Jeigu pritariame, kad teatras yra akimirkos menas, tai Cezaris Graužinis tikrai yra tokio teatro maestro. Prisimenant šio mūsų režisūros didžiūno povyzą, eigastį ir kitus jo asmenybės sukeliamus įspūdžius, ir susitikus pokalbio neapleidžia jausmas, kad ir gyvenime jam svarbiausia yra akimirka. Ir ne bet kokia, o gyva ir šilta akimirka – tarp pasaulio pradžios ir pabaigos.

Štai jau daugiau nei mėnesį Cezaris Graužinis Vilniuje, nors, kaip pats tvirtina, jis čia „visada“, ir iš niekur jam nereikia „sugrįžti“. Tas „visada“ – tarp Graikijos ir Lietuvos, ir tikrai paslaptis, kur dabar tikroji šio menininko Itakė. Balandžio pabaigoje Atėnų „Eksarcheion“ teatre įvyko C. Graužinio režisuoto spektaklio pagal paties parašytą pjesę „De Sadas – Žiustinai“ premjera. Nuo 2006-ųjų, kai Graikijoje sukūrė pirmą spektaklį Longo „Dafnis ir Chlojė“ ir kaip geriausias metų režisierius buvo įvertintas prestižiniu Karolos Koun graikų teatro apdovanojimu, Graužinis ten dar pastatė „Belaukiant Godo“ pagal Samuelį Beckettą ir „Graiką Zorbą“ pagal Nikosą Kazantzakį. O Lietuvoje su „Cezario grupe“ – spektaklius „Lietuvos diena“ (2007 m.), „Bučiuoju, Oskaras“ (2009 m.), „Viskas arba nieko“ (2009 m.) ir „Nutolę toliai“ (2010 m.), apdovanotą Auksiniu scenos kryžiumi už geriausią nacionalinės dramaturgijos pastatymą. Pernai pavasarį Cezaris Graužinis tapo ir Boriso Dauguviečio auskaro „už Europos ir Lietuvos teatro tapatybės paieškas“ nešiotoju.

Be to, 2007-aisiais dar paleidote gyventi scenoje A. Camus „Kaligula“ „Viirus“ teatre Helsinkyje, 2009-aisiais – W. Shakespeare‘o „Karalius Lyras“ „Współczesny“ teatre Vroclave, 2010-aisiais – „End it Like B*ck***“ pagal savo paties pjesę „Viirus“ teatre... Kokiais darbais ir įkvėpimais pradedate 2011-ųjų teatrinį sezoną?

Cezaris Graužinis. Laukia įdomus trijų šalių menininkų bendras projektas, kurį drauge kurs „Cezario grupė“, taip pat Graikijos ir Meksikos aktoriai, ir kuris bus pakaitomis rodomas šiose trijose šalyse. Tai bus spektaklis pie pasaulio pabaigą, pagrįstas majų senosiomis pranašystėmis. Tai dabar laisvu laiku mėginu įsivaizduoti, kaip atrodys pasaulio pabaiga.

Su režisieriumi kalbamės Šekspyro viešbučio terasoje. Kaitina rugsėjo saulutė, ir jos nutviekstas pasaulis atrodo artimas ir amžinas. Čia pat „Menų spaustuvė“, o ten „Cezario grupė“ repetuoja naują spektaklį vaikams „Lai lai lai. Mitologijos pradžiamokslis“, kurio premjera įvyks jau rugsėjo 17-ąją.

Kaip pasiryžote kurti vaikišką spektaklį ir kodėl jam rinkotės mūsų mitologijos tyrinėtojų – Gintaro Beresnevičiaus, Algirdo Juliaus Greimo, Pranės Dundulienės, Norberto Vėliaus darbus, o ne tiesiogiai lietuviškas sakmes?

Su grupe jau seniai norėjome pastatyti vaikišką spektaklį, net ir tokių raginimų pasigirsdavo. Dabar visi ėmėme susilaukti vaikų, gal ir tai paskatino. Norėjosi sukurti vaikų nevarginantį, neatbaidantį nuo teatro trumpą vaidinimą, ir kad tėvai galėtų atsivesti į jį ir pačius mažiausius, kurių paprastai į teatrą niekas nekviečia.

