Tarptautinės pasauliečių pranciškonų ordino tarybos prezidiumas (CIOFS) prieš artėjančią tryliktąją Generalinę kapitulą, kuri spalio 22–29 dienomis vyks San Paule, Brazilijoje, kviečia jau dabar apmąstyti ir gilintis į jos temą „Būti evangelizuotam, kad galėtumei evangelizuoti“.

Savo kreipimąsi jie pradeda cituodami popiežiaus Benedikto XVI žodžius, kuriuos jis per praėjusią kapitulą skyrė pasauliečiams pranciškonams: „Brangūs draugai, paskutiniai žodžiai, su kuriais jus palieku, yra tie patys, kokius prisikėlęs Jėzus ištarė savo apaštalams: Eikite!(Mt 28, 19; Mk 16, 15 ) ir tęskite Viešpaties Jėzaus Kristaus namų, Bažnyčios atstatymą. Kaip šv. Pranciškus, visada pradėkite nuo savęs.“

Kaip Gyvasis Bažnyčios akmuo, Trečiasis ordinas yra tiesiogiai atsakingas už šią misiją. Kad Kapitula būtų vaisinga, vietinės, regioninės ir nacionalinės brolijos yra kviečiamos apmąstyti Naująją evangelizaciją ir mūsų, pasauliečių, misiją joje.

Naujoji evangelizacija

Naujoji evangelizacija – tai drąsa atsakant į pakitusias aplinkybes ir sąlygas, kurias patiria Bažnyčia, tiesti naujus kelius skelbti Evangeliją dabar.

Tai yra šių dienų krikščioniškoji kankinystė – siekti dialogo net su dabartinėmis aršaus ateizmo ir radikalaus sekuliarizmo formomis.

Tai pirmiausia yra dvasinė veikla, galima atgaivinant pirmųjų krikščionių misionierių drąsą ir jėgą. Ji kviečia mus įsitraukti į dialogą su pasauliu, nelikti užsidariusiems savo bendruomenėse ar organizacijose, bet prisiimti atsakomybę ir būti liudytojais. Tai yra šių dienų krikščioniškoji kankinystė – siekti dialogo net su dabartinėmis aršaus ateizmo ir radikalaus sekuliarizmo formomis, kurių tikslas yra ištrinti Dievą iš žmogaus gyvenimo. Naujoji evangelizacija yra kvietimams bendruomenėms labiau pasitikėti Šventąja Dvasia, kuri lydi mus per visą istoriją, ir taip įveikti baimę. Tai ir asmeninis atnaujinimas šv. Pauliaus skelbimo ugnies, kuris sakė „vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos!“ (1Kor 9, 16)

Naujoji evangelizacija nėra „naujos programos“ išradimas: Evangelija ir Bažnyčios tradicija išlieka per amžius. Tačiau tai yra atsižvelgimas į laiką bei kultūrą, siekiant tikro dialogo ir veiksmingo bendravimo.

Būtini pagrindai naujajai evangelizacijai

Bažnyčia per Trečiojo ordino vyresniuosius grąžina mus prie šaknų. Ji ragina vykdyti naująją evangelizaciją asmeniniu apsisprendimu gyventi pagrindinėmis Bažnyčios vertybėmis – šventumo siekimu, malda, Eucharistijos šventimu, Susitaikinimo sakramentu, Dievo Žodžio klausymusi ir skelbimu, bendruomeniniu gyvenimu, gailestingosios meilės darbais.

Mūsų bendruomenės turi tapti maldos mokyklomis, kur ne tik prašytume pagalbos, bet dėkotume, adoruotume, kol širdys tikrai įsimylėtų Kristų. Tai yra jėgų versmė kuriant dabartinę istoriją pagal Dievo planą. Kaip ir Eucharistija, kuri yra Bažnyčios misijos šaltinis ir viršūnė. Susitaikinimo sakramentas ir Dievo Žodis saugo mus nuo nuodėmės žabangų, nes nuodėmės šaknys auga iš Dievo Žodžio klausymosi stygiaus. Be to labai svarbu, kad prieš imdamiesi konkrečių veiksmų pasaulyje, mes sustiprintume tarpusavio bendrystės dvasią. Turime regėti Švenčiausiosios Trejybės šviesą savo brolių ir sesių veiduose.

Tačiau stengdamiesi įgyvendinti šią misiją turime stengtis išvengti puolimo į puikybę, galvojant, jog rezultatai priklauso nuo mūsų gebėjimų ir planų. Lemtinga klaida yra pamiršti, kad „be Kristaus mes negalime nieko nuveikti.“ (Jn 15, 5 parafr.)

Pasauliečių pranciškonų misija

Jonas Paulius II kalbėjo: „Jūs turite žvelgti į ateitį ir irtis į gilumą“.

