Kard. Mauro Piacenza. Apie moterų kunigystę ir Romos galią
Siūlome Vatikano radijo parengtą komentarą.
 |
| Popiežiškosios kunigų kongregacijos prefektas arkivyskupas Mauro Piacenza |
Artėjant Benedikto XVI kelionei į Vokietiją, tiek katalikų bendruomenės viduje, tiek išorėje vėl pasigirdo abejojančių ir kritikuojančių balsų apie moterų kunigystę, apie Romos galią, apie celibatą, apie pašaukimų trūkumą. Italų žurnalistas, katalikiškų aktualijų apžvalgininkas Antonio Gasparri apie tai kalbėjosi su kardinolu Mauro Piacenza, Klero kongregacijos prefektu. Pateikiame kardinolo pastabas apie porą dažnai pasitaikančių temų.
Į žurnalisto klausimą apie tai, kodėl su stebinamu punktualumu jau keletą dešimtmečių viešuose debatuose iškyla vis tie patys klausimai, kardinolas atsakė, jog visada Bažnyčios istorijoje būdavo „išcentrinių judėjimų“, kurie siekia „normalizuoti“ Kristaus įvykio ir Jo Kūno, Bažnyčios, išskirtinumą. Tačiau „normalizuota“ Bažnyčia prarastų visą savo pranašišką jėgą, nieko nebepasakytų žmogui ir pasauliui, išduotų savo Viešpatį.
Kalbant apie dabartinės epochos bruožus, kardinolas M. Piacenza išskyrė doktrininę tendenciją pateisinti nuodėmę, kuri nebeatiduodama dieviškam gailestingumui, tačiau priskiriama praktinio ateizmo pobūdį turinčiai autonomijai. Kitas šiuolaikinių „išcentrinių jėgų“ bruožas yra komunikacinis: jos gauna neproporcingą dėmesį ir sklaidą iš komunikacijos priemonių, kurios tam tikra prasme gyvena iš kontrastų.
Į klausimą apie moterų kunigystę kardinolas atsakė pabrėždamas, kad jį sprendė tiek Paulius VI, tiek Jonas Paulius II, o pastarasis 1994 metų apaštaliniu laišku „Ordinatio Sacerdotalis“ aiškiai patvirtino, kad Bažnyčia negali moterims teikti kunigystės šventimų. Tai doktrininis sprendimas, kuris negali būti pakeistas pagal kažkieno norą.
Visada Bažnyčios istorijoje būdavo „išcentrinių judėjimų“, kurie siekia „normalizuoti“ Kristaus įvykio ir Jo Kūno, Bažnyčios, išskirtinumą.
Tačiau tai jokiais būdais nereiškia, kad moterims nėra vietos Bažnyčioje. Priešingai, moterys turi svarbų vaidmenį ir gali turėti dar didesnį. Bažnyčia yra įsteigta Kristaus, ir žmonės negali pakeisti to, kad bažnytinė hierarchija susieta su vyrais. Bet niekas netrukdo moterims užimti vaidmenų, kurie nėra susiję su šventimais. Pavyzdžiui, gera ekonomistė galėtų valdyti visą Šventojo Sosto administraciją, gabi žurnalistė vadovauti Šventojo Sosto spaudos salei, tokių pavyzdžių daug.
Klaidinga bažnytinę tarnystę suvokti, nors tai būdinga pasauliui, kaip gryną galią ir reikalauti šios galios „kvotų“. Bažnyčia nėra politinė valdžia, kurioje būtų teisinga reikalauti lygaus dalyvavimo. Bažnyčia yra Kristaus Kūnas, kurio kiekvienas narys turi Kristaus nustatytą vietą. Be to, Bažnyčioje vaidmenys neskirstomi į „vyriškus“ arba „moteriškus“. Yra vaidmenys, kurie dieviška valia susieti su šventimais arba ne. Kalbant apie vaidmenis, kurie nėra susieti su šventimais, nėra principinio skirtumo, ar juos atliks pasaulietis vyras, ar pasaulietė moteris. Svarbiau turėti tinkamą pasiruošimą išpildyti tą vaidmenį.
