Kol Lietuvoje toliau verda Europos krepšinio čempionato aistros, o didelė dalis tėvynainių karštligiškai palaiko mūsų šalies „karalių milžinų“ rinktinę, visai tinkama proga pakalbėti apie sporto prasmę.

Ar iš tiesų sportas yra karo pakaitalas, kaip mano kai kurie sociologai? O gal sportas vilioja tuo, kad siekdami rekordų galime praplėsti žmogaus galimybes? O galbūt tai dar vienas iššūkis materialiame pasaulyje sutrikusiam žmogui, kuris dėl pergalės renkasi kūno apmarinimą?

Pamėginkime bent iš dalies atsakyti į šiuos klausimus.

Karas, kurio nebuvo

Iš pradžių pasidalinsiu savo asmeniniu patyrimu. Visai netikėtai gavau kvietimą Klaipėdos arenoje stebėti Gruzijos ir Rusijos krepšinio rinktinių rungtynes. Prisimindamas prieš trejus metus tarp šių valstybių trumpam įsiliepsnojusį karinį konfliktą, prieš mačą žiniasklaida nuteikė vos ne pačiam juodžiausiam scenarijui. Prisipažinsiu, kad buvau gerokai įbaugintas. Tikėjausi išvysti jei ne ledo ritulio vertas kumštines tarp krepšininkų ar komandų sirgalių, tai bent išgirsti mirtinų priešininkų įžeidinėjimus bei užgauliojimus. Atrodė, kad tokiam susitikimo variantui rimtai rengėsi ir organizatoriai – sirgalius pasitiko dviguba kontrolė, tvarkos sergėtojai akylai tikrino, kad į areną nepatektų pavojingais ginklais galintys tapti daiktai.

Tačiau mano nuogąstavimai netrukus išsisklaidė, pamačius abiejų komandų aistruolius. Visi buvo nusiteikę draugiškai, vyravo šventės laukimo atmosfera. Pats mačas buvo tikrai kovingas, tačiau vyko garbingo žaidimo dvasia. Sirgaliai aktyviai palaikė savo komandas, tačiau tikrai nesigirdėjo, kad kas nors pultų įžeidinėti varžovus. Įvyko taip, kaip vienas iš krepšininkų prieš rungtynes ir buvo žadėjęs: „žaisime krepšinį“.

Po mačo, pasibaigusio Rusijos komandos pergale, net nedrąsiai pagalvojau, kad ir tokiu paradoksaliu būdu gali ateiti susitaikymas. Kai seniau besivaidijusių valstybių žmonės vėl gali susitikti, normaliai bendrauti tarpusavyje, sveikai varžytis sporto aikštelėje.

Sportas kaip iššūkis

Sportas neabejotinai gali pasitarnauti ir kaip svarbus gyvenimo iššūkis. Pavyzdžiui, vienas mano žmonos giminaitis nesenai įveikė maratono distanciją. Galiu tik spėlioti apie jį paskatinusius motyvus. Galbūt žmogų paakino tokių garsenybių kaip aktorius Rolandas Kazlas pavyzdys, o gal įkvėpė mano mėgstamo autoriaus Donato Petrošiaus mintys apie maratoną. Neatmesčiau nė minties, kad jau pagyvenęs vyriškis tiesiog užsispyrė dar nepasiduoti artėjančiai senatvei. Kaip ten bebūtų, šis jo žingsnis gražiai susisieja su žymaus austrų neurologo ir psichiatro Viktoro E. Franklio įžvalgomis apie sportą, kuriomis jis dalijosi tarptautiniame moksliniame simpoziume, skirtame 1972 metų Miuncheno Olimpinėms žaidynėms (visą referato „Apie sporto antropologiją“ tekstą galite rasti V. E. Franklio knygoje „Žmogus prasmės akivaizdoje“).

Praaugant pusiausvyros principą

V. E. Franklis buvo įsitikinęs, kad žmogui būdinga viršyti gyvų būtybių egzistenciją sąlygojantį homeostazės principą (kai savireguliacijos mechanizmai siekia palaikyti optimalią organizmui gyvybiškai svarbių procesų pusiausvyrą). Tik su išgyvenimu susijusiose reikmėse ieškome tam tikro balanso. Kai išalkstame – skubame pasisotinti, kai ištrokštame – reikia vandens. Tačiau vien tik į išgyvenimo poreikius orientuotas gyvenimas netenkina žmogaus. Anot V. E. Franklio, jam reikia atsidavimo kokiam nors brangiam žmogui, pasišventimo prasmingam reikalui ar užduočiai.