Dar 2002 m., per tarptautinę Pasauliečių pranciškonų ordino kapitulą, popiežius Jonas Paulius II kalbėjo: „Jūs turite žvelgti į ateitį ir irtis į gilumą“ (Lk 5, 4). Iš jūsų, pasauliečiai pranciškonai, Bažnyčia laukia drąsaus ir nuolatinio krikščioniško ir pranciškoniško gyvenimo liudijimo, kuris siektų sukurti broliškesnį ir evangeliškesnį pasaulį, taip įgyvendinant Dievo Karalystę. Jūs esate pašaukti prisidėti kuriant civilizaciją, kurioje klestėtų žmogaus orumas, meilė ir socialinis atsakingumas. Tvirtai priešinkitės diskriminacijai, pažeminimui ir abejingumui aplinkiniams. Pasauliečiai pranciškonai, pagal savo pašaukimą jūs vienodai priklausote ir Bažnyčiai, ir visuomenei. Dėl šios priežasties esate pašaukti liudyti pirmiausia ten, kur esate: savo šeimose, darbe, džiaugsmuose ir kentėjimuose, aktyviai dalyvaudami visuomenės gyvenime ir palaikydami brolišką ryšį su visa kūrinija.“

Broliai, ką turėtume daryti?

Evangelizacija reikalinga:

Šeimoms – gyvenimo ir meilės šventovėms

Šiandien šeimai, kaip meilės ir gyvybės šventovei, labiau nei bet kada reikia palaikymo. Šeimos institucija yra labai puolama, menkinamas ir žmogaus kūnas bei lyčių skirtingumas. Dievo Žodis iš naujo patvirtina žmogaus būties, kaip vyro ir moters, sukurtų ištikimai meilei ir vaisingumui, gėrį. Šeimoms reikalinga stipri pastoracinė globa. Turi būti remiama autentiška šeimos politika ir užtikrinamos šeimų, kaip socialinių subjektų, teisės.  

Paremti Pranciškoniškojo jaunimo ir Pranciškaus vaikų grupelių kūrimąsi

Yra neatidėliotina būtinybė ugdyti naująją pamatinėmis vertybėmis gyvenančią kartą. Yra didelis poreikis gerų ugdytojų, kurie ruoštų asmenis visavertiškam gyvenimui vienybėje su Jėzumi Kristumi, siekiančius bendro gėrio. Šv. Pranciškaus ir kitų Ordino šventųjų pavyzdžiai yra įkvėpimo šaltinis ugdymo ir pastoracinei veiklai.

Ugdyti ugdytojus

Kad pasiektume tikrai veiksmingą pastoracinį darbą, turime organizuoti specialius seminarus, pačių ugdytojų mokymus. Mūsų brolijos turi tapti erdvėmis, kur žmonės yra mokomi, kad vėliau sugebėtų ugdyti kitus. Tai tikrai vienas iš įsipareigojimų, būdingų naujajai evangelizacijai.

Kovoti už žmones ir aplinkosaugą

Vis mažiau pagarbos sulaukia gyvybė nuo jos pradėjimo iki natūralios mirties, žmogaus koncepcija. Žmogaus embrionai yra aukojami dėl mokslinių tyrimų, gyvybė sukuriama dirbtinai. Nebetausojama natūrali aplinka. Mūsų pareiga gamtai yra susijusi su pagarba žmogui ir jo gerove. Būtų neteisinga iškelti kažkurį ir paniekinti kitą. Čia yra didelis prieštaravimas tarp mūsų mąstymo ir praktikos: tas, kuris žemina asmenį, griauna aplinką ir žaloja visuomenę. Tai reiškia, kad mes, pranciškonai, turime perteikti evangelinę logiką į visuomeninį gyvenimą, politiką, kultūrą, sveikatos ir švietimo sektorius, drąsiai veikdami statant meilės civilizaciją.

Tarnauti vargšams

Per kontempliaciją mes turime pradėti matyti Kristų ypač tuose žmonėse, su kuriais jis norėjo susitapatinti, – vargšais. Jėzaus buvimas su vargšais reikalauja, kad Bažnyčia jais ypač rūpintųsi. Mūsų laikais, be tradicinio skurdo suvokimo, galima pamatyti jį naujų formų: tai žmonių desperacija ir beprasmiškumo jausmas, priklausomybės alkoholiui ir narkotikams, atstūmimas ir socialinė diskriminacija. Dabar yra laikas naujam kūrybiškumui gailestingumo darbuose, kad galėtume veiksmingai padėti ir tapti artimi tiems, kurie kenčia.

Evangelizuoti masines informavimo priemones

Kad naujoji evangelizacija būtų veiksminga, reikia gerai suprasti dabartinę kultūrą. Dabar skirtingos komunikacijos priemonės vaidina pagrindinį vaidmenį. Mes turime žinoti šias priemones ir jomis naudotis. Interneto puslapiai, forumai ir daugybė kitų sistemų turi būti naudojami veiksmingai komunikacijai užtikrinti, kad žinia apie Jėzų Kristų pasiektų kuo daugiau žmonių.

Tarptautinė OFS taryba kviečia: „Irkitės į gilumą! Entuziastingas pastoracinis darbas laukia mūsų. Tai veikla, į kurią visi esame įtraukti. Šventoji Dvasia, kuri apšvietė šv. Pranciškaus širdį savo šviesa, sutapatino jį su Kristumi, vargšu ir nukryžiuotuoju, suvienijo su visa kūrinija ir patikėjo ypatingą misiją atstatyti Bažnyčią, pašaukė ir Pasauliečių pranciškonų ordiną bei pranciškoniškąjį jaunimą. Ji siunčia mus į visą pasaulį Bažnyčios vardu. Šv. Pranciškus pasakė: aš savo dalį atlikau, o ką jums daryti, teparodo Kristus.

Pagal CIOFS tarybos kreipimąsi (www.ciofs.org) parengė Monika Midverytė