Agnija Šeiko – jauna ir originali, jau žinoma choreografė. Jos kūryba – nuo choreografijos Klaipėdos muzikiniame teatre iki įmantriausių tarpdisciplininių projektų. Rugsėjo 21-ąją Kaune prasidės tarptautinis šokio festivalis „Aura“, kuriame bus parodytas ir Agnijos Šeiko šokio spektaklis „Paikos mergaitės maldos“  (pagal Arthur Rimbaud), o rugsėjo 29-ąją Klaipėdoje startuos tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis „Plartforma“, kurio viena iš rengėjų ir dalyvių – A. Šeiko. Keletas klausimų įdomiai ir energingai menininkei klaipėdietei.

Kaip Jūsų gyvenime atsirado šokis?

Choreografė, šokėja Agnija Šeiko. Nuotr. aut. Konrad Szymanski

Nėra jokios išskirtinės istorijos. Viskas įvyko tradiciškai. Pradėjau šokti būdama dar vaikas, 4 ar 5 metukų. Susipažinimo su šokiu pradžia buvo tuomet, kai Klaipėdoje pradėjau lankyti vaikų kolektyvą ,,Junga“. Tuo metu jis buvo itin gerai žinomas. Šokau nuo mažų dienų ir daugiausiai baletą. Vėliau suvokiau, jog veikla, kuria užsiėmiau, pradėjo manęs nebetenkinti. Bandžiau įstoti į Čiurlionio menų gimnaziją, tačiau nesėkmingai. Tada pamačiau ,,Auros“ spektaklį Klaipėdoje. Žiūrėdama jį suvokiau, ko iš tikro noriu. Po vidurinės mokyklos buvo minčių studijuoti literatūrą, tačiau paskutiniu metu persigalvojau ir pasirinkau choreografijos studijas Klaipėdos universitete, jame prasimokiau 4 metus.

Kas Jums yra šiuolaikinis šokis?

Šiuolaikiniame šokyje man labai svarbi laisvės tema, laisvo judėjimo galimybė. Tai – erdvė kūno galimybėms išnaudoti. Dar viena labai svarbi šiuolaikinio šokio ypatybė – intelektualumas. Tai yra kitoks šokis, nepalyginamas su liaudies ar pramoginiais šokiais.

Ar atsimenate savo pirmąjį statytą spektaklį? Koks jis buvo?

Pirmąjį spektaklį statėme su bendrakursiais, tiesa, prie jo prisidėjo ir mano būsimas vyras (juokiasi). Tai buvo etiudas, rodytas Vilniaus Universiteto teatre. Tuo metu vyko naujų idėjų paieška ir jų ,,lipdymas“. Pliusu į Olandijos Roterdamo šokio akademiją tapo spektaklis ,,apie laimę“, atliekamas penkių šokėjų.

Gyvenate Klaipėdoje, šiuo metu dėstote Klaipėdos universitete. Jūsų nuomone, kokia yra šiuolaikinio šokio situacija Klaipėdoje ir Lietuvos mastu? Ar jis susilaukia pakankamai dėmesio?

Juokinga, kai išgirstu, kai šiuolaikinį šokį vadina novatorišku, nes tai juk nebėra kažkas naujo, jis po truputį tampa žinomas. Šioje sferoje aktyviai dirbu jau kokius 5 metus. Deja, bet Klaipėdoje praleidžiu ne tiek daug laiko. Turbūt problemą įžvelgčiau tą, jog Klaipėdoje nėra daug tinkamų scenų, kuriose būtų galima parodyti savo darbus. Taip pat egzistuoja mentaliteto problema: visuomenę užvaldė sportinių šokių bumas. Žinoma, dėl to šiuolaikinis šokis tampa mažiau įdomesniu, nes tai – ne pramoga. Tačiau šiokių tokių postūmių jaučiu. Klaipėdoje jau šeštus metus iš eilės vykstantis tarptautinis šiuolaikinių menų festivalis ,,PlARTforma“, atliekantis savotišką visuomenės ,,pratinimo“ funkciją. Ypač daug sujudimo pastebiu tarp studentų. Kalbant apie šiuolaikinį šokį Lietuvos mastu, visada didelė problema išlieka lėšų skirstymas, sklaidos, reklamos trūkumas, tačiau labai svarbiu postūmiu tapo Šiuolaikinio šokio asociacijos įkūrimas.  Po truputį šiuolaikinis teatras išsikovoja stipresnes pozicijas, nors jį vis dar galima vadinti teatro pusbroliu (juokiasi).

Klaipėdoje kartu su kitais menininkais žadate surengti šiuolaikinių menų festivalį ,,PlARTforma“.  Jis vyks jau šeštą kartą.  Visuomenė vis labiau pamilsta šiuolaikinį šokį. Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie šį festivalį ir kuo jis turėtų sudominti ?

Pagrindinė festivalio idėja – šiuolaikinis menas urbanistinėse erdvėse. Pati koncepcija remiasi paribio zonomis – jūrinis miestas, krantas – riba su vandeniu ir kitu pasauliu, riba tarp menininko sąmonės  ir pasąmonės riba. Kviečiam įvairius menininkus iš skirtingų pasaulio šalių pristatyti savo „ribas“, plėsti jas.

Festivalis ,,PlARTforma“ suteikia unikalią galimybę pamatyti žinomų trupių iš įvairių šalių. Daugiau tokio pobūdžio festivalių Lietuvoje nėra. Klaipėdoje geri šokio teatrai apsilanko labai retai. Sulaukėme tik keletos A. Cholinos ir ,,AUROS“ apsilankymų, todėl ,,PlARTforma“ suteikia išskirtinį šansą išvysti gausybę menininkų ir atlikėjų. Juk ne kiekvieną dieną pasitaiko galimybė pasigrožėti prancūzų instituto Lietuvoje pristatomu ,,A.lter S.essio“ šokio spektakliu ,,LOSS-LAYERS“? Festivalis orientuojasi į netradicines vietas. Bandome pristatyti kuo įvairesnius šokius. Jo metu bus rodoma speciali šokio filmų programa, rodomi du filmai: ,,Ports in Motion“ ir ,,Pasaka“. Tačiau mes negalime atsiginti gajos nuomonės visuomenėje, jog šiuolaikinį šokį sunku suprasti. Jis per daug platus ir todėl sunkiau įsisąmoninamas.

Jūsų spektaklis ,,Paikos mergaitės maldos“ bus rodomas tarptautiniame šokio festivalyje ,,AURA“. Kuo žadate nustebinti publiką?

Šis spektaklis išsiskiria savo estetika, yra meditatyvus, jame pilna simbolių ir detalių. Spektaklis nestebina itin sudėtinga šokio technika, bet apčiuopia visumą: rašką, judesius.  Šokėjos vilki XIX amžiaus kostiumus.  ,,Paikos mergaitės maldos“ – tai istorija apie tris moteris, išgyvenančias skirtingas būsenas skirtingais gyvenimo tarpsniais.

Spektaklis sulaukė pripažinimo: buvote nominuota ,,Auksiniam scenos kryžiui“. Turbūt šis įvertinimas pažadino naujų minčių būsimiems spektakliams?

Malonu, kad jis buvo pastebėtas ir įvertintas, tačiau nepriskiriu sau asmeniškai visos garbės. Spektaklio pripažinimas nepažadino naujų minčių, nes naujų planų visada yra. Naujausia idėja – triptikas, susidedantis iš spektaklio ,,Paikos mergaitės maldos“, filmo apie jauną mergaitę ir vyriško dueto. Juos jungs viena bendra linija. Dar vienas mano spektaklis – ,,Dykra“, rodytas Baltijos šalių teatrų festivalyje. Tai – šokio opera, didelis dėmesys skiriamas operiniam dainavimui, melodijai. Jis labai skiriasi nuo ,,Paikos mergaitės maldos“, nes yra kitoks savo raiška: mintis bandoma išreikši per judesį, erdvinį išdėstymą, o ne per estetiką, jame nerasime poetiškumo. Tiesa, jame šoka tik vyrai.

Kalbino Dovilė Gražytė