Kurdami mėginome apibendrinti žinias apie pasaulio pradžią senovės lietuvių, baltų akimis, apie esmines pasaulį valdančias jėgas. Remtis tam tikromis sakmėmis nenorėjome, mat jos visos skirtingos, kartais viena kitai prieštarauja, todėl nutarėme pasigilinti į apibendrinančius mokslinius darbus. Iškilo klausimų, į kuriuos moksliniuose šaltiniuose neradome atsakymų, tad kreipėmės į savo meninę intuiciją ir spektaklyje kukliai pateiksime savo pačių hipotezių.

Spektaklyje vaikams stengiamės būti ne primityvūs, bet paprasti ir aiškūs. Tegu negąsdina spektaklio pavadinimo žodžiai „mitologijos pradžiamokslis“, nes mes į juos įdedame žaidimo prasmę, tikėdami, kad žinios ir pasaulio suvokimas ateina labiau žaidžiant nei sėdint už mokyklos suolo. Geriausiai mokomasi žaidžiant ir džiugiai atsiveriant pasauliui.

Mūsų mitologijos versija ne moksliška, bet intuityvi. Norisi, kad vaikai grįžę namo žaistų, prisimindami matytus personažus, gal vėliau įžvelgtų, kad ir ugnis gyvybės pilna, ir vėjas... Kad esti ir matomų, ir nematomų dalykų, ir kad nematomi dalykai turi lygiai tokią pat teisę būti jaučiami, matomi... Toks ir yra pagrindinis mūsų šio darbo tikslas.

Kitą šio sezono premjerą Lietuvoje rengiate pagal F. Kafkos apysaką „Metamorfozė“. Tai jau bene trečias Jūsų pagal Kafkos kūrybą statomas spektaklis.

F. Kafkos „Metamorfozė“ – labai paslaptinga istorija, labai traukianti viso pasaulio teatralus. Ambicingi menininkai dažnai sugalvoja, kaip vaidins Kafkos apysakos žmogų, pavirtusį vabalu, kaip parodys savo akrobatinius gebėjimus ar fantaziją. Mūsų grupei tai pats neįdomiausias aspektas. Turinio požiūriu šis spektaklis bus visiška „Lai lai lai“ priešingybė, nes bandysime kalbėti apie siaubą, kuris visada šalia. Tas „siaubas“ šiuo atveju – tai gyvenimo neracionalumas, kurio labai bijome. Juk tas būties stabilumas, kurio mes įsikibę laikomės, iš tiesų egzistuoja tik mūsų pačių svajonėse. Iš esmės šiame pasaulyje viskas vyksta gerokai kitaip, nei tu tikiesi ar planuoji.

F. Kafka – mano labai mėgstamas autorius. Įprasta įžvelgti jo kūrybą persmelkusią baimę, nerimą, siaubą, bet man jo kūrinių pasaulis atrodo labai normalus. Mano akimis, nenormalu pasaulį matyti tokį, kokį jį matyti patogu. Savo patogumo vardan viską esame linkę labai supaprastinti, bet pasaulis nepasiduoda ir ima mus skriausti, kai tik nusprendžiame, kad, va, racionaliai susitvarkėme gyvenime, kad iš anksto žinome viską, kas su mumis atsitiks. Kafkos vaizduojamas pasaulis mano akimis daug normalesnis negu tai, ką mes linkę vadinti tikrove. Be to, manding, Kafka – labai džiaugsmingas rašytojas, nors ir vertinamas pagal tam tikras klišes...

Spektaklyje „De Sadas – Žiustinai“ taip pat atskleidėte kitokį de Sadą? Kaip Jums pavyko atsiriboti nuo sadistinių autoriaus motyvų?

Manau, kad į pusantros valandos spektaklį sudėjau tai, kas svarbiausia de Sado filosofijoje. Daug kas galvoja, kad čia kažin koks pornografinis spektaklis. O aš Graikijoje visiškai ramiai ir be jokios provokacijos kviečiu ateiti į jį netgi kunigus. Manau, kad statydamas de Sadą suradau galimybę kalbėti apie tai, kokia svarbi šiais laikais yra religija, kokia ji reikalinga kaip oras.

Tiesiog de Sadą reikia truputėlį giliau išmanyti. Dalis de Sadą tyrinėjančių intelektualų mano, kad nepaisant jo rašytinio palikimo turinio tai buvo giliai religingas žmogus. Jo išpuoliai prieš religiją ir mėgavimasis perversijomis buvo tiek sutirštinti, kad sulaukė priešingo efekto. Tų knygų autorius tapo savo paties parodija, ir lieka didelė paslaptis, ko visa tai rašydamas de Sadas iš tiesų slapta siekė.

