Neseniai žiniasklaidoje, o vėliau ir socialiniame tinkle „Facebook“ komentatoriai plačiai aptarinėjo psichoterapeuto Olego Lapino atsakymą į skaitytojos laišką, kuriame ji prašo patarimo, kaip elgtis įsimylėjus „uždraustą vyrą“ – kunigą. Tai yra, asmenį laisvai ir sąmoningai apsisprendusį laikytis celibato. Atsakydamas į moters aštriai jaučiamą vidinę dvejonę, psichoterapeutas kalba apie „meilės pergalę“, sukritikuodamas kitas moralines vertybes, tai yra celibatą, kaip primestą sąlygotumą. „Bernardinai.lt“ pranciškonas kunigas Arūnas Peškaitis, kuris yra ir psichologas, Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos pastoracinės psichologijos dėstytojas, sutiko plačiau pakomentuoti šią situaciją.

Kokiu pagrindu psichoterapeutas gali pasakyti, kad „meilės“ akivaizdoje bet kuri kita moralinė vertybė nustoja galiojusi?

Pagrindas akivaizdus. Sekuliari psichoterapija mąsto horizontaliu lygmeniu: religiją laiko arba neurotine schema, arba į religines vertybes tiesiog nekreipia dėmesio. Žvelgdamas į gerbiamo O. Lapino tekstą, spręsčiau, kad autorius atstovauja pozicijai, kuriai religinės vertybės yra visiškai nesvarbios. Jos skirtos vien moralizuoti, pamokyti, o tai neugdo asmens, – tad yra mažų mažiausiai nereikšmingos, gal ir žalingos.

Sekuliari psichoterapija giliau nežvelgia į vertybių sistemą. Į vertybes, kurios viršytų žmogaus kad ir labai intensyvų jausmą ar net patį žmogaus gyvenimą ir jį įprasmintų. Sekuliari psichoterapija žvelgia į santykio tarp dviejų žmonių plotmę, – ne į asmens lygmenį, bet į asmenybės formavimo problemas, asmenybės destrukciją ar realizaciją. Tokioj perspektyvoj minėta pozicija – visai suprantama.

Kyla klausimas: ar sekuliari psichoterapija iš tikrųjų gali duoti autentišką patarimą?

Jei tu asmeniškai kažko nevertini, nereiškia, kad tas „kažkas“ apskirtai neturi vertės. Dažna sekuliarių terapeutų yda yra manymas, jog tai, kaip jie vertina tam tikras vertybes, tam tikras sferas yra objektyvu. Kita vertus, pažįstų ne vieną sekuliarų psichoterapeutą, kuris gerbia religijos sferos autonomiją, atvirai pripažindamas, kad į ją nesikiša.

Supaprastindami galėtume pateikti pavyzdį žmogaus, kuris mėgsta tik popsą, todėl sako: „Mozartas yra visiški niekai, ta muzika nieko nereiškia.“ Iš tiesų žmogus, kuris klausosi popso, galėtų suprasti, kad, nepaisant jo skonio, toji muzika turi tam tikrą vertę, jeigu jau tiek šimtų metų žmonės jos klausosi. Toks požiūris, mano galva, yra daug brandesnis.

Psichoterapeutas, kuris religijos ir Bažnyčios kaip tokios nevertina, galvoja, kad už to nėra jokios vertybės apskritai. Neva religija – tik sąlygotumų šaltinis; nuvertina dalyką, kurio, tiesą sakant, ir nepažįsta. Nepadaro svarbios skirties, kad jeigu man tai nėra vertybė, tai išvis nėra vertybė. Atvirai sakant, tai labai liūdina. Beje, toks požiūris sutinkamas ir Zigmundo Freudo teorijoje. Jo kritikai sakė, kad jis visiškai negatyviai vertino religiją, nes buvo susidūręs vien su neurotiniu religingumu: išties į Freudą kreipdavosi vien neurotikai, tad jis ir visą religiją suvedė į neurozę.

Ar toks požiūris nekyla iš to, kad religija, nežinia kokiu pagrindu, laikoma nelygiaverte partnere visiems kitiems žmogiškumo pasireiškimams – intelektui, kūrybiškumui ir pan.? Ar neatėjo laikas atsipeikėti ir pasakyti, kad religingumas yra neatsiejama žmogaus asmenybės dalis, kaip ir visi kiti jo prigimtiniai gebėjimai? 

