Išgirdęs apie gatvės muzikos dieną Minske – švelniai tariant, sutrikau. Kaip ten bus – galvojau, – kaip atrodys ta gatvės muzika tarp stalininių didnamių, kurie manęs nebaugina tik tuomet, kai gerojo šalies vadovo įsakymų ankstyvą naktį būna apšviesti, nors štai vienas kolega filosofas iš Švedijos visai rimtu veidu siūlo juos įtraukti į UNESCO saugomų objektų sąrašą, tokio gryno stalinizmo esą niekur nėra, nei Maskvoje, nei Kijeve. Gal ir nėra, gal ir įdomus tas Minskas kultūrinių požiūriu, bet tik jau ne gatvės kultūros! Kas per gatvės muzika mieste, kur viskas pernelyg reglamentuota? Gros kariniai dūdų, atsiprašau, pučiamųjų, orkestrai? Gatvės tvarka – taip, bet muzika? Na, nebent kokiame prie centrinio Nepriklausomybės prospekto įsikūrusiame skverelyje, Markso ar Dzeržinskio, bet tai jau būtų pernelyg originalu, tikras postmodernizmas made in Belarus..

Apie Trejybės priemiestį, prisipažinsiu, nepagalvojau, nors nejučiomis tautiečio savimeilę paglostanti Senoji Vilniaus gatvė yra būtent jame. Tačiau, matyt, labiausiai Minske tautietį glosto po Nepriklausomybės aikšte ir Lenino paminklu įsikūręs požeminis parduotuvių kompleksas „Stolica“, toks vietinis Akropolis (cinikai, pastarąją įstaigą pravardžiuojantys Nekropoliu, čia klystų dar mažiau).

Šiaip žinių apie Minską pertekliumi pasigirti sunkoka, arčiausiai Vilniaus esančios kaimyninės šalies sostinės gatvės ir jų architektūros keistenybės dažnam Lietuvos piliečiui byloja gana nedaug (jei apskritai ką nors), tikrai mažiau nei kokia Ryga ir jos Senamiestis. Jau nekalbu apie Londoną. O tai rodo, jog Baltarusija ir jos sostinė, nepaisant nuolat politikų deklaruojamo rūpesčio kaimynine šalimi, jos gyventojais ir ateitimi, kasdienėje sąmonėje yra ne už 190 kilometrų, o už kokio šviesmečio. Žinoma, dėl ko. Bet juk kas nors vis vien ten nuvažiuoja.

Lietuvos užsienio reikalų ministerijos statistinės lentelės tvirtina, jog Baltarusija – vienas iš svarbiausių Lietuvos prekybos partnerių, susirenkanti kiek daugiau nei 5 nuošimčius mūsų eksporto. Tačiau lentelių, nusakančių kultūros eksportą, nerasite jokios ministerijos jokiame tinklalapyje. O ir apskritai kultūros eksportas skamba kažkaip nei šiaip, nei taip. Nes tai, ką galėtume laikyti Lietuvos kultūros eksportu, turiu omeny šį bei tą iš teatro ar kino, su kultūra save siejantiems asmenims atrodo tokie aukšti dalykai, kad kalbėti apie juos ekonominiais terminais (eksportas – importas), yra mažų mažiausiai nepadoru.

O mūsų populiarioji kultūra (tik nepradėkim vėl to ginčo, kultūra tai ar ne!) – niekai. Ji tokia, kad jos niekam rodyti neverta, na, nebent nusiųsti keletą figūrų į „Slavų turgų“, beje, Baltarusijoje, Vitebske

Mieliau tariamės eksportuoją demokratiją

Bet Andrius Mamontovas vargu ar mano, kad eksportuoja demokratiją. O baltarusiškosios Gatvės muzikos dienos organizatoriai žurnalistams kuo rimčiausiais veidais tvirtino, jog politikai renginyje ne vieta, o kad kam nešautų į galvą ko nors ne to sudainuoti, liepė atlikėjams keletu žodžių apibūdinti savo dainų tekstus. Visgi Minsko gatvėse turi būti tvarka: mintimis, žodžiais ir darbais

Nors kad taip tikrai bus, panašu, netikėjo net jie patys. Keletui nelabai konformistinių atlikėjų pasiūlyta užleisti vietą jaunesniems, o kad klausytojams nekiltų kokių minčių atsinešti baltai – raudonai – baltas vėliavas juos tikrino ir saugojo budri it šimtaakis Argas milicija. Nors gal aš čia piktavališkai šmeižiu kaimynus, gal tikrai politika čia niekuo dėta, gal pasiklausę kokios dainuojamosios poezijos baltarusiai paprastai puola muštis

Liudininkai ne tik oficialiuose pranešimuose spaudai liudija, jog renginys pavyko. Atlikėjų buvo, klausytojų – irgi, ekscesų – ne. Niekas nesuimtas, nesumuštas, nors į oficialų, kaimynės valstybės vadovo aprobuotą renginį tai ir nebuvo panašu. Valdžios irgi niekas nevertė. Nors, Geležinę uždangą, pasak Vaclavo Havelo, irgi ne disidentai sugriovė, tai padarė džinsai, kompiuteriai ir rokas (beje, visai nelaidęs prakeiksmų komunizmui, tiesą sakant, juo beveik ir nesidomėjęs, paprasčiausiai grojęs)

Bet bala nematė tos politikos. Baltarusiai sako: „beveik kaip Vilniuje“. Ir tai labai įdomu. Kai kas nors sako – pas mus beveik taip, kaip Vilniuje, nejučiomis suklūsti, nes taip kaip Vilniuje, mums visai nepatinka. Viešpatie, na ką tas Vilnius! Tingus, lėtas, nuobodus ir konservatyvus provincijos miestėkas. Gyvenimas visuomet yra kitur (Londone, Berlyne, Niujorke), kur viskas šviesiau ir turiningiau, kur žmonės laisvesni ir linksmesni. Kultūringesni! Minske, pasirodo, gyvenimo irgi esama kiek kitur... Vilniuje..

Ieškodami pasaulinio pripažinimo savo aukštajai kultūrai pernelyg dažnai esame linkę pamiršti arba nepastebėti kasdienės kultūros įdomybių, nors ir kaip jos bandytų pasilypėti aukščiau įprastinių gatvės renginių, vykstančių pagal paprastą formulę: mugė + šašlykai + alus. Na, dar kokią ne itin originalią muziką galima į kompaniją pridėti. Daugiau pas mus nieko įdomaus..

O gatvės muzikos diena bei kažkuo į ją panašus burbuliatorius, ne per stipriausiai įsitvirtinę čionykštėje sąmonėje jau eksportuojasi, keliauja į Londoną ir Minską, nes ten pasitaiko žmonių, norinčių, kad būtų kaip Vilniuje. O aš savo ruožtu nesusilaikau neplojęs šitai populiariajai kultūrai. Pagamintai Lietuvoje.