Pamėginkit perskaityti visus de Sado romanus – mirsite iš nuobodulio! Mane patį vedė tyrinėtojo aistra, ir pagaliau skaitydamas tas nuobodybes susidariau įspūdį, kad vis dėlto jų autorius – labai ironiškas, gilus, ne iš karto perkandamas mąstytojas. Teatre tas paradoksas veikia. Manau, kad de Sadas man padėjo sukurti labai humanišką, pozityvaus poveikio spektaklį. Jame kalbama apie tai, koks pavojingas yra kraštutinis egoizmas, kurį, beje, dabar visais būdais skatina politika, žiniasklaida.

Jūsų spektakliams pasirenkama medžiaga – labai plataus spektro. Tai ir klasikinė, ir šiuolaikinė dramaturgija, ir romanai, ir paties parašytos pjesės,... Ji įvairi ne tik žanriniu, bet ir teminiu požiūriu. Kadaise esate pastatęs Knuto Hamsuno „Badą“ (1989 m. Vilniaus jaunimo teatre). Imatės kūrinių, kurie Jums pačiam aktualūs vienu ar kitu gyvenimo laikotarpiu?

Galbūt kada nors dar grįšiu prie Knuto Hamsuno teatre.

Niekada netenka ilgai sukti galvą, ką reiktų statyti. Paprastas pavyzdys: maždaug prieš metus man pasijuto, kad trūksta Pauliaus Širvio. Tarsi jis buvo buvo, o paskui dingo. Tai ir sukūrėme spektaklį. Buvo gera repetuoti, gera tuos žodžius kaip mantras kartoti. O jeigu patiems gera sakyti, tai gal kam nors gera klausyti.

Aš tikrai nemanau, kad teatras turi kalbėti kokiomis nors socialiai aktualiomis temomis. Dabar madinga taip deklaruoti, teatras visais būdais įrodinėja savo svarbą: siekia „atspindėti tikrovę“, išreikšti nuomonę tam tikru klausimu... Bet tenka su ironija konstatuoti, kad žiniasklaida jau atlieka šį darbą. Ir kai teatras imasi reikštis, atitardamas socialinėmis ir politinėmis temomis, tai man jis darosi panašus į dėvėtų drabužių parduotuvę. Apie tai jau tiek praaušinta burnų, ir dar teatras tarsi šunelis bėga iš paskos, taikydamasis įkąsti į kulną.

Bet „Lietuvos dienoje“ ir jūs nesusilaikę kibote į politines-socialines diskusijas?

Taip... Apie spektaklį „Drąsi šalis“ daug buvo kalbėta, rašyta, kad tai – politinis spektaklis, socialiai angažuotas ir t. t. Aš nesiginčiju su tuo, bet galiu pasufleruoti, kad tas socialinis angažuotumas ir politinis aktualumas nėra spektaklio esmė ar pagrindinė spektaklio tema, o jaukas. Po politinio teatro forma slepiasi visai kiti uždaviniai, ir, manau, kad didžioji publikos dalis tai įžvelgia. Man buvo labai linksma, kai vienas Graikijos komunistų laikraštis džiūgavo, esą mano spektaklis „De Sadas – Žiustinai“ yra radikalioms kairiosioms pažiūroms atstovaujantis politinis spektaklis. Ir su tuo nesiginčijau, bet teatras kartais linkęs ir apgauti. Juk šis menas grindžiamas žmonių bendravimu, o žmonės bendraudami ir paflirtuoja, ir pagudrauja, pameluoja... Jeigu tai daro žaismingai, tai tampa tik gražiau ir turiningiau gyventi. Teatrui visa tai irgi būdinga. Provokacijos, nepikti pagudravimai šypsant – tai teatro bendravimo su publika priemonės.

Pastaruoju metu pats rašote inscenizacijas, pjese savo spektakliams. Nepernelyg žavitės šiuolaikiniais užsienio ar lietuvių dramaturgais?

