Rugsėjo 19 dieną minime šv Januarijų (m. 305), vyskupą ir kankinį.

Šv. Januarijus kilęs iš Neapolio ar Benevento Italijoje. Tuo metu, kai kilo Dioklecijano persekiojimai, jis buvo Benevento vyskupu. Išgirdęs, kad jo draugas Misenos diakonas Zosius įmestas į   kalėjimą   drauge su kitu diakonu   Prokulu   ir   dviem pasauliečiais, aplankė juos kalėjime. Čia Januarijus buvo suimtas. Taip pat kartu buvo areštuotas jo diakonas Festas ir pamokslininkas Deziderijus. Visa ši grupė buvo įmesta pas laukinius žvėris, o vėliau nukirsdinti Pozzuoli, Italijoje.

Januarijaus vardas siejamas su garsiu kraujo stebuklu, kuris įvairiomis aplinkybėmis pasikartoja kas metai. Kraujas saugomas Neapolio katedroje  dviejuose nevienodo  dydžio hermetiškuose stikliniuose induose. Stebuklo esmė ta, kad sudžiūvęs   kraujas   staiga   "atgyja",   tampa  skystas, dažnai netgi kunkuliuoja ir "verda", o jo kiekis induose padidėja. Tai  įvyksta  esant  skirtingai  aplinkos  temperatūrai  ir  per skirtingą   laiką.   Paprastai  stebuklą  galima   išvysti  rugsėjo 19 d., gruodžio 16 d. ir šeštadienį prieš gegužės mėnesio pirmą sekmadienį (Januarijaus kūno į katakombas perkėlimo metinės). Tačiau   stebuklas kartais įvyksta apsilankius katedroje aukštiems svečiams,   didelių   nelaimių   metu   ir tt.

Įdomu  tai,  kad  indai ir sudžiūvęs kraujas  paprastai sveria    0,987    kg,    o    kraujui "atgijus" -  1,015    kg. Spektroskopiniai   bandymai  parodė,    kad   tai    tikrai    yra Žmogaus    kraujas.    Jokių    kitų    paaiškinimų    šiandieninis mokslas neranda. Legendos apie šį stebuklą siekia IX  a., kada   Januarijaus   relikvijos   iš   kankinystės   vietos   buvo perkeliamos į Neapolio katakombas. Kai iškilminga procesija ėjo Via   Antiniana,   kažkokia moteris,   vardu   Euzebija, įteikė   vyskupui   du   indelius   su   krauju, kurį  pati   buvo surinkusi Januarijaus nukankinimo vietoje. Neapolio gyventojai stebuklo   šaukiasi  Vezuvijaus   ugnikalnio   išsivežimo   metu ir laiko  Januarijų Neapolio miesto  globėju nuo nelaimių.