Paveikslas „Apreiškimas Švč. Mergelei Marijai“ yra vienas gražiausių baroko epochos sakralinės dailės kūrinių, puošusių Vilniaus Bernardinų bažnyčią. Šis paveikslas po karo 1948 m. pateko į Lietuvos dailės muziejaus saugyklas. 2009 m. pavasarį paveikslas buvo atgabentas į Lietuvos dailės muziejaus P. Gudyno restauravimo centrą. Sudarant šio neeilinio paveikslo restauravimo programą, vyko nuolatinis restauratorių, tyrėjų ir menotyrininkų bendradarbiavimas.

Šia tema siūlome „Literatūros ir meno“ savaitraštyje publikuotą straipsnį, kurį parengė  Rūta Janonienė, Žymantė Kasperavičienė, Birutė Miškinienė.

„Apreiškimas Švč. Mergelei Marijai“ po restauravimo, su aptaisais. Bernardinai.lt nuotrauka

Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai tema yra viena populiariausių krikščioniškoje dailėje. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje šio siužeto paveikslai labiau plito Rytų Bažnyčios mene, nes „Apreiškimo“ ikona buvo privaloma kiekvieno ikonostaso dalis. Katalikiškose Lietuvos šventovėse „Apreiškimo“ paveikslai nebuvo tokie populiarūs. Ypatingas dėmesys Apreiškimo Marijai momentui yra būdingas pranciškoniškajam pamaldumui. Apreiškimo ir Įsikūnijimo slėpinys glaudžiai siejasi su pranciškoniškojo pamaldumo subrandinta Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogma. Nuo XVI a. vieni uoliausių Nekaltojo Prasidėjimo kulto platintojų Lietuvoje buvo Vilniaus bernardinai.

Apie „Apreiškimo“ paveikslą rašyta labai nedaug. Jis pirmą kartą paminėtas 1656 m. brolio Thomaso Digoń parašytose „Chronologija ordinis Fratrun Minorun de Observantia Provinciae Minoris Poloniae er Magni Ducatu Lithuaniae...“ ir „Chronologija erectionis et fundationis konventus et custodiae Vilnensis...“ (Mažosios Lenkijos ir Lietuvos bernardinų provincijos bei Vilniaus konvento kronikos). Kronikose minimas naujas prabangus Apreiškimo altorius, kurį puošė brangakmeniais puošta gryno aukso karūna – viena didžiausių tuo metu bernardinų turėtų brangenybių. Tikėtina, kad altorius su „Apreiškimo“ paveikslu pastatytas apie 1646 metus. XVII a. viduryje, per maskvėnų okupaciją, bažnyčia buvo nusiaubta, bet paveikslas išliko, nors galėjo būti apgadintas. Nėra žinių, ar jis buvo atnaujintas 1677 m. prieš altoriaus konsekraciją, tačiau Vilniaus bernardinų kronikoje nurodoma, kad apie 1701 m. „Apreiškimo“ paveikslas buvo papuoštas brangiais sidabriniais, vietomis paauksuotais aptaisais, dengusiais beveik visą kompoziciją.

1764–1766 m. vyko bažnyčios interjero rekonstrukcija: pirmiausia buvo perstatyti didysis ir šoniniai Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bei Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai altoriai. Kaip liudija Konvento pajamų ir išlaidų knyga, naujiesiems altoriams tapytojas Motiejus (galėtų būti Motiejus Sluščianskis) nutapė naujus „Dievo Motinos su Kūdikėliu Jėzumi“ ir „Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai“ paveikslus, už kuriuos 1763 m. jam buvo sumokėta po 130 auksinų.

Paveikslo fragmentas – Švč. Mergelės Marijos veidas – prieš restauravimą. Vilmos Šileikienės nuotr.

