Ką gi, 2011 m. Europos vyrų krepšinio čempionatas mums nesusiklostė taip, kaip norėtųsi. Lietuva pralaimėjo ketvirtfinalyje Makedonijai. Dviem taškais. 65:67. Įklimpom ar buvome įklampinti į neparankų žaidimą. Taip, turbūt tai buvo prasčiausios mūsų rungtynės šiame čempionate. Bet...

Nesiimsiu nagrinėti techninių dalykų, viską išnarstys tie maždaug trys milijonai lietuviškai kalbančių ekspertų. O spauda jiems įkandin (nelygu geltonumo lygmuo) pamirgės žodžiais, panašiais į „tragedija“, „juodasis trečiadienis“, „be medalių“ ir panašiai. Bus padejuota dėl ekonominės naštos – „mes taip stengėmės, o jie...“

Didieji prekybos centrai pridus nuo niekam nereikalingų tarškynių, kaukių ir šalikėlių. Tačiau ties šia vieta ir norėčiau stabdyti augančią apmaudžiąją apokaliptinę retoriką.

Gal mūsų lūkesčiai dėl prizinių vietų ir buvo teisėti, o gal – tik dangui juokinti. Kaip dabar matau, turbūt pastarasis variantas teisingesnis. Tačiau mums patiems sveikesnis. Na, pasirgome. Liga baigėsi. Mes pralaimėjome. Sirgome, sirgome ir persirgome. Taškas. Drįstu teigti, jog liga perėjo į kitą, išgijimo, fazę. Mažiau sirgsime ir gyvensime toliau. Kaip?

O kaip būna, kai baigiasi ligos priepuolis? Atsargiai išlipsime iš lovos, fotelio, atsiklijuosime nuo televizorių ir monitorių, atsijungsime nuo alinių lašelinių, išeisime ir įkvėpsime gryno oro.

Pavyzdžiui, aš šias dienas sirgau krepšiniu – sunkiai ir stipriai. Vieninteliai vaistai, kurie veikė gerai, buvo pergalės krepšinio aikštelėje. Bet tai negalėjo tęstis amžinai. Gal net ir gerai, kad nepatekome į pusfinalį ar finalą. Atėjo laikas išmokti apsieiti be jų.

Tad ko galiu išmokti iš šio pralaimėjimo? Man atrodo, labai svarbu neieškoti kaltų tokiuose žaidimuose. Tiesiog – mes pralaimėjome. Komandos dėl to nekaltinčiau. Ar matėte pačių krepšininkų veidus po rungtynių? Taigi. Tai ne tik jų, tai ir mūsų skausmo veidai. Tai ne tik jie įklimpo makedoniečių žaidime, tai ir mes įklimpome savo pačių beribiuose lūkesčiuose ir auksiniuose troškimuose ir reikalavimuose, rikiuojamuose pagal Marijono Mikutavičiaus dainų apie krepšinį žodžius. Nepasisekė. O žaidimas yra tik žaidimas.

Žaviuosi Makedonijos krepšininkų kovingumu. Sekasi tiems, kurie tą dieną susikaupia labiau ir labiau stengiasi. Atidavę visas jėgas, jie laimėjo pagal stebuklinės pasakos scenarijų. Matėte svirduliuojančius iš nuovargio makedoniečius? Jiems verta paploti. Nuoširdžiai. To gali išmokyti šis pralaimėjimas. Gerbti priešininką. Jau nekalbant apie tai, kad mūsų varžovai tarsi atkartojo Lietuvos kažkada eitą kelią. Juk ir mes įveikdavome sąlyginai stipresnes komandas. Tą pačią Rusiją ar Prancūziją, net Ispaniją.

Dovydas prieš Galijotą. Tokią situaciją krepšinyje turbūt atstoja tariamai silpnesnės komandos pergalė prieš lažybų kontorų nustatytus favoritus. O argi ne favoritais mus įvardino? Ploju tiems, kurie priminė, kad esame mirtingi.

Ir apsirikusių orakulų, tarkim, krabo siūlau nemesti į puodą, o tiesiog nebeversti jo užsiiminėti veikla, kurią primetė dirbtinai linksmi pokštininkai. O tiems, kas rimtai mano, jog krabas gali pranašauti, siūlau atsargos dėlei paieškoti kokio tinkamesnio, Lietuvos gamtoje sutinkamo veikėjo iš gyvūnijos pasaulio. Galbūt net įmanoma jį išvysti atsistojus prieš veidrodį.

Per tas porą sirgimo savaičių jūsų aplinkoje tikrai turėjo būti žmogus, kuris laukė, kada atplėšite akis nuo ekrano ir pažvelgsite į jį. Sakote, perdedu?..

Hm, iš tiesų, o ką daryti, jeigu nesirgote krepšiniu visą šį laiką?

Turbūt užsiimdavote sergančiojo slauga... Nesitikėkite, ligonis ne iš karto jums tars „ačiū“, tačiau visi žino – laikas gydo geriausiai. To ir mokysimės.

Neužsiimdavote nei krepšinio subtilybių narstymu, nei jokiom slaugom? Ką gi... Ne bėda.

Juk mokslo metai dar tik prasideda...

P. S. „Už Lietuvą!“