.

Tada imi žiūrėti į veidrodį. Tiri savo atvaizdą, veidrodžiai nedrįsta prieštarauti. Ir lieka tik tas keistas prisiminimas apie vaikystės nuotraukas, kur mažas berniukas balandžio snapeliu gracingai lesioja rudenį.