Ar tikrai tapytojas Motiejus nutapė visai naują „Apreiškimo“ paveikslą? Ar tik pertapė senąjį? Nors rašytiniai šaltinai kalba apie naują kūrinį, tačiau išlikęs ir dabar P. Gudyno restauravimo centre restauruotas paveikslas leidžia tuo suabejoti. Pirmiausia, paveikslas nutapytas ant lentų –­ tai būdinga XVII a., bet jau retai aptinkama XVIII amžiuje. Apžiūrėjus lentų pagrindą matyti, kad jis yra padidintas, iš kraštų priduriant naujesnių lentų. Tai galėjo būti padaryta per minėtą bažnyčios interjero rekonstrukciją; rašytiniuose šaltiniuose vėlesni tokio pobūdžio paveikslo taisymai neminimi. Svarių duomenų buvo gauta atlikus tapybos technologinius tyrimus ir paveikslą restauruojant. Stratigrafiniai grunto ir dažų sluoksnių tyrimai parodė, kad po viršutine „Apreiškimo“ scena yra senesnis paveikslas, kurio viršutinės dalies kompoziciją rėmina pusapvalės formos arka, puošia raižytas ir auksuotas fonas. Tyrinėjant ir restauruojant atrasta, kad po viršutiniais dažų sluoksniais yra išlikę daugybė vinučių, kuriomis prie senojo paveikslo buvo pritvirtinti aptaisai, o vinučių liekanos Švč. Mergelės Marijos viršugalvio srityje byloja apie galėjusią būti pritvirtintą karūną. Tai leidžia teigti, kad pertapydamas senąjį paveikslą Motiejus sukūrė naują „Apreiškimo“ sceną.

Rentgeno nuotraukos nerodo didelių kompozicijos skirtumų tarp senojo ir naujojo paveikslų: nedaug pakeistos figūrų pozos, kiek labiau pakeistos baldakimo drapiruotės; pastarajame paveiksle tarp figūrų nutapytas peizažas dengia stalą su gėlių vaza (be kitų simbolinių prasmių, simbolizuojančia ir pavasarį – Apreiškimo metų laiką). Be to, ankstesniajame paveiksle figūros pavaizduotos arkos fone; paveikslo viršus virš arkos puoštas raižytu paauksuotu augaliniu ornamentu. Kiek tapytojas išsaugojo senojo paveikslo ikonografijos – sunku pasakyti. Galimas dalykas, kad kai kurių pakeistų kompozicijos detalių nematome vizualiai, jų nefiksuoja ir rentgenografiniai tyrimai. Lygindami „Apreiškimo“ paveikslą su Vilniaus bernardinų kronikoje pateiktu senųjų aptaisų, tiksliai pakartojusių paveikslo kompoziciją, detaliu aprašu, randame daugiau skirtumų, pavyzdžiui, naujajame paveiksle nebematyti baliustrados, vietoje suoliuko dabar nutapytas klauptas. Kita vertus, aptaisų apraše neminimas baldakimas, kuris sudaro gan svarbią dabartinės kompozicijos dalį.

Paveikslo fragmentas - Arkangelo Gabrieliaus veidas - restauravimo metu. Vilmos Šileikienės nuotr.

Ar pertapytas paveikslas iškart buvo papuoštas aptaisais? Informacijos apie naujų aptaisų gaminimą kol kas nepavyko rasti, taip pat nežinoma, kaip buvo panaudoti senieji, 1701 m. sukurti aptaisai. Tačiau 1790 m. inventoriuje minima, kad „Apreiškimo“ paveikslas yra visas uždengtas aptaisais, o virš Marijos galvos pritvirtinta sidabrinė karūna su šešiais brangakmeniais. Iki mūsų dienų pastarieji aptaisai neišliko. Jau 1813 m. inventoriuje pažymėta, kad paveikslas yra be aptaisų ir kitų puošmenų. Konvento dienyne paminėta, kad 1794 m. daug bažnyčios sidabro buvo perlydyta ir atiduota krašto reikmėms, todėl galima spėti, kad tuomet pražuvo ir puošnieji XVIII a. pradžios aptaisai.

Dabartiniai paveikslą dengiantys sidabriniai, vietomis paauksuoti aptaisai sukurti XIX–XX a. sandūroje. Restauravimo centre, nuėmus ir atidžiai apžiūrėjus aptaisus, ant daugumos dalių buvo rasti sidabro prabos žymenys „84“ ir „galvutė“ bei vardinis įspaudas „M. H.“. Kaip nurodo E. Laucevičius ir B. R. Vitkauskienė, tokį įspaudą naudojo Vilniaus auksakalių, juvelyrų ir varkalių cecho narys Mykolas Newiadomskis, XIX–XX a. sandūroje ypač daug dirbęs bažnyčių užsakymu, jo pavardė aptinkama ir to meto Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino bažnyčios dokumentuose. Taigi galima teigti, kad būtent Newiadomskis sukūrė labai gražius ir meistriškus aptaisus, labai tiksliai atkartojančius paveikslo piešinį. Vienintelis tapybos neatitinkantis elementas – aplink Mergelės Marijos galvą suformuotas dvylikos žvaigždžių vainikas, pakeitęs anksčiau Dievo Motinos galvą puošusią karūną. Pagaminus dabartinius aptaisus, virš Marijos galvos atsiradęs baldakimo mazgas tiesiog nepaliko vietos karūnai.

Ankstesnių restauravimų žymių ant paveikslo matoma nedaug: nugarinėje paveikslo pusėje medinis skydas sutvirtintas pušinėmis įvorėmis, kurios, sprendžiant pagal medienoje atsiradusius pakitimus, leidžia manyti, kad įvorės buvo įtvirtintos daug vėliau. Tačiau svarbių duomenų apie vykusius paveikslo restauravimus pateikė technologinių tyrimų rezultatai, atlikti kūrinio restauravimo metu. Tyrimai buvo atliekami pasitelkiant ne tik Prano Gudyno restauravimo centro specialistus, bet ir Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto bei Mykolo Romerio universiteto teismo medicinos instituto tyrėjus.

Nustatyta, kad senasis paveikslas buvo nutapytas ant baltos spalvos kreidinio klijinio grunto, užtepto dviem sluoksniais, izoliuotais gyvulinės kilmės klijais. Paveikslo dažų sluoksniuose identifikuoti švino baltojo, azurito, smaltos, košenilio, vario žaliojo ir vario rezinato pigmentai bei augalinės kilmės juodas pigmentas. Viršutiniuose naujojo paveikslo dažų sluoksniuose identifikuoti švino baltojo, Berlyno mėlynojo, cinoberio, kraplako, švino chromato pigmentai, būdingi XVIII–XX a. pradžios tapybai.

„Apreiškimas Švč. Mergelei Marijai“ prieš restauravimą. Vilmos Šileikienės nuotr.

Stratigrafiniai tyrimai atskleidė, kad paveikslas buvo pertapytas ar taisytas mažiausiai tris kartus, kiekvieną kartą naudotas vis kitokios sudėties gruntas ir tapyta aliejiniais dažais. Be to, skirtingas restauracinių gruntų ir užtapymų skaičius, aptiktas tirtuose mėginiuose, rodytų, kad dažniau būdavo atnaujinami atskiri paveikslo plotai, o ne visas paveiks­las tuo pačiu metu.

Prieš restauruojant atidžiai ištyrinėta paveikslo būklė pasirodė besanti kritinė. Tapo aišku, kad medinio tapybos pagrindo „judėjimas“, lentų išsigaubimas sąlygojo dideles tapybos sluoksnių netektis lentų sujungimo vietose. Vertikalios lentos išlinko, dažų sluoksniai suskilo, tarp lentų atsirado tarpų. Tapybos sluoksniai ištrupėjo lentų įtrūkimų ir skilimų vietose.

Didelę žalą tapybos sluoksniams padarė medgraužiai. Daugybė medinio skydo paviršiaus vietų buvo virtusios miltų pavidalo trūnėsiais. Tokiose vietose dažų ir grunto sluoksniai visiškai atšoko nuo pagrindo ir laikėsi tik ant prieš kelis dešimtmečius priklijuoto papirosinio popieriaus. Dar viena netekčių priežasčių –­ perdžiūvę grunto ir dažų sluoksniai. Jie sluoksniavosi, trupėjo, laupėsi. Paveikslo tapyboje gausu mažesnių ir didelių netekčių, atsiradusių kalant aptaisus. Paveikslo tyrėjams teko konstatuoti, kad beveik ketvirtadalis tapybos iš viso prarasta, o likusioji dalis yra vienaip ar kitaip smarkiai pažeista.

Remiantis technologinių tyrimų išvadomis ir menotyrine analize buvo suformuluota šio ypač sudėtingo kūrinio restauravimo strategija. Nuspręsta išsaugoti visus tapybos sluoksnius, o dažų sluoksnio ištrupėjusias vietas atkurti.

Paveikslą restauravo tapybos restauratorės Žymantė Kasperavičienė ir Birutė Miškinienė, metalo restauratoriai Rimvydas Derkintis, Eugenija Juknienė ir baldų restauratorius Darius Varnas.

Po sudėtingų tyrimų ir kruopštaus restauravimo Lietuvos dailės muziejaus P. Gudyno restauravimo centre paveikslas „Apreiškimas Švč. Mergelei Marijai“ grąžintas į Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčią. Turtingą istoriją sukaupęs ir daug netekčių iškentęs sakralinio meno kūrinys ir vėl tarnauja tikintiesiems ir kiekvienam šiuos Dievo namus aplankančiam.

Straipsnį parengė Rūta Janonienė, Žymantė Kasperavičienė, Birutė Miškinienė

„Apreiškimas Švč. Mergelei Marijai“ po restauravimo be aptaisų. Antano Lukšėno nuotr.