Būtent. Nevengčiau žodžio neišprusimas – tam tikra prasme. Jeigu vėl grįžtume į psichoterapiją, pamatytume, kad absoliuti dauguma aukštos klasės specialistų visiškai normaliai žiūri į religinį poreikį, – jis egzistuoja. Tai nereiškia, jog visi tie psichoterapeutai yra tikintys, jie nedaro išvados, kad jeigu egzistuoja religinis poreikis, tai egzistuoja ir Dievas, tačiau pripažįsta religinio poreikio realumą.

Jeigu yra taip, tuomet mes mažų mažiausiai pagarbiai turėtume žvelgti į tą objektą ar sferą, kuri tą poreikį atliepia – į pačią religiją ir institucijas, kurios jai atstovauja.

Priešingas elgesys yra neišprusimas ir dar kartą pavartočiau žodį – nebrandumas. Žinote, jeigu aš kažko nepažįstu ir skubu skelbti savo verdiktą, tai esu nebrandus, infantilus. Tas infantilumas yra didelė viešosios erdvės problema.

Tai liečia ne vien religiją, bet ir kultūrą plačiąja prasme. Kuo maitinami žmonės, kurie žiūri masinės kultūros kanalus? Menkaverčiu vienadieniu maistu, netgi maisto pakaitalu. Apie tai, kas yra žmogiškumo esmė, žmonės neretai net nesusimąsto.

Belieka apgailestauti, jog tokiam srautui pasiduoda ir rašantys žmonės. Tenka susidurti su faktu, kad su žmonėmis dirbantys specialistai: socialiniai darbuotojai, konsultantai, tie patys psichoterapeutai – neretai prisipažįsta neskaitantys knygų. Vadinasi, tam tikra prasme nepažįsta nemenkos dalies žmogiškojo pasaulio. Išties gąsdina, kad žmonės, kurie realiai daro įtaką kitiems, patys išlieka tam tikro infantilumo lygio, pasiduodami masinei produkcijai.

Religija pateikia vertybes, įžvalgas, kurios neretai pranoksta žmogišką patirtį ir įžvalgumą. Perprasti jų pagrįstumą reikalingos papildomos pastangos, kurias ne visada esame linkę dėti. Grįžtant prie minėtos moters laiško – ką jūs atsakytumėte į jos dvejonę?

Tiesą sakant, man patiko O. Lapino tekste išsakytas paraginimas būti brandžiais asmenimis ir patiems apsispręsti dėl savo jausmų ir tolesnių veiksmų.

Turėdamas omenyje moterį, kuri kankinasi, norėčiau aptarti kitą dalyko pusę, kuri buvo nutylėta tame tekste. Moteris išties labai gerai mato realią problemą ir netgi geriau negu jos konsultantas. Ji ne tiek mato, kiek jaučia – ir toji kančia kyla būtent iš to. Ir ši problema tikrai egzistuoja.

O. Lapino tekste minimas „nepagrįstas Bažnyčios uždedamas draudimas katalikų kunigams vesti“. Man tai atrodo visiškas nesuvokimas: žmogus, eidamas į seminariją, nuo pat pirmo žingsnio yra supažindinamas su tuo, kas jo laukia. Mėnesis po mėnesio jis sprendžia, ar jis yra tam pasiruošęs, ar ne. Manau, kad žmogus skatinamas spręsti atsakingai, žinant dabartinę situaciją, požiūrį į seksą, kuris verčiamas industrija ar pan. Žmogus apsisprendžia ir jo apsisprendimą reikia gerbti, o ne sakyti, jog jį kažkas privertė, kad Jėzus kitaip būtų elgęsis. Tai dalykai, kurių negalima taip paviršutiniškai aptarinėti.

Tad derėtų moteriai atsakyti, kad ji turėtų gerbti žmogaus apsisprendimą, kuris jau yra įvykęs.

Vyras, kunigas, turėtų būti pakankamai brandus, kad išdrįstų atvirai kalbėti su ta moterimi. Tiesa, laiško autorė mini, jog kunigas yra pasiruošęs pasakyti jai „taip“. Ką tai reiškia? Ar jis siūlo moteriai dvigubą gyvenimą, ar pasiryžimą mesti kunigystę?

Moteris man atrodo daug brandesnė už vyrą, nes abejoja tokiu „taip“: tiek vienu, tiek kitu atveju, ji nesutinka su tokiomis alternatyvomis. Ji brandžiau mąsto už patį kunigą, ir tai labai liūdina.