Kunigai savo ruožtu nėra socialiniai asistentai, juo labiau Dievo funkcionieriai. Toks kunigystės suvokimas, neretas mūsų sekuliariais laikais, liudija apie kunigiškos tapatybės krizę. Tačiau pagrindinė kunigystės dimensija yra kristocentriška ir eucharistinė.
O jei dalyvavimas Bažnyčios gyvenime suvokiamas tik galios terminais, jis atskleidžia sampratą, jog Bažnyčia nėra dieviška-žmogiška institucija, o tik žmogiška, viena iš daugybės žmogiškų asociacijų – todėl ji turėtų būti valdoma pasidalijant galią.
Joks sprendimas nekyla iš vieno asmens valios. Priešingai, tai ilgų pokalbių, konsultacijų, įsiklausymo į Šventąją Dvasią, ilgo kelio rezultatas, prie kurio prisideda daug žmonių.
Tačiau tai toli nuo tiesos. Hierarchija, viena vertus, yra dieviška institucija, antra vertus, ji tarnauja bendrystei. Būtų nesusipratimas, remiantis diktatūrų patirtimi, suprasti bažnytinę hierarchiją kaip „absoliučios galios“ išraišką. Tai gerai žino tie, kurie kasdien bendradarbiauja su popiežiumi: praktiškai joks sprendimas nekyla iš vieno asmens valios. Priešingai, tai ilgų pokalbių, konsultacijų, įsiklausymo į Šventąją Dvasią, ilgo kelio rezultatas, prie kurio prisideda daug žmonių. Šis kolegialumas nėra sociopolitinis konceptas, jis kyla iš vienybės Kristuje per bendrą tikėjimą.
Dėl to klaidinga kalbėti apie Romą kaip „galios centrą“. Roma paprasčiausiai reiškia „katalikiškumą“ ir „kolegialumą“. Dieviška Apvaizda lėmė, kad ši vieta tapo apaštalų Pauliaus ir Petro kankinystės vieta, jog bendrystė su Romos Bažnyčia istorijoje reiškė bendrystę universalioje Bažnyčioje, vienybę, misiją, doktrininį tikrumą.
Roma tarnauja visoms Bažnyčioms ir myli visas Bažnyčias, neretai saugo kitas Bažnyčias nuo pasaulio galios, nuo vyriausybių, kurios ne visiškai pripažįsta religijos laisvę.
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
to diemedis.As kazkiek jus suprantu,nes yra aibe pazistamu kurie isgyveno kazka panasaus.Ypac sovietu laikais buvo nemaza dalis panasiu kunigu(matyt tai irgi turejo itakos).Taciau aciu Dievui kunigija palaipsniui keiciasi,KB irgi reformuojasi.Mano asmenine patirtis yra ta kad as ytikejau evangelineje bendruomeneje(arba kitaip sakant-atsiverciau).Mano kelias i KB buvo ilgas ir nelengvas,bet stai po daugiau kaip 20 metu as jau cia ir nesigailiu.Sekmes jums jusu kelyje.
diemedis, gražus ir prasmingas jūsų liudijimas, dėkoju, linkiu jums Dievo šviesos ir palaimos
O štai pirmoji istorija buvo tokia (ją „atgaminau“visai neseniai – perskaičiusi p. Rūtos vaikystės prisiminimus): Gražus Rūtos vaikiškas prisiminimas... O štai Marytės vaikiškas prisiminimas visiškai kitoks. Kartą, kai ji dar buvo visiškai maža, pamatė į močiutės maldaknygę įdėtą labai gražų, spalvotą paveikslėlį: ant žemės sėdėjo ilgais plaukais ir baltais rūbais apsirengęs dėdė, o prie jo spietėsi vaikučiai. Ant vieno iš jų galvelės gerasis dėdė laikė savo ranką. Marytė lyg užburta žiūrėjo į šį paveikslėlį. Jai atrodė, kad šią sceną ji jau kužkur buvo mačiusi. O ir tas dėdė buvo toks pažįstamas... Ir kad jis tikrai geras, ji taip pat žinojo. Marytei net atrodė, kad jis savo ranka kažkada jos galvelę glostė... Kai Marytė norėjo paimti paveikslėlį į rankas ir iš arčiau pasižiūrėti, močiutė jos rankelę atstūmė, paveikslėlį vėl paslėpė tarp maldaknygės puslapių ir pasakė: „nevalia...“. Marytė patempė lūpą ir pažadėjo užaugusi būtinai susirasti šį gerąjį dėdę... Kai Marytė ūgtelėjo, dėdienė nusprendė paruošti ją Pirmajai Komunijai. Kartu su savo dukrele privesti. Įdavė abiems į rankas po maldų knygelę ir liepė išmokti nurodytas maldas. Dėdienės dukra greit maldeles išmoko ir jau kitą dieną kaip žirnius į sieną bėrė, o štai Marytei sekėsi sunkai. Ji sustodavo ties kiekvienu žodžiu, stengėsi suprasti, ką jis reiškia. Sulipdžiusi žodžius į sakinį – suprasti sakinio prasmę. Nieko nesuprato. Ką reiškia „malonės pilnoji“ ir „malonėmis apdovanotoji“? Kas yra toji malonė? O ką reiškia „nekaltas prasidėjimas“, „šventas vardas“? O kas yra šventas? Kaip jis atrodo? O kodėl ji pagirta tarp moterų ir pagirtas jos Sūnus? Norėjo paklausti dėdienės, bet išsigando, kad toji neišbartų už tokį nesupratingumą... Atėjus kunigo paskirtai dienai, dėdienė abi mergaites nuvežė į bažnyčią. Dėdienės dukrelė maldeles išpyškino net nemirktelėjusi, o štai Marytei žodžiai pynėsi, ji mikčiojo iš susijaudinimo, o dar ir tas dėdė kunigas toks piktas atrodė...Visai ne toks, kaip kad tame paveikslėlyje... Prie Pirmosios Komunijos neprileido. Liepė ateiti kitą kartą, kai labai gerai maldeles išmoks... Marytės vaikystė baigėsi, kai ji, labai daug skaičiusi ir vis knygose kažko ieškojusi, vieną dieną tetos knygų lentynoje atrado R. Tagorės lyriką. Negalėjo paleisti jos iš rankų – knygoje buvo tiek daug tikrų, nesumeluotų jausmų... Žodžiai iš tos knygos liejosi kaip gražiausia muzika, ir Marytei atrodė, kad ji jau taip arti to, kurio ieškojo... „Mes klaidingai skaitom pasaulį ir sakom, kad jis mus apvilia” (R. Tagorė).
Štai tokiu būdu buvau atstumta Bažnyčios tėvų. Bet ne JĖZAUS… Besiaiškindama krikšto reikšmės klausimus, aš buvau paliesta To, Kuriam rūpėjo ne mano diplomai, gyvenimo būdas, paklydimai, nuopuoliai ir visi kiti dalykai. JAM RŪPĖJO PATS ŽMOGUS, ką ir matome, skaitydami ir nagrinėdami Dievo Žodį, paklusdami JAM, o ne doktrinai… „Aš esu Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga', - sako Viešpats, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateina, Visagalis” (Apr 1,8).
p. Juna, aš ir esu šiuose „komentaruose“ todėl, kad išsiaiškinčiau tai, kas man kelia abejones. Jūs, kaip supratau, skaitote Bažnyčios dokumentus. Tai kodėl nenorite pasidalinti tuo, ką gaunate, juos skaitydama? Beje. Lietuvoje katalikais save laiko 80% gyventojų. Gal Jums yra žinoma, kiek procentų iš jų skaito Bibliją, kiek – Bažnyčios dokumentus ir kiek vadovaujasi jais savo gyvenime? O dabar tikriausiai jau atėjo tas momentas, kai turėčiau paliudyti apie tai, kokiu būdu buvau atstumta Bažnyčios tėvų, labai gerai išmanančių Bažnyčios dokumentus... Pradėsiu nuo antrosios istorijos. 1991 metais, kai Lietuva atgavo Nepriklausomybę, kai atsivėrė durys bažnyčių, žmonės masiškai plūstelėjo į jas. Kadangi jaučiausi Nepriklausomos Lietuvos dalis, „plūstelėjau“ kartu su visa minia ir aš. Mano vaikystė prabėgo ateistinių pažiūrų žmonių šeimoje. Apie religiją su manimi niekas nekalbėjo. Žinojau tik tiek, kad kosmonautas Jurijus Gagarinas danguje Dievo nematė... Todėl nenuostabu, kad trys mano vaikai augo vis dar nepakrikštyti. 1991 metais mokyklose suaktyvėjo katechizavimas, tėveliai buvo raginami pakrikštyti dar nepakrikštytus vaikučius. Tą aš ir padariau. Pakviečiau tris labai uolių katalikų poras būti mano vaikų krikštatėviais. Viską atlikome pagal kunigo keliamus reikalavimus. Praėjus mėnesiui po apeigų, mano protą pradėjo atakuoti įvairūs klausimai: „Kas yra krikštas?“, „O kam jis reikalingas?“, „Ar jis ką nors keičia žmogaus gyvenime?“ ir t. t. Galvojau, kad atsakyti man gali krikštatėviai, nes jie juk visą gyvenimą lankė bažnyčią (nors ir slėpdamiesi nuo kitų). Paskambinau pirmai krikštatėvių porai. Krikštamotė pasakė, kad krikštas reikalingas tam, kad įžengti į krikščionišką gyvenimą. O tas krikščioniškas gyvenimas, jos nuomone, turi būti GERAS GYVENIMAS. Po tokio atsakymo man iškilo dar daugiau klausimų. Jei krikščioniškas gyvenimas yra GERAS GYVENIMAS, tai kodėl tiek daug žmonių gyvena blogai?Juk jie visi yra pakrikštyti... Dar po mėnesio apmąstymų kreipiausi į antrą krikštatėvių porą. Jie man atsakė labai trumpai: „Ko suki sau galvą? Taip darė mūsų proseneliai, taip darė mūsų seneliai, tėvai, taip turime daryti ir mes“. Na nieko sau... O jei jie darė blogai? Kažkoks ėjimas aklai paskui minią... (ir jau gerokai vėliau perskaičiau tokius A. Maceinos žodžius: „Ir juo labiau žmonija virsta minia, juo labiau joje įsigali antikristas. Minia istorijoje yra didžiausia pabaisa ir pavojingiausia grėsmė Bažnyčiai“). Tai nejaugi ir aš turiu daryti taip, vien dėl to, kad jie taip darė; aklai, nesuprasdami, neišsiaiškinę..? Po kelių savaičių apmąstymų pasibeldžiau su „savo problemomis“ į trečių krikštatėvių duris. Trumpai išdėsčiusi savo abejones, išgirdau jų „paguodžiantį“ atsakymą: „Pakrikštyti būtinai reikia, nes kitu atveju numirę negaus kapinėse vietos. O be to, po krikšto ir pati Mergelė Marija juos globos, visokios nelaimės juos aplenks...