2011 m. lapkričio 11–12 dienomis Klaipėdos LCC universitete antrą kartą vyks kasmetinė Pasaulinė lyderystės DVD konferencija „Vadovauk ten, kur tau skirta“. Kviečiami dalyvauti kunigai, pastoriai, lyderiai, dirbantys visuomeninėje erdvėje, vadovaujantys verslo ir ne pelno siekiančiose organizacijose. Ši konferencija taip pat praturtins ir kartu su vadovais tarnaujančius žmones, savanorius, asmenis, dirbančius socialinėje srityje, žmones, darančius krikščionišką įtaką visuomenėje, inovatorius – visus, kurie turi ir nori lavinti vadovavimo dovaną.

Nuo 1995-ųjų rengiama visame pasaulyje žinoma lyderystės konferencija kasmet aplanko net 350 pasaulio miestų ir daugiau nei 76 šalių. Šiuo metu renginys pasiekia iki 170 000 dalyvių. Šiais metais Pasaulinė lyderystės konferencija tuo pačiu metu vyks ir Rygoje bei Taline.

Vienas iš pagrindinių konferencijos organizatorių Saulius Karosas, Klaipėdoje veikiančios miesto bažnyčios pastorius, „Bernardinai.lt“ išsamiau pristato konferencijos reikšmę. 

Jau antrą kartą Lietuvoje vyks Lyderystės DVD konferencija. Kuo ji skirsis nuo pernykštės? Kokie pranešėjai parinkti šį kartą?

Antrą kartą Klaipėdos LCC universitete rengiama lyderių konferencija, skirta įkvėpti ir padrąsinti lyderius atsakingai žiūrėti į savo lyderystę. Pabrėžiami trijų rūšių kalbėtojai: pirmiausia – tai žmonės, kurie padeda mums pasisemti įkvėpimo, aptaria egzistencinius klausimus, gyvenimo prasmę, meilę artimui ir Dievui. Žodžiu, liečiami klausimai, susiję su asmenine žmogaus dvasine kelione.

Antros grupės pranešėjai dažnai yra verslo, politikos atstovai arba Bažnyčių vadovai, kurie kalba apie žmonių kompetencijas, charakterio ugdymą.

Trečios grupės kalbėtojai kalba apie kokį nors socialinį darbą, neatlygintiną tarnavimą ir kaip veiksmingai tai daryti. Visi dalyviai yra raginami prisiimti socialinę atsakomybę.

Kodėl pasirinkta būtent tokia pedagoginė linija?

Bernardinai.lt

Kiek asmeniškai esu girdėjęs atsiliepimų, dalyviai vertina platų konferencijos pranešimų spektrą. Žmonės tikrai nenusivilia. Juk visi kada nors yra pasijutę pavargę ir išsekę, jiems tenka kelti savo kvalifikaciją, tenka spręsti klausimą, ką reiškia būti nesavanaudžiu lyderiu, ką reiškia atsižadėti savęs. Visiems mums reikia padrąsinimo, visiems reikia įgūdžių, mums reikia tobulėti ir atsižvelgti į supančią aplinką. Lyderystė yra suvokiama, kaip žmogaus daroma įtaka.

Valdžia ir buvimas autoritetu yra Dievo dovana, už kurią Viešpačiui reikės atsiskaityti ir į kurią reikia labai atsakingai pažiūrėti, kad kiekvienas žmogus – vadovas – atliktų tai, kam yra pašauktas. Konferencijos iniciatorius ir pradininkas Billas Hybelsas suprato valdžią kaip didžiulę atsakomybę. Net ne kaip privilegiją, bet daugiau kaip naštą, kuri, tiesa, yra labai patenkinanti egzistencine prasme, atneša didelį vidinį pasitenkinimą, kai tarnaujame ne sau, o kitiems. Valdžia vis dėlto yra duota pasitarnauti kitiems.

Tai gana naujas požiūris, juk praktikoje dažniau susiduriame su valdžios panaudojimu toli gražu ne tik geriems dalykams. Tad konferencija tarsi suteikia galimybę išgryninti savo intencijas, juk ne visada lengva suvokti, kokio masto poveikį darai, teigiamą arba neigiamą?

Kiekvienos konferencijos tikslas yra pokytis – žmogaus vertybių, jo veiksmų, pasirinkimų skalėj. Kiekvienam žmogui tenka pakoreguoti savo kursą. Kiekvienas turim pripažinti, kad mes esame savanaudiški, trokštame garbės, patenkinti savo norus, ieškoti patogumų. Mums visiems reikia pavyzdžių žmonių, kurie peržengė save, pasiaukojo, kad patarnautų kitiems.

Tad vienas iš įkvėpimo uždavinių yra išgryninti savo širdį. Viena iš būsimos konferencijos kalbėtojų yra Mama Megė Gobran. Ne kartą jos kandidatūra buvo iškelta Nobelio premijai už jos darbą su vaikais ir neturtingais žmonėmis. Nors pati augo labai turtingoje šeimoje, vėliau dėstė Kairo universitete, kur ugdė Egipto elitą, dabar šiukšlynuose dirba su atstumtaisiais. Jos pavyzdys yra įkvepiantis – žinoma, ne visi turi palikti, pavyzdžiui, politiko kėdę ir nueiti į šiukšlyną, bet jos savęs atsižadėjimas įkvepia.

Tokios istorijos yra tarsi veidrodis, paskatinantis pažvelgti į save. Širdies pokytis yra labai svarbus elementas.

Ar nėra taip, kad kalbame apie kažkokį idealizmą, turintį mažai ką bendro su žmogaus prigimtimi? Ar  žmogus apskritai yra linkęs į dosnumą, juk dažniau susiduriame su jo egoizmo apraiškomis? Ar kiekvienas gali sau leisti prabangą būti didžiadvasis?

Atsakydamas į šį klausimą pristatysiu dar vieną konferencijos pranešėją: man labai imponuoja Danielis Pinkas, knygų autorius, kuris kalba apie motyvacijos meną. Savo pranešime jis aptaria neseniai paskelbtą tyrimą, kuris sako, kad per pastaruosius 30 metų surinkti duomenys rodo, jog žmonės yra linkę į gėrį. Tiesa, jie linkę ir į blogį, tačiau, kai į žmogų žiūrima kaip į dorą ir kūrybingą, tai labai paskatina. Visi žmonės turi užprogramuotą norą kurti ir įreikšminti, įprasminti save.

Labai dažnai žmonės neatsiskleidžia, nes yra sistemos dalis, kur iš viršaus į juos yra žiūrima kaip į robotus, į tinginius, nenorinčius dirbti. Manau, daugeliui vadovų šis pranešimas bus labai reikšmingas, ar tai būtų Bažnyčių vadovai, ar verslo žmonės. Neretai Bažnyčioje girdime skundų: „Kokie žmonės godūs, jie neaukoja“; arba koks įmonės vadovas sako: „vos gavę šansą, jie visi mane apvogtų arba nedirbtų, jei tik galėtų, tad reikia visur kur įmanoma įtaisyti kameras.“

Pinkas pateikia Google kompanijos pavyzdį, kurios patys nuostabiausi produktai buvo sukurti laisvu laiku, kai žmonėms buvo suteikiamos galimybės kurti, juos minimaliai kontroliuojant. Nenoriu visko atskleisti, pasakysiu tik vieną mintį, kad požiūris į žmones, kurie yra nuo mūsų priklausomi, gali labai daug pakeisti. Aš labai viltingai žiūriu į žmones, jeigu jie atsiduria geroje terpėje, patiria priėmimo meilę, gerų pavyzdžių. Motyvacijos menas – tai struktūra, kaip pakeisti savo požiūrį, tai įkvepia daug vilties dėl kiekvieno žmogaus.

Ypač rekomenduotina vadovams, kuriems po 20–30 metų darbo jau pasidarė ir patiems koktu nuo savo vadovavimo. Gal sąžinėje jaučia daug kaltinimų ar negatyvaus turinio – manau, ši patirtis tikrai juos įkvėps. Tai nėra konferencija vien elitui ar žmonėms, kurie pasiekė viską. Nebūtų prasmės surinkti tobuliausius. Jeigu žmogui nebereikia keistis, kokia prasmė mokytis?

Susidaro įspūdis, kad ši konferencija – tai ypatingos bendros patirties erdvė, labai savita terpė svarbiems pokyčiams. Kokia ji?

Remiantis konferencijos prioritetais, pirmoje vietoje yra kalbėtojas, paskui vyksta darbas su medžiaga, aptariant tai, ką girdėjome. Raginame organizacijas atvykti su visa savo komanda, su žmonėmis, kurie priima sprendimus. Konferencija nėra skirta pasiklausyti ir užmiršti, tai vieta, kur reikia priimti sprendimus ir netgi, krikščioniškai sakant, atsiversti būnant ten, toje vietoje. Toks yra mūsų tikslas. Ši patirtis labai stipriai paliečia žmones tiek emocionaliai, tiek intelektualiai, tiek ir vertybiniu lygmeniu.