Nieko neturiu prieš šiuolaikinę dramaturgiją. Bet nematau reikalo sielotis, kad nėra geros lietuviškos dramaturgijos. Yra tokia nuomonė, kad lietuvių mentalitetui sunkiai įkandami didesni epiniai žanrai. Ir nėra čia jokios bėdos. Lietuvių žodinėje kūryboje labai stipri poezija, smulkioji proza. Būčiau linkęs pritarti, kad mūsų mentalitetui nebūdingi tokie radikalūs klausimai kaip „Būti ar nebūti?“ arba „Kas kaltas?“ ir „Ką daryti?“ Geroms dramoms kurti reikalingas stiprus konflikto pojūtis. O mūsų kultūroje jaučiu labai stiprų meditatyvų pradą, jaučiu džiaugsmą būti darniai su gamta. Ir nemanau, kad yra gėdinga arba bloga, jog lietuvis toliau savo lauko nesižvalgo. Reikia suarti savo lauką iki jo galo, va ir gyvenimas. Paskui sėdi sau po jazmino krūmeliu, žiedlapiai krinta, vėjeliui papūtus. Nuostabu tai pamatyti, tai pajausti ir tai išreikšti. Nebūtina bėgti per jūras marias, kažko ieškoti, kankinamam klausimo, ar aš esu didžiausias ir svarbiausias, ar aš išgelbėsiu civilizaciją.

Kita vertus, manau, kad Lietuvoje dramaturgiją yra savotiškai „nuskriaudę“ režisieriai, nes lietuvių režisieriai patys labai stipriai dramaturgiškai mąsto. Ir jiems gal ne visada reikia rašytojų pagalbos, patys susitvarko.

O kai statėte „Graiką Zorbą“ Atėnuose, kaip sekėsi perprasti graikišką mentalitetą? Kaip Jums graikiškas pasaulio matymas?

Kai stačiau „Zorbą“, nė nesusimąsčiau, kaip čia teisingai pastatyti vieną iš mylimiausių graikų kūrinių. Tarp kitko, dramos teatro scenoje jis dar niekada nebuvo statytas. Yra miuziklas, baletas pagal šį populiarų Nikoso Kazantzakio romaną, bet negirdėjau, kad būtų buvęs sukurtas dramos spektaklis. Kai to ėmiausi, tiesiog tikėjau, kad gal jiems bus įdomus kitokio mentaliteto žmogaus požiūris į jų klasikinę nacionalinę istoriją. Kurdamas spektaklį negalvojau, kaip įtikti graikams, tiesiog pamėginau perkelti į sceną savo mėgstamą knygą, ir dariau tai nuoširdžiai. Vėliau vienas garsus graikų teatro kritikas savo straipsnį apie mano spektaklį pavadino „Graikas Graužinis“. Be ironijos.

2007-aisiais pokalbyje su Vaidu Jauniškiu teigėte, kad labiau už viską Jus domina džiaugsmo struktūra, kad teatre siekiate tyrinėti džiaugsmo fenomeną. Ar Jūsų dėmesio fokusas išliko tas pats, o gal šiuo metu ieškote kokios nors kitos būtiškos temos?

Aš neieškau, nes viskas yra surasta. Gyvenimo, kūrybos džiaugsmingumas – jis tiesiog yra, jis visur pasklidęs, juo reikia mėgautis.

Nuvilia du kraštutinumai šiuolaikiniame teatre. Vienas – tai teatro pavertimas pramoga dėl pramogos, labiau būdingas komerciniam teatrui. Ten klesti primityvumas, vulgarumas, kuris šiais laikais atneša didelius pinigus. Kitas kraštutinumas – tai teatro kūrėjų, kurie į darbą teatre žiūri kaip į menininko priedermę, užsižadimas socialine problematika ir gąsdinimu. Man nepatrauklus gyvuliškai rimtas, arba „karščiuojančius visuomenės kūno taškus maigantis“ teatras. Nereikia didelio proto ir dvasinių pastangų sušukti: visi jūs – kiaulės, prisidirbę, idiotai vartotojai ir t. t.

Matau trečią kelią, kylantį į viršų. Man teatras – arti metafizikos, religijos, dievoieškos esanti veikla. O Dievo ieškoti – labai džiaugsmingas užsiėmimas. Dar mane labai domina žmogaus sugebėjimas žaisti ir juoktis. Net ir į mirtį, į bėdas, į ligas galima žiūrėti smalsiai. Be rūsčios minos veide. Ir kalbėti apie tai galima juokiantis. Juk tai tik žaidimo, kurį vadiname gyvenimu, taisyklės. Jeigu žvelgsi jautriai, tai džiaugsmą ir juodžiausioje bėdoje gali atrasti.

Man asmeniškai nėra įdomus menas, kuris išreiškia idėjas, kuris „kažką sako“. Manau, tai ne meno funkcija. „Menas galvai“ man ne menas, o propaganda. Daug patrauklesnis tas menas, kuris teikia naujas patirtis, naujus išgyvenimus, kuris veikia emociškai, skatina grožio pažinimą, padrąsina intuityviai suvokti pasaulį. Teatrą suvokiu kaip paslaptingą metafizinę instituciją, ir visai be ironijos gerą teatrą laikau daug reikšmingesne ir naudingesne įstaiga nei kokia nors branduolinė jėgainė arba parlamentas.

2003-aisiais įkūrėte „Cezario grupę“, kuri atkakliai gyvuoja neturėdama nuolatinės sceninės erdvės bei tvirto materialinio pagrindo, be to, kurios vadas yra beveik visada išvykęs. Koks cementas jus visus yra sukabinęs? Kokią matote šios savo mokinių trupės ateitį?

Teatras „Cezario grupė“. Herkaus Milaševičiaus nuotr.

Daug vargo išvargta su „Cezario grupe“. Čia kaip ir šeimose, vargas suriša. O tai, kad daug laiko praleidžiu ne su jais, visgi mums netrukdo būti kartu. Ačiū Dievui, vis dar turiu galimybių reguliariai atvykti į Vilnių ir sukurti po naują spektaklį su savo grupe. Grupė vaidina tuos mūsų sukurtus spektaklius, daug gastroliuoja po Lietuvą, o aš tuo metu galiu pabūti nutolęs. Aišku, man trūksta to atsibuvimo su grupe, nejaučiu labai didelio komforto tokiomis sąlygomis. Visą laiką dirbu užsienyje kaip samdomas režisierius, tik Suomijoje dvejus metus turėjau pastovią darbo vietą (2007–2009 m. vadovavo Helsinkio teatrui „Viirus“, – A. G.).

Ketiname kurti spektaklį Nacionaliniame dramos teatre, kur „Cezario grupės“ aktoriai, tikiuosi, taps kol kas vieno spektaklio kūrybine grupe kartu su Nacionalinio dramos teatro aktoriais. Turime tokios patirties: Valstybiniame jaunimo teatre prieš aštuonerius metus pavyko gražiai „susigroti“ su Jaunimo teatro aktoriais statant „Užsispyrėlės tramdymą“. Spektaklis iki šiol gyvas. Neturiu nieko prieš bet kurį kitą Lietuvos teatro kolektyvą. Tai tiesiog teatrų atvirumo reikalas.

Kartais pasvajojame apie savo pačių erdvę. Manau, kad esame teatras. Turime repertuarą. Kuriame ir vaidiname daug, tačiau ne tiek daug, kiek norėtume ir sugebėtume.

Gal „Cezario grupės“ ateities klausimas paragins Jus kada nors visai sugrįžti į Lietuvą?

Aš kategoriškai prieštarauju pasakymui „sugrįžti“. Aš čia esu. Nieko nauja nepasakysiu: kartais būdamas toliau, esi labiau.

O dėstymas aktoriams Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje? Ar jis nebuvo dar vienas saitas, jungiantis su tėvyne?

Aš dėsčiau akademijoje ilgą laiką, šešiolika metų. Nors teko ją palikti ne visai savo noru, stiprėjo suvokimas, kad neįsimylėdamas dirbti negaliu. Ir tada iškyla toks klausimas: kiek kartų gyvenime gali įsimylėti? Viskam yra ribos. Dėstymas aktoriams, ko gero, man yra jau praėjęs etapas.

Besikalbant saulė vis labiau įsisiūbavo kaitinti, ir akimirką pasivaidena, kad šiluma sklinda ne tik iš už nugaros, kur ji kybo, bet ir iš priešais sėdinčio pašnekovo. Už viso to, ką ir kaip kalba režisierius, jaučiu glūdint tokią kampuotą, gruoblėtą, nelabai rangią, bet brangią tiesą, kurios saulėje nei paslėpsi, nei suklastosi.

Dėkoju už pokalbį.

Klausinėjo Aušra Gudavičiūtė