Tikriausiai nuskambės kaip priekaištas visiems kovotojams su stresu, bet pakeliui į prasmingą tikslą žmogus ne tik nesiekia išvengti įtampos, bet netgi ją susikuria. Žinoma, ši įtampa turi būti nei per didelė, nei per maža, nes abu kraštutinumai grasina liga.

Tarp vargo ir nuobodulio

Tad žmogus linkęs ieškoti prasmingų uždavinių, galinčių sukelti „sveiką įtampą“. Pavyzdžiui, mano jau minėtas žmonos giminaitis ne tik stiprina savo kūną, bet nepamiršta ir kasdienės duonos protui – skaito knygas anglų kalba. Tokiu būdu jis išvengia sąstingio, labiau jaučia gyvenimo spalvas ir skonį.

Ne paslaptis, kad dauguma pertekliuje gyvenančių Vakarų visuomenės atstovų patiria per mažai įtampos. Neseni įvykiai Didžiojoje Britanijoje apnuogino dar vieną faktą – šalia mūsų egzistuoja žmonių, kuriems nebereikia badauti ar šalti, tačiau jiems primestas nepavydėtinas išlaikytinių vaidmuo. Dažną iš jų taip pat kamuoja beprasmybės jausmas, sukuriantis, V. E. Franklio žodžiais, „egzistencinį vakuumą“.

Šis vakuumas iš esmės reiškiasi nuoboduliu. Filosofas A. Šopenhaueris yra sakęs, kad žmonija pasmerkta švytuoti tarp vargo ir nuobodulio. Šiandien mus dažniau kamuoja pastarasis kraštutinumas. Dauguma Vakarų civilizacijos gyventojų turi iš ko gyventi, tačiau neturi kam gyventi, nes jų gyvenime trūksta prasmės.

Susikuria įtampą

Todėl žmogui tenka dirbtinai susikurti įtampą, kurios jam nesuteikia viskuo persisotinusi visuomenė. Įtampa gali būti ir destruktyvi, išsiliejanti riaušėmis bei demonstratyviu kerštu tiems, kuriems iš pažiūros sekasi geriau. Tačiau dažniau ji būna pozityvi, kai iš savęs pareikalaujama kokio nors laimėjimo, neretai ir atsižadėjimo. Tarkime, tūlas žmogelis atsisako saldaus ankstyvo rytmečio miego, aunasi sportbačius ir išbėga į trasą. Kitas dirbtinai susikuria apsunkinančių aplinkybių. Tuo metu, kai tarsi nebeliko būtinybės vaikščioti pėsčiomis, nes gali važiuoti automobiliu ar nebereikia kopti laiptais, nes gali naudotis liftu.

Kaip tik čia V. E. Franklis įžvelgė svarbiausią sporto funkciją, kai sportą galima prilyginti pasaulietiškai asketizmo praktikai. Juk sportininkas dėl pergalės renkasi tokį gyvenimo būdą, kuris daugumai būtų tiek fiziškai, tiek psichologiškai nepakeliamas.

Įtampos ieškoma ir tada, kai atsiduriama pasyvaus sporto stebėtojo vaidmenyje. Kur čia neprisiminsi šiuo metu „nebemiegančių“ Lietuvos krepšinio sirgalių. Tarp jų yra ir tokių pasišventėlių, kurie aukodami laisvalaikį lydi bei palaiko savo mėgstamą komandą ir tuomet, kai krepšininkai žaidžia svetur.

Varžymasis su savimi

Žmogui maga ištirti, kur yra jo galimybių „riba“. Vis aukščiau pakeldamas savo galimybių kartelę, jis pranoksta save.

V. E. Franklio nuomone, teisingai suvokiamas sportas reiškia, kad žmogus iš tikrųjų kovoja su savimi, yra savo paties varžovas. Sportininkas turėtų vengti tokių posakių kaip „aš esu stipriausias“, bet labiau orientuotis į pasilyginimą su ankstesniais asmeniniais pasiekimais.

V. E. Franklis įspėja tuos, kurie visą savo dėmesį sutelkia vien tik į pergalę. Jų laukia neišvengiamas perdegimas ir pralaimėjimo kartėlis. Per varžybas optimali motyvacija būtų palyginti savo ir kitų jėgas, o ne tiesmukai nugalėti varžovus. Kuo labiau sportininkas stengiasi įveikti kitus, tuo labiau persitempia, užuot atsipalaidavęs. Lenktyniavimas su savimi bei pagarba atitinkamoms varžovų pastangoms duoda brandesnių vaisių nei aklą buliaus įniršį primenanti kova.

Tokia yra įvairialypė sporto prasmė.