“. Mandagiai padėkojusi, išėjau. Tačiau savo viduje jaučiau nenumaldomą troškimą prisiliesti prie TO, KURIS, rodėsi, yra čia pat, visai šalia... Praslinkus dar mėnesiui, nuėjau pas tą patį kunigą, kuris mano vaikus krikštijo ir paprašiau duoti paskaityti „pačią tikriausią knygą“, nes nežinojau, kaip iš tikrųjų ji vadinasi... Tos knygos nedavė. Vietoj jos, nieko nepaaiškinęs, į rankas įbruko „Katalikų katekizmą“ ir palinkėjo viską išsiaiškinti (o aš, naivuolė, galvojau, kad „Katalikų katekizmas“ ir yra „PATI TIKRIAUSIA KNYGA“). Pradėjau skaityti kunigo duotą knygą ir pamačiau, kad toje knygoje nėra PRADŽIOS. Mano protas tiek dar suprato, kad pradėjęs eiti į mokyklą, vaikelis skaityti pradeda mokytis nuo pirmosios abėcėlės raidės, o ne nuo vidurio...Tegul man dabar atleidžia visi tie, kurie skaitys šį liudijimą, bet tuo metu aš pagalvojau: „Velnias... Apgavo... Ne tą knygą pakišo...“. Ir jau 1991 – ųjų metų pabaigoje pats ŽODIS prisilietė prie manęs, skaitant knygą apie Jėzaus gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą, kurioje buvo LABAI daug citatų iš „pačios tikriausios knygos“ – BIBLIJOS. Nuo tos akimirkos prasidėjo nuostabi kelionė su JUO... Ir su BIBLIJA...
Paprastai ir teisingai. Ačiū Dievui, Bažnyčioje yra tvarka, kuri padeda kiekvienam turėti savo vietą pagal savo pašaukimą ir gebėjimus. Ir tai teikia saugumą, padeda tinkamai save realizuoti, būti naudingiems savo artimui ir laimingiems savo vietoje. Pasaulis gi, susipainiojęs savo konkurencijoje ir nepastenkinimuose ir į Bažnyčią bando įbrukti savo chaosą per Bažnyčios narių silpnumą, nesąmoningumą, pavydą, garbės troškimą ir pan. Net Šventajame Rašte kai kas ieško citatų savo neteisingo požiūrio ir norų pateisinimui. Nors tai tik ištrauktos iš teksto eilutės, kurios visai ne tą reiškia, kaip kad čia bando parodyti diemedis. Patarimas tas pats - skaitykite Bibliją ir Bažnyčios dokumentus, o ne atskirus sakinius iš teksto.
O tai kaip tada suprasti 1 Pt 2, 9 „O jūs esate 'išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, ypatingi žmonės, kad skelbtumėte dorybes' To, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą” – ar TIK vyrai yra pašaukti iš TAMSYBIŲ į JO (JĖZAUS) nuostabią šviesą ? Ar TIK vyrai gali skelbti dorybes ? Ar išrinktąją giminę sudaro TIK vyrai? O tai kaip tada suprasti 1 Pt 2, 5 „ir patys, kaip gyvieji akmenys, statydinkitės į dvasinius namus, kad būtumėte šventa kunigystė ir atnašautumėte dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų”. Ar TIK vyrai gali statydintis į dvasinius namus? Ar TIK vyrai gali būti gyvieji akmenys? O tai kaip tada su apaštalo Pauliaus laišku Hebrajams 3, 4, 5, 6, 7,8, 9, 10 skyriais? Vyriausias kunigas yra JĖZUS („O kadangi šis išlieka per amžius, Jis turi neatšaukiamą kunigystę”, Heb 7, 24), tai manau, ką JIS nori, tą ir pašaukia kunigystei. Kunigystei ŽMOGŲ („Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo atvaizdą; pagal Dievo atvaizdą sutvėrė Jis jį; vyrą ir moterį sutvėrė Jis”, Pr 1, 27), o ne LYTĮ…
Broliai kapucinai
Žmogus - kaip medis. Dievas kur nori, ten jį ir pasodina, Hoperbole...