Kaune veikiantis Gyvenimo ir tikėjimo institutas (GTI) jau daugiau nei dešimtmetį rengia įvairias ugdymo programas, rekolekcijas, teikia konsultacijas ir atlieka tyrimus, kurdami erdvę asmenims, siekiantiems gyvenimo ir tikėjimo integracijos. Šiais metais institutas siūlo nuotolines programas norintiesiems pažinti Šventąjį Raštą, kviečia sutuoktinius įvertinti bendro dvasinio augimo svarbą, mokytojai turi galimybę perimti reflektyvaus vertybinių nuostatų ugdymo modelį... Apie visa tai ir mintimis apie Lietuvos dvasinę sveikatą su „Bernardinai.lt“ skaitytojais dalijasi Vaidilė Šumskienė, GTI bendradarbė ir valdybos narė. 

Gyvenimo ir tikėjimo institutas gyvuoja jau gana ilgai. Kaip galėtumėte apibendrinti sukauptą patirtį? Ką gauna žmonės, dalyvaujantys jūsų siūlomojoje programoje?

Gyvenimo ir tikėjimo institutas dirba jau 16 metų. Per šį laikotarpį buvo parengtos ir įvykdytos 24 tiesioginio mokymo programos, 3 nuotolinio mokymo programos, 8 rekolekcijų tipai. Šiais mokslo metais institutas pradeda jau antrą didelį projektą, finansuojamą Europos Sąjungos struktūrinių fondų.

Taigi darbų nuveikta daug, o ir patirtis nemaža. Iš pradžių mūsų programų dalyviai būdavo daugiausia aktyvūs įvairių parapijų atstovai, pažengę praktikuojantys katalikai. Dabar, išsiplėtus nuotoliniam mokymui, pastebime, jog užklysta vis daugiau žmonių, kurie nėra dideli aktyvistai ar labai jau karšti katalikai, bet daugiau Dievo ieškantys žmonės. Per daugelį metų tapo aišku, jog kuo įvairesnė grupė susirenka, tuo jos darbas veiksmingesnis. Įvairesnė – tai reiškia, jog žmonės skiriasi ir savo amžiumi, ir profesija, gyvenimo ir religine patirtimi.

Tikras mokymasis vyksta, kai dalyviai dalijasi savo gyvenimo ir religine patirtimi, mokosi vieni iš kitų. Gyvenimo prasmės ir baigtinumo klausimų niekaip neįteigsi žmogui per prievartą, jis pats turi ieškoti atsakymų į juos, o dar geriau, kai tuos atsakymus jis pajaučia iš šalia esančių, o ne iš mokytojo ar lektoriaus. Todėl instituto rengiamų programų ir jų vedėjų užduotis – suteikti dalyviams jaukią aplinką, skatinti dalyvių pasisakymus, vadovauti diskusijoms, suteikti žinių, mokyti melstis.

Kokia, jūsų nuomone, yra dabartinė Lietuvos žmonių „dvasinė sveikata“? Su kokiais didžiausiais negalavimais susiduriate, bendraudami su žmonėmis? Ko labiausiai trūksta ir reikėtų suteikti? Kokios to priežastys?

Mes jau daug ir plačiai kalbame apie individualizmą, t. y. žmonių susvetimėjimą, abejingumą, vienos tiesos neigimą ir panašius postmodernizmo keliamus iššūkius, bet vis dėlto, manau, mūsų šalyje žmonės dar labai jautrūs tam, kas yra iš tiesų dvasinga ir gilu. Iš Vakarų atvykę katalikai neretai iki ašarų susijaudina, kai mato mūsų žmonių pamaldumą ar pasiklauso įžvalgų apie tikėjimą.

Kita vertus, mūsų žmonės labai nori išmėginti kuo daugiau religijų ir įvairiausių dvasingumo praktikų. Pastebime, jog į kursus ateina vis daugiau žmonių „išmėginusių“ ir įvairių sektų, ir Rytų dvasingumą, o neretai ir okultines praktikas. Po tokių patirčių paprastai žmogus būna labai sutrikęs ir dar labiau paskendęs postmodernizmo siūlomoje išvadoje, jog yra daugybė tiesų, ir kiekviena iš jų gali būti teisinga.

Kita blogybė, jog mažėja asmenų, reguliariai lankančių Bažnyčią ar apskritai viešai praktikuojančių savo tikėjimą. Tai nereiškia, jog daugėja netikėjimo, bet veikiau rodo, jog kinta religinė praktika ir tikėjimo raiška – tikima nepriklausant jokiai bendruomenei, ir apskritai tikėjimas darosi labai asmeniškas dalykas, kurio nereikia niekaip viešai reikšti.

Atrodo, kad mūsų žmonėms po daugelio sovietmečio metų ne tik nesaugu priklausyti kokiai nors bendruomenei, bet ir viešai parodyti savo tikėjimą. Beje, bendruomeniškumą praradęs tikėjimas greitai išsikvepia...

Kas, jūsų manymu, galėtų geriausiai padėti, o gal jau padeda šioje situacijoje? Ar jaunajai kartai taip pat būdingas toks nenoras savęs priskirti bendruomenei? Gal ne veltui Benediktas XVI ragino Pasaulio jaunimo dienų dalyvius tikėjimo kelionėje nelikti vieniems?

Jei įvardytume individualizmą, kaip tam tikrą visuomeninę ligą, tai vaistai nuo jos būtų bendrystė, tačiau tikra bendrystė gali būti atrasta tik dvasiniu pagrindu. Pradžios knygoje sukūrimo pasakojimuose rašoma, jog žmogui negera buvo vienam, ir štai Kūrėjas ne tik sukuria jį bendrystei, bet ir duoda jam tinkamą bendrininką. Taigi tikra bendrystė yra Dievo mums duota kaip mūsų prigimties savastis ir dovana.

Problema iškyla, kai žmogus nori tą bendrystę panaudoti savo tikslams, o ne naudotis ja kaip dovana. Tarp jaunimo iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog, priešingai, jaunimas labai linkęs burtis į grupes ir bendruomenes, tik ne visada tos grupės turi tvirtą pagrindą. Aišku, jog „dvasinės sveikatos“ jaunuoliai nepasisems susibūrę į grupę, pvz., naktiniame klube. Manau, kad popiežius ragina jaunimą nelikti vieniems, t. y. burtis į tas grupes, kurios iš tiesų gali padėti jų dvasiniam augimui. Nors jaunimas ir linkęs burtis į bendruomenes, individualizmas smelkiasi dėl jų nepaprasto pažeidžiamumo bendraujant.

Šiandien jaunuolis ar jaunuolė patys nusprendžia nebeiti į tuos susibūrimus, kur jaučia, kad gali būti pažeminti ar pajuokti, nors galbūt tam nėra nei menkiausio pagrindo. Pačiai bendrystei reikia pastangų ją išlaikyti, o dar viena individualizmo žaizda – negalėjimas įsipareigoti ilgalaikei bendrystei.

Ką patartumėte žmonėms, kurie menkai pažįsta krikščionybę, turi daugybę klausimų ir norėtų domėtis plačiau?

Tokiems žmonėms palinkėčiau drąsos. Dažnai žmonės apsiriboja nuogirdomis, o toliau domėtis nenori. Sąmoningai eiti dvasinio tobulėjimo ir tikėjimo pažinimo keliu nėra taip paprasta, tam reikia pastangų. Ir vien tik knygų skaitymas visko neatskleidžia. Paprastai ten, kur yra kitų suaugusiųjų liudijimai, kur svarbios temos aptariamos kartu ir išklausomos įvairios įžvalgos, gimsta tikra, atrasta ir tampanti sava Tiesa.

Kokia jūsų patirtis, susiduriant su šiuolaikinės kultūros bei žiniasklaidos suformuotu krikščionybės supratimu? Juk neretai žmonių galvose įsitvirtinęs Bažnyčios ir krikščionių tikėjimo suvokimas labiau panašus į primityvią karikatūrą nei į gyvenimą teikiančios Evangelijos grynuolį. Ar nėra per sunki užduotis pakeisti vieną įvaizdį kitu?

Iš tiesų šiandien galime justi, jog išsilavinę intelektualai ir kultūros atstovai vis mažiau ieško iš tiesų religinių vertybių. Jie ieško vertybių, kurias vadina dvasinėmis, tačiau į jas nesudeda religinio turinio. Pati kultūra nenuslopina religinio jausmo ir prasmės klausimų ieškojimo. Atvirkščiai, ji dažnai tam padeda. Tačiau kultūra niekuomet nepasotins asmens Dievoieškos.

Žiniasklaida, mano manymu, iš viso vengia krikščionybės temos arba mėgina pateikti ją karikatūriškai iškreiptą. Ši tema per daug nepatogi, todėl straipsnių apie ją tiesiog nespausdina, na, nebent apie tai, kaip mažėja bažnyčiose žmonių, kokie amoralūs kunigai. Žiniasklaida pristato, koks žmogus šiuolaikinei visuomenei yra priimtinas: jaunas, sportiškas, seksualus, turįs daug pinigų, išgalįs sau leisti įvairiausių gyvenimo malonumų. Madinga sakyti, jog lietuvių religija – tai krepšinis. Ir štai kartą ar du per metus matome gatvėse entuziastingus tautiečių veidus, kurie dega ir nuo azarto, ir nuo alkoholio. Taigi tikėjimo, Bažnyčios įvaizdį tenka formuoti, jo net nėra viešajame diskurse.

Kaip pradedate savo naująjį sezoną? Ar bus kokių nors naujovių? Ar visa ligšiolinė praktika pasiteisino? Ką nors žadate keisti?

Gyvenimo ir tikėjimo institutas šiuos mokslo metus pradės dviem nuotolinio mokymo programomis. Programa „Pirmų amžių Bažnyčios dvasingumas“ pristato, kokia buvo pati pirmoji krikščionių bendruomenė, kaip atsitiko, kad pirmais amžiais žmonės savo tikėjimą liudijo net kankinystės mirtimi, supažindins su Krikšto ir Eucharistijos sakramentų kilme, jų formavimusi.

Kita nuotolinio mokymo programa – „Šventasis Raštas ir gyvenimas“, skirta tiems, kurie nori geriau suprasti Šventojo Rašto tekstus, susipažinti su to meto, kai Biblijos tekstai buvo užrašyti, kultūra, kalba, gyvenimo būdu, suvokti Dievo žodