Labas, mielasis skaitytojau,

šios savaitės laišką noriu pradėti šimtus kartų girdėta fraze: „kamuolys yra apvalus“, reiškiančia daugmaž tą patį, ką turime omeny, kai sakome „sėkmė yra permaininga“. Paralelės tarp sporto ir kultūros sričių pastaruoju metu brėžiamos dažnai. Ne išimtis ir „Bernardinai.lt“ erdvė.

Štai Tomas Viluckas savo komentare mini homo ludens – žaidžiantįjį žmogų, kuris be žaidimo nepajėgtų į šį pasaulį žvelgti kūrybiškai. Turbūt neatpažintų ir Kūrėjo, kuris nežaidžia. Skiriasi tik arenų, kuriose žaidžiama, pavadinimai. Kultūra, sportas. Taisyklės kažkuo panašios. Ar prasminga žaisti kultūrą, išgyventi dėl jos? Tai panašu į klausimą, kurį iškelia Mindaugas Radušis straipsnyje „Apie sporto prasmę“. Ar prasminga sportuoti? Arba tapatintis su sportininkų pergalėm ar, dar baisiau, pralaimėjimais? Juk ir ta, ir ta sritis pakankamai dirbtinės, nors kildinamos iš poreikio tenkinti prigimtinius troškimus, vis dėlto reikalauja specialios atidos ir pasiruošimo.

Man atrodo, žaisti yra prasminga, netgi kultūros aikštelėje galima išbandyti rašinį pagal krepšinio taisykles. Pabandysiu pakomentuoti svarbesnes žaidimo atkarpas, skiautes, iš kurių ir siuvamas apskritasis minčių kamuolys.

Taigi, pradedame žaidimą. Mūsų internetinis dienraštis turi stiprių žaidėjų, kartkartėmis aikštelėje nuveikiančių šį tą daugiau nei epizodinis pasirodymas. Tokia patikima komandos nare laikyčiau Rūta Lazauskaitę, vis pasiūlančią „Savaitės skaitinių“ derinį. Naudojamės juo retai, bet veikia, dažniausiai po šio derinuko pelnomi taškai – aprašytąja knyga ar knygom susidomima iš esmės.

Kultūrinių legionierių į savo ekipą pavyksta prisikviesti ir politikų formuojamoms komandoms. Manau, sudėtis nuo to tik stiprėja.

Ar žaisti padeda savianalizė? Dailininkams – tikrai padeda suvokti savo aikštelės ribas. Sportininkams turbūt irgi.

Įdomu, ar muzikologas Mārtiņš Viļums galėtų užrašyti natomis tą sporto arenose per žiūrovus vilnijančią bangą? Sprendžiant iš jo interviu, iššūkius mėgsta – turbūt galėtų.

Simbolinės Europos geografijos žemėlapyje mums turbūt teks įrašyti ir Makedoniją, kaip netikėtą iliuzijų žlugimo simbolį. Tai peržengia krepšinio ribas. Panašiai, kaip kultūros sampratos ribas peržengia emocijos, kurias sukelia kylančios ištarus žodžių junginį „Vilnius – Europos kultūros sostinė“.

Kalbant apie lokalesnę geografiją, būtų gerai, jei Joniškis galėtų didžiuotis ir „Žiemgalos“ krepšinio klubo pasiekimais, ir galutinai sutvarkyta Raudonąja sinagoga. Pastarajai dar trūksta kažko...

Ko trūksta visuomeniniam transliuotojui, svarsto Andrius Navickas. Man asmeniškai kultūros bent antruoju televizijos kanalu pakanka, o štai prarastas sporto transliacijas, ko gero, reikėtų susigrąžinti.

Be jokių abejonių, jei egzistuotų vertėjų čempionatas, geriausių žaidėjų veteranų kategorijoje būtų pripažintas šių metų Šv. Jeronimo premijos laureatas.

Pažvelgus į krepšinio salių apipavidalinimą reklaminiais skydais, suprantu, kodėl visas pasaulis žiūri tuos pačius korėjietiškus televizorius arba naudoja turkiškas skalbiamąsias mašinas. O jeigu pritrauktume profesionalų? Įdomu, kokią scenografiją krepšinio spektakliui būtų pasiūlę Prahoje?

Man visada patinka Gitanos Gugevičiūtės rašiniai – ar būtų apie jos gyvenamąją Klaipėdą, ar apie teatrą, kaip dabar, visad tarsi rezultatyvūs perdavimai, perskaitęs tokį, būtinai sužinosi ką nors nauja.

Lietuvos rusų dramos teatras pradėjo naująjį sezoną. Ir ne bet kaip, o teatralizuota eisena. Kostiumininkams, kūrusiems krepšinio simbolį Amberį, dar yra iš ko pasimokyti.

Jei jau prakalbome apie rusus, priminsiu, kad „Aukso liūtą“ laimėjo A. Sokurovo filmas „Faustas“. O tas liūtas teikiamas Venecijoje. Įdomu, kad, be šio režisieriaus, per visą Veencijos festivalio apdovanojimų teikimo laiką yra apdovanoti tik du Rusijos režiseriai – Arsenijus Tarkovskis ir Andrejus Zviagincenvas.

Kita – jau lietuviško kalibro žinutė su itališku prieskoniu. Vatikano radijas praneša, kad Romoje atidaryta prelato Stasio Žilio tapybos paroda.

Atrodo, nespėjo baigtis nė minutės pertraukėlė, o jau pralėkė dešimt metų nuo Rugsėjo 11-osios tragedijos, dar ne visi atsitokėjo nuo tos siaubo kronikos.

Kiek kitokias, bet labai svarbias kronikas, prilygstančias daugiau nei 70 proc. metimų taiklumui krepšinio rungtynėse, vis parašo Marius Burokas. Belieka apgailestauti, kad daugiau tokių talentingų, taip gerai matančių kultūros aikštelę žaidėjų beveik ir nėra. Todėl nėra kam gražiai „apžaisti“, tarkim, Europos paveldo dienų arba savitai papasakoti apie ką tik mus palikusio etnografo Jono Balio veiklą.

Smagu, kad dar sugebame vienas kitą pridengti užtvaromis ir pabūti vienas kitam „namų sienom“. Pavyzdžiui, pastebėti ir laiku pristatyti knygą ar mėgstamą dainininkę.

Vis pagalvoju, į ką iš krepšinio srities panašus interviu žanras, kai menininkai kalba apie savo kūrybą ir gyvenimą. Beveik visada tai – nugalėtojų žodžiai po svarbiausių rungtynių. Ir tose rungtynėse, kaip paaiškėja, sunkiausia nugalėti save. Štai „Sounds in G“ choro vadovė Kristina Žaldokaitė bando perprasti misijos paslaptis, režisierius Agnius Jankevičius pasakoja apie savo kūrybinės veiklos pradžią, o dailininkė Eglė Jesulaitytė – apie kūrimo ir Kūrėjo sampratą.

Įdomus, individualus intelektualinių žaidimų braižas atsiveria Rūtos Junevičiūtės straipsnyje „Pervertinant Šimonį“. Tokie rašiniai, kvestionuojantys praeitį – tarsi kamuoliai, metami „į kovą“, provokuoja diskusijas. Kas iš jų liks, bus matyti.

Daug aistrų, tarp kurių yra ir balto, ir juodo pavydo, kasmet sukelia skelbiami kandidatų į Nacionalines premijas sąrašai. Galutinę metų komandos sudėtį skelbs gerokai vėliau, tad ir svarstymams dar laiko į akis.

Panašaus žiūrovų susidomėjimo sulaukia Kultūros ministerijos įgyvendinama iniciatyva – skirti išmokas menininkams už prastovas.

Nediskutuotinos atrodo parodos, skirtos rimtiems klasikams. Pavyzdžiui, grafikų surengta paroda K. Donelaičiui atrodo savaime suprantama. Arba jau daugybę metų vykstantis M. K. Čiurlionio konkursas, apie kurį pasakoja jo direktorius.

Štai ir visa savaitės kultūra su krepšinio prieskoniu. Ar pavyktų iš tų skiaučių susiūti rimtą krepšinio kamuolį? Turbūt ne. Tačiau apsiūti kokį kimštinį, kurį būtų galima mėtyti į pintinę popieriams. Kodėl gi ne? Juk iš panašaus kūrybinio impulso – daryti šį tą kitaip – atsiranda ir kultūra, ir krepšinis. Apskritai daug kas taip ir prasideda.