Kauno marių regioninio parko direkcijos specialistai kasmet atlieka kraštovaizdžio monitoringą. Įvairiais rakursais iš pasirinktų aukštų vietovių fiksuojami panoraminiai vaizdai, kurie padeda stebėti kraštovaizdžio kaitą. Šie duomenys svarbūs analizuojant vizualinius aplinkos pokyčius ne tik metų laikų atžvilgiu, bet ir ilgalaikėje perspektyvoje - sugretinus kelerių metų vaizdus, galima matyti, kaip kinta kraštovaizdis ir jo elementų santykis, kaip išryškėja ar sumažėja žmogaus veiklos pėdsakai aplinkoje.

Kauno marių regioniniame parke kraštovaizdžiui stebėti pasirinktos atviros ir optimaliai apžvalgai tinkančios vietos: Arlaviškių kadagių slėnio apžvalgos aikštelė, Pakalniškių piliakalnis, uosto bokštas Kauno Žalgirio jachtklube bei apžvalgos bokštas Lietuvos liaudies buities muziejuje, Mergakalnio poilsiavietės apžvalgos aikštelė ir Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės aukštutinis baseinas. Tuo pačiu vertinama kultūros ir gamtos paveldo objektų bei kompleksų būklė, numatomos priemonės pažeistoms teritorijoms tvarkyti ir prižiūrėti. Fiksuojamas ir parko lankytojų skaičius bei atliekami lankymo apkrovos, rekreacinės digresijos skaičiavimai. Pastaroji parodo teritorijos pažeidimo laipsnį ir pobūdį dėl lankytojų netinkamo elgesio: nevietoje kūrenamų laužų, taršos, niokojamų informacinių stendų ir kitų panašių lankytojų paliktų “pėdsakų”.

Atliekant kraštovaizdžio monitoringą rugsėjo vidury, stebėjimo vietose radome pora staigmenų. Vieną nemalonią, o kitą - džiugią. Siekdami šią žinutę užbaigti su šypsena, pradėsime nuo nemaloniojo akibrokšto, kuris, deja, jau nebestebina (dėl itin dažnų atvejų, tai tampa stereotipiniu statistinių parko lankytojų elgsenos modeliu). Ir kreipsimės retoriškai. Kam gali šauti į galvą „didvyriška” mintis nuplėšti gana didelio informacinio stendo medinį pagrindą ir jį sudeginti ant aukšto ir stataus Mergakalnio šlaito? Ačiū, kad bent informacinio stendo rėmus palikote…

Štai tokią „tuštumą” radome populiarioje Mergakalnio apžvalgos aikštelėje… O aptikę ir stendo likučius lauže, tuštumą pajutome širdyje… Kodėl negalime gyventi gražiau? (Tvarkinga aplinka, į kurią malonu grįžti… ) Ar sunku pasidžiaugti tuo, ką turime ir tuo didžiuotis, puoselėti? (Vaizdas nuo Mergakalnio kaskart būna kitoks… ) Ar galime parodyti pagarbą ir meilę be pykčio? (Informacija stende padeda suprasti, kuo ši vieta ypatinga… Vaizdas tai leidžia pajusti…) Akivaizdu, tas, kuris paliko mums „staigmeną” taip pat „myli” gamtą, nes, kaip rodo faktai, čia apsilankė. Argi tai neparadoksalu! Negi buvimas gamtoje skatina agresiją? Ir štai čia atsakymą pasufleruoja ir visas liūdnas iki pažaliavimo mintis išblaško kitas radinys. Šis jau ant Pakalniškių piliakalnio, įspraustas į medinio suolelio plyšį.

Tai laiškas. Jūs net neįsivaizduojate, kaip smagu rasti netikėtą laišką, adresuotą bet kam. Todėl norime juo pasidalinti. Ypač po tokių nemalonių dienos „atradimų”. Visgi, džiugu, kad yra ir draugiškų lankytojų, o kai kurie jų - net laiškus parašo, pasidžiaugia ir savo džiaugsmu užkrečia. Ir priverčia nusišypsoti. Tad geriau rašykite laiškus, o kai apims agresija - piktus laiškus. Arba sudeginkite pyktį (patikėkite, jis dega ne prasčiau nei mediniai stendai ar lauko baldai) ugnyje. Rugsėjo 22 d. tam puiki proga - ant piliakalnių visoje Lietuvoje, tuo pačiu ir Kauno marių regioniniame parke, vyks Baltų vienybės dienos bei Rudens lygiadienio minėjimas - laužų sąšauka. Jau kelinti metai tampa tradicija vienybės lauže kartu su šiaudais sudeginti ir per metus viduje susikaupusius „ožius”.

Tad negi buvimas gamtoje skatina agresiją? Žinoma, kad ne. Buvimas gamtoje skatina meilę. Pasauliui su visais jo trūkumais. Ar ne, anoniminis Pakalniškių piliakalnio lankytojau?

Kauno marių regioninio parko direkcijos informacija