Kai pradedame kalbėti apie diskriminaciją, tuoj pat visi ima šaukti, kad Lietuvoje sąlygos tautinėms mažumoms gyventi ir mokytis labai geros. Apie išskirtinius Lietuvos pasiekimus čia rodo faktas, kad nuo mokyklos pradžios iki aukštosios mokyklos galima studijuoti tautinių mažumų kalbomis.

Tačiau įsivaizduokite, kad turite labai gražiai nukrautą stalą - ir paršiuką, ir keptą žąsį, ir tortą, ką tik norit. Ir štai, kažkas ant stalo pameta negyvą peliukę. Nepaisant to, kad stalas gražus, žmonės nuo jo tuoj pat nusisuks, nes mažytė neestetiška detalė sunaikina gražią visumą.

Ką tuo padvėsusiu peliuku, kurio niekas nenori matyti, laikyčiau Lietuvoje? Problema yra ta, kad Lietuvoje abitūros egzaminas yra susietas su imatrikuliacija, procedūra, kurios metu žmogus į įrašomas į aukštosios mokyklos sąrašus. Tai reiškia, jog žmonės dėl vietos universitete konkuruoja, o konkuravimo pagrindas – abitūros egzaminų balai. Paprastai lietuvių kalbos, matematikos egzaminų balų reikia visur. Jei abiturientas turės prastą lietuvių kalbos balą, prastą matematikos balą, keliai į daugelį įdomių specialybių užsidarys.

Jei, sakykime, Lietuvoje abitūros egzaminai ir jų rezultatai nebūtų susiję su nemokamomis studijų vietomis, tautinių mažumų diskriminacija neegzistuotų, diskriminacija būtų tik simbolinė. Dabar tautinių mažumų abiturientai konkuruoja dėl studjų vietų laikydami egzaminus ir neturėdami vienodų sąlygų, lyginant su lietuviais, jiems pasirengti.

Kitas svarbus dalykas tas, kad edukacinis testavimas yra susietas su standartu, su mokymo programa. Lietuvių kalbą tautinės mažumos mokosi pagal palengvintą standartą, priešingai nei lietuviai vaikai. Tada, kai abi vaikų grupės laiko tokį pat egzaminą, atsiranda diskriminacija, nes pažeidžiamos jų galimybės konkuruoti.

Mano nuomone, reikia suvienodinti kurikulumą –ugdymo turinį –, o jo nesuvienodinsi taip greitai. Viską reikia daryti laipsniškai, po truputį, juk per penkias minutes net virtuvėje puodų neperkraustysi. Reikia ramiai, evoliuciškai prieiti prie vienodų standartų, prie mokymo priemonių, vadovėlius naujus išleisti. Reikia žinoti, kokias lenkai ir rusai klaidas daro. O dabar dar nerasime nė vieno tyrimo, kuris studijuotų tipinius tautinių mažumų kalbos mokymosi sunkumus: kokios klaidos daromos dažniausiai, kur tautinės mažumos klysta daugiausiai, ar sintaksėje, ar giminėse, ar raidžių rašyboje, linksniuose?

Dabar vieninteliu keliu laikyčiau laipsnišką ėjimą prie ugdymo turinio suvienodinimo. Kol tai nepadaryta, reikia atlikti artimetinį veiksmą – pridėti balus. Galima padaryti tyrimus ir, įvertinus egzamino rezultatus, pažiūrėti, koks lietuvių populiacijos vidurkis, koks lenkų, rusų ar baltarusų populiacijos vidurkis. Įvertinus, kaip jie skiriasi, kiekvienam tautinės mažumos atstovui tą skirtumą reikėtų pridėti.Pakelti balai įveda pozityvią diskriminaciją, kuri leistų atverti daugiau galimybių tautinėms mažumoms. Ir kol neužaugs karta, kuri visą mokymosi laikotarpį mokysis taip pat kaip ir lietuviai, tol pozityvią diskriminaciją ir reikėtų taikyti.  Be to, vieną dieną turėtų ir taip paaiškėti, kad populiacinio skirtumo nebeliko, tad ir papildomų balų nereikia pridėti.

Sprendimas, kad tautinių mažumų abiturientai egzaminą laikys valanda ilgiau, nieko neišlygina, tai, kad lietuviai mokytojai vertins lietuvius, o tautinių mažumų atstovai – tautinių mažumų abiturientus, neteisinga. Egzaminas turi būti vienodas, jo vertinimas turi būti vienodas, tik prie gautų rezultatų reikėtų pridėti populiacinį vidurkį. 

Dar galima įvertinti stojimų statistiką. Peržvelgę dešimties metų laikotarpį ir įvertinę, kiek ir kokioje aukštojoje mokykloje įstodavo tautinių mažumų atstovų, būtų galima kontroliuoti stojimo procentines kvotas. Tarkime, iki šiol lenkų įstodavo 5 ar 7 procentai, ir paaiškėja, kad, pakeitus egzaminų tvarką, jų liko 2 ar 3 procentai. Tada reikėtų skelbti papildomą priėmimą ir, jei kas norėtų, galėtų stoti į tas kvotines vietas.

Turiu pastebėti, kad mūsų atvejį Lietuvoje nekorektiška lyginti su kitomis šalimis, nes kitose šalyse tautinės mažumos taip nesaugomos ir nepuoselėjamos, nesimoko pagal supaprastintas programas: jei jau laikai egzaminą, laikyk. Tarkime, Vokietijoje lygiai taip pat daug lenkų, tačiau jie nelaiko kitokio egzamino, jiems taikomi vienodi standartai. Niekas net nepagalvoja, kad galėtų būti kitaip.  

Kodėl mes tai leidome? Kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę, nebuvo slepiama, jog tyliai ir ramiai pasirašytos draugystės sutartys. Vakarų ekspertai taip buvo pasakę: „Jei norit į NATO ar į Europos Sąjungą, neturi būti rietenų tarp kaimynų.“ Tautinėms mažymoms padarius nuolaidų, visi ginčai ir nesutarimai nurimo.

Gedinimas Merkys, Kauno Technologijos Universiteto Sociologijos katedros profesorius.

Parengė Kristina Urbaitytė