Kita vertus, nenoriu teisti – situacijų būna įvairių. Būna, kad Bažnyčios teismas pripažįsta, jog santuoka nebuvo įvykusi, nes buvo priežasčių, dėl ko sutuoktiniai nebuvo pasiruošę, arba buvo kliūčių, kurios santuokos priesaiką padaro negaliojančią. Drįsčiau sakyti, kad ir dėl Kunigystės sakramento gali būti analogiškų atvejų. Nekalbu apie konkretų atvejį, bet apie galimybę. Yra atvejų, kai Bažnyčia leidžia kunigui grįžti į pasauliečių luomą. Tuo atveju Kunigystės sakramentas nepanaikinamas, tik pasikeičia kunigo statusas.

Vėlgi, O. Lapinas teisus, – paskutinis teisėjas yra Dievas. Tik nenorėčiau su juo sutikti – prisiimti vaidmenį nuspręsti, kaip pasielgtų Kristus. Aš šito nežinau ir kviesčiau į atsakingumą ypač tą kunigą, vyrą, nes moteris, man atrodo gana atsakinga. Ji turėtų inicijuoti labai atvirą pokalbį apie tai, kas jai kelia tokią kančią, kodėl ji neatsako į jo „taip“. Galbūt tas pokalbis padėtų jam susivokti.

Ko vertas argumentavimas, pasitelkiant meilės kriterijų? Dviejų žmonių santykyje meilę galėtume apibūdinti kaip kito laimės troškimą. Kiek šiuo atveju kalba eina apie brandžią meilę, o ne apie emociją, savo poreikių tenkinimą, nebrandumą, kuris gali ištikti kiekvieną – net ir laimingoje santuokoje gyvenantį žmogų?

Tai yra kova, kurioje ne paskutinę vietą užima Dievo malonė. Jeigu mes nepasitikime Dievo malone, nieko nuostabaus, jog dažniausiai ir pralaimime. Nuodėmės pažeista mūsų prigimtis reikalauja, kad visada pasirūpintume pirmiausiai savimi.

Praktiškai, kaip teologas Peteris Kreeftas sako, mes mylim „iš tuštumos“, nes savyje nuolat jaučiam tuštumą ir tik Dievo malone mes galim mylėti „iš pilnatvės“. Tik kai esame išgydomi, ta tuštuma yra išgydoma, – galime mylėti atsakingai. Suprantame, kad ryšys esantis už santuokos ribų žlugdo pačią Meilę didžiąja raide.

Bet kol nepriimame tokio suvokimo, neturime „iš ko“ mylėti. Dėl mumyse glūdinčios tuštumos mums meilė išties tėra nuolatinis poreikis būti mylimam. Mylime, nes mus myli, ir mums atrodo, kad štai ta kita moteris myli labiau negu žmona. Tuomet veržiamasi į tą santykį, tarsi į ugnį.

Tik Dievas myli iš savo pilnatvės, ir tik jis gali duoti ir mums tokią malonę. Šventajame Rašte skaitome: „Dievas yra Meilė“. Dažnai mes meilę suprantame kaip poreikį užpildyti savo tuštumą, tačiau negalime apriboti jos savo supratimu. Meilė visada neatsiejama nuo Tiesos. Kitaip toji Meilė nėra Dievas.

Kas nutinka su žmogaus, pasirinkusio celibato gyvenimą, tiesa, pasireiškus tokiam dalykui, kaip įsimylėjimas? Ji išnyksta?

Ne. Pradžioje kalbėjau apie žmogaus pasirinkimo sąlygotumus. Pagrindinis klausimas: ar žmogus tikrai buvo pasirinkęs? O gal dėl kažkokių sąlygotumų tiesiog nusprendė pabandyti kunigo gyvenimo. Tuomet susiduriame su didele bėda, kurią reikia gydyti, arba toks žmogus iš tiesų pasitraukia iš kunigystės.

Bet jeigu žmogus yra pasirinkęs, jeigu pasirinko sąmoningai, tai tegul nesvajoja, kad nebus išbandymų. Jų nuolat bus, ir toks žmogus turės kaskart atsakyti sau, koks buvo jo pasirinkimas, vis tvirčiau ir tvirčiau tą pasirinkimą įsitvirtinti. Čia labai svarbus dvasinis kelias. Jeigu žmogus neįsitvirtina ir to tikro pasirinkimo nesilaiko, tuomet jis pralaimi.

Kokia yra aplinkinių žmonių atsakomybė? Dominuojanti kultūra tarsi stabdo kiekvieną kišimąsi iš išorės, esame pratinami per daug nesirūpinti tuo, kaip kas gyvena, ir palikti savieigai. Ar mes krikščioniškoje bendruomenėje nesame kažkiek atsakingi vienas už kitą?

Taip, bendruomenėje esame atsakingi vienas už kitą. Kita vertus, žinau situacijų, kai parapijietės tiesiog atakuoja kunigus. Žinau, kad tų moterų situacija yra labai sunki – paliktos ar šeimos krizę išgyvenančios, ar tiesiog pernelyg aistringos moterys – visaip būna.

Išties sutinku su mintimi, kad, jei esi krikščionis, negali nekovoti su savo silpnumu, su savo jausmu. Esu sutikęs atvejų, kai kunigas neduoda jokio preteksto ir yra nusiteikęs išsaugoti savo pasirinkimą, tačiau yra atakuojamas. Išties – tai yra klausimas apie to žmogaus, tos moters, o kartais ir homoseksualaus vyro atsakomybę – žmogaus, kuris yra krikščionis. Jis turi kovoti. Jei nekovos tos geros kovos, jo laukia daug bėdų.

Neretai matome, kad parapijose dirbantys kunigai patenka į tam tikrą vienatvės ir net vienišumo situaciją. Ar tai nėra palanki terpė šiems nesveikiems reiškiniams?

Kunigo vienatvė yra jo pašaukimo dalis. Ji yra, tačiau nėra absoliuti. Kunigas tikrai gali surasti ir turi ieškoti adekvataus ryšio su įvairiais žmonėmis, vyrais ir moterimis.

Kunigo vienatvė yra labai gražus dalykas. Mes turime suprasti, kad Kristus ant kryžiaus buvo visiškai vienas. Ir Jis ragina: „Imk savo kryžių ir sek paskui mane“. Iš esmės Kristus pasako, kad vienuma yra žmogaus dalia – mes gimstame vieniši ir tokie išeisime. Šiaip jau kiekvienam žmogui, ir ypač krikščioniui, reikia išmokti būti vienam, kitaip neišmoks būti su Dievu. Tik vienatvėje atrandama vienuma, bendrystė su Dievu.

Deja, vienumos pamokų mes daugelis neišmokstame ir paniškai bėgame nuo vienatvės.

Kodėl vienatvės bijome? Kas galėtų padėti išvengti jos keliamų grėsmių?

Todėl, kad tai skatina masinė kultūra. Būk ten, kur visi, naudokis tais pačiais kurortais, tuo ir anuo... Bijome vienatvės, nes bijome skausmo, mirties, norime nuo jų pabėgti. Vienatvėje atsiveria tuštuma, ir klausimas – kuo mes ją užpildome?

Kai išmoksti nebijoti ir išties susitikti su skausmu, kančia, su savo mirties baime, tada ten gali atrasti maloningąjį Dievą. Toje vienatvėje atrandi vienumą su Dievu: su Tėvu, Sūnumi ir Šv. Dvasia. Mes tą pamoką turime išmokti visi, kunigai ir ne kunigai. Bet kunigai – ypač, nes jie yra alter Christus, tie, kurie pirmieji ima kryžių ir seka paskui Kristų, – kur tik Jis eina.

Kita vertus, kunigai gali puikiausiai atrasti progų artimam bendravimui. Štai, labai žaviuosi Vilkaviškio vyskupijos kunigų iniciatyva: grupė jaunų kunigų, kurie nuolat susitinka, be jokių paraginimų iš viršaus, susirenka rekolekcijoms, broliškam pasidalinimui savo išgyvenimais.

Antra, pasauliečiai nėra atskirti nuo kunigų žmonės. Yra brandžių krikščionių, su kuriais kunigai gali užmegzti artimus ir labai svarbius santykius. Tai nieko ypatingo. Mus dar veikia stiprus stereotipas, jog kunigas yra socialiai visiškai atskirtas nuo likusių žmonių. Tiesa, jis yra atskirtas dvasine prasme, tačiau jam reikia visokeriopos pagalbos, kad visiškai įsisąmonintų savo tapatybę.

Jei gyvename pasaulyje ir apsisprendėme skelbti Gerąją Naujieną, turime suprasti, kad tame kelyje mūsų laukia daug išbandymų. Jeigu mes į tai nekreipiame dėmesio, manau, jog Dievas, mus tikrai mylėdamas, neišvengiamai duos ženklų, kad atkreiptų mūsų dėmesį. Jeigu ir toliau nepaisysime tų įspėjimų, liksime nebrandūs, ir visko mums gali atsitikti. Visko.

Kalbino Saulena Žiugždaitė