Nereikėtų gąsdintis, neva siekiame žmones atversti, tai yra pakeisti radikaliai. Dažniausiai nutinka gyvenime, jog mums reikia savo kompasą tiesiog patikslinti. Retai nutinka, kad žmogus sakytų, jog buvęs banditas, o dabar tapo šventas per vieną dieną; arba buvo baisus vadovas, grįžo iš konferencijos – jau visai kitas. Niekas tuo netiki. Dažniausiai nukrypstame nuo savo kurso vos 5–10 laipsnių, ir eidami tokia kryptimi nueiname ne ten, kur mums reikia, labai toli lieka vieta, į kurią norėjome pakliūti.

Žmogus, vadovas, kuris nori, kad išėję į pensiją žmonės jam nuoširdžiai padėkotų ir sakytų „turėjom fantastinį vadovą“, turėtų imtis tam tikrų sprendimų. Antraip po 30 metų jis gali atsidurti tokioje vietoje, kur jo vardą keiks. Gal jam užteks padaryti kelis pasirinkimus ir nuspręs praleisti laiko su savo vadovais: kartą per savaitę išgerti su jais kavos, išklausyti, pasirūpinti gal šeimos nariui, atkreipti dėmesį... Kartais reikalingi visai nedideli pokyčiai, bet jie labai reikšmingi.

Billas Hybelsas, šios konferencijos iniciatorius, nuostabiai kalba apie vadovų krūvį. Šiais metais jo kalba bus apie tai, kokio krūvio vadovui reikia, kad jis būtų veiksmingas. Pateikia priemonių, kaip pakoreguoti savo veiklą, kad neatsidūrus ties išsekimo riba.

Kitas kalbėtojas Johnas Dicksonas, knygos „Humilitas: A Lost Key to Life, Love and Leadership“ autorius, yra unikalus tuo, kad yra roko muzikantas, istorijos daktaras ir Anglikonų Bažnyčios kunigas – labai įdomus darinys. Jis kalba apie tai, koks turėtų būti lyderis, paragina „nulipti nuo arklio“ ir labiau nusižeminti. Anot jo, nuolankus lyderis yra labai efektyvus vadovas.

O kaip derėtų suprasti, kas yra sėkmė? Lengva nuslysti į mąstymą, kad sekti Dievu yra tiesiog naudinga, tarsi tokiu būdu pateisinamas Dievas.

Apie sėkmę kalbės Mama Megė, dirbanti su vargšais, o Billas Hybelsas apie biblinę Jeremijo istoriją – išties Dievas jį įspėja, kad jis skelbs Dievo Žodį, bet niekas jo nesiklausys... Krikščioniška prasme sėkmė yra visai kas kita negu pasaulyje. Vieno gyvenime sėkmė gal bus tai, kad žmogui pavyks suorganizuoti veiksmingą pagalbą vargšams, kitam – kad jo gyvenimas pasikeitė ir jis tapo pavyzdžiu daugeliui, atsižadėdamas savęs, ir tai yra tikra jo sėkmė.

Išties konferencijoje šia prasme siekiame aiškaus balanso. Stevenas Furtickas, vienas iš kalbėtojų, kuris su kitomis 5 šeimomis pardavė savo namus, paliko darbą ir išvyko į didelį miestą Amerikoje steigti Bažnyčios. Per 5 metus bendruomenė neįtikėtinai išaugo, sutelkė tūkstančius naujakrikštų. Tai tarsi visiška sėkmės istorija, – jis yra jaunas, vos 28 metų. Vadovauja aktyviai bendruomenei, kurioje gausu veiklos, fantastiška istorija. Tačiau čia pat rodome, kad tavo sėkmės istorija kaip Jeremiją gali atvesti tave į kalėjimą už tai, kad skelbi Evangeliją. Svarbu, kaip sakė A. Linkonas, numirti taip, kad sąžinė netaptų mano priešu.

Dažniausiai nukrypstame nuo savo kurso vos keletu laipsnių, ir eidami tokia kryptimi nueiname ne ten, kur mums reikia.

Jeigu pasitelktume „New Age“ skleidžiamas idėjas, kad tu esą tik pozityviai mąstyk, ir visa visata tau tarnaus, labai toli nukryptume nuo krikščioniškųjų vertybių. Krikščionims visada išlieka grėsmė pasukti sėkmės paieškų kryptimi, bandant Dievą įsileisti į gyvenimą tik kaip priedą.

Jackas Welchas, visiems verslininkams gerai žinomas, populiariausias praėjusio šimtmečio vadovas. Jo kalba apie lyderystę, kupiną nuostabių įžvalgų. Klausaisi senuko, kuris savo kompaniją nuo 4 milijardų pakėlė iki 40 milijardų apyvartos, ir visa tai padarė steigdamas universitetus, kurie rengia naujus vadovus. Tai, jog jis dalyvauja tokiame pokalbyje, kad mes galime įžengti į jo gyvenimą, kad jis dalinasi savo požiūriu ir vertybėmis, yra didelė dovana.

Lietuvoje retai išgirsi panašių pokalbių. Dažniausiai vyksta arba savęs ir savo sėkmės populiarinimas, arba visiškas savo žinių, įžvalgų ar pranašiško matymo slėpimas, bijant konkurentų. Todėl norėtume matyti tokių žmonių Lietuvoje, kad galėtume iš jų mokytis nebebijoti, jog evoliucija pagrįsta vien stipriausiojo išlikimu, kad išmoktume padėti vienas kitam. Mumyse gaji baimė, kad jeigu kitam teko didesnis pyrago gabalas, tai man liks mažesnis. Žvelgiant į talentingus žmones, tai yra tuos, kurie gyvena pagal savo vertybes, išsaugo šeimą, sveikatą, santykius, visuomenės gerovę, –  tokio visapusiško žmogaus pamokos  yra mums naudingos. Kas pasimokys, atneš naudą ir kitiems. Geriems dalykams neturėtų būti klijuojama deficito etiketė.

Naujajame Testamente randama auksinė taisyklė: „Daryk kitam tai, ko norėtum, kad tau darytų“, – labai daug ką pasako, kuo galėtų remtis mūsų visuomenė. Jei vienas iššlavė laiptinę, tai paskatina ir kitą geriau nei priekaištai. Tikiu, kad geri pavyzdžiai įkvepia. Mes mokomės, cituojame Jėzaus Kristaus mokymą, kaip precedento neturintį ir ligi šiol nepranoktą moralinį mokymą, stebime jo vadovavimą. Jis sugebėjo ir kojas plauti, ir tiesą karaliui pasakyti, buvo nenuperkamas, nuolankus ir nepalaužiamas, tvirtas, ne silpnas. Labai stiprus, bet ir labai nusižeminęs.

Kaip geras vadovas, kuris puoselėja santykius, kuriam svarbi bendrystės atmosfera kolektyve, turėtų kovoti su blogio apraiškomis savo aplinkoje?

Psichologas, konsultantas Henry Cloudas kalba apie trijų rūšių žmones: išmintingus – Šv. Rašto prasme, kvailus ir piktus. Visų pirma kviečia įvertinti save, koks esi. Protingas, pavyzdžiui, sugeba priimti kiekvieną kritiką ir augti. Pranešėjas pateikia patarimų, kaip išravėti piktžoles savyje, pažiūrėti, kur tu stovi, tiek asmeniniu lygiu, tiek ir kaip organizacija. Kaip ravėti piktžoles, tai yra žmones, kurie yra pikti, kurie nėra kvaili, bet piktavaliai? Ar suteiksi jiems erdvės savo draugijoje?

Organizuodami šią konferenciją, įtraukiame įvairių žmonių, krikščionių ar ieškančių Dievo, siekiančių teisingai gyventi,  kviečiame visus dalyvauti, kad kartu būdami įgytume drąsos, o išėję į savo aplinką darytume gerą įtaką, galėtume keisti savo aplinką – viskas juk nuo mūsų prasideda.

Lietuvoje kol kas neįprastas dalykas – konferencija DVD formatu. Ar jis pasiteisino?

Konferencija DVD formatu – labai veiksmingas dalykas. Prisipažinsiu, pernai truputį baiminomės, kaip reaguos žmonės, sukviesti klausytis pranešimo įrašo. Tačiau įrašo perklausymas sudaro tik 40% konferencijos, kita dalis yra darbas su išgirsta medžiaga, buvimas kartu, šlovinimo akimirkos, širdies paruošimas. Renginys yra tikrai gyvas, po penkių minučių užmiršti, kad stebi DVD. Žmonės apsiverkia, vyksta gilūs pokyčiai. Šiais metais galime dar drąsiau apie tai kalbėti, nes išties fantastinė privilegija turėti aukščiausio lygio kalbėtojų už tokią mažą kainą, ir nereikia niekur toli važiuoti. 2010 metais sulaukėme apie 300 dalyvių ir 100 savanorių pagalbininkų. Šįkart tikimės surinkti iki 500 dalyvių, o kitais metais visus norėtume sukviesti dar ir į Vilnių.

Kalbino Saulena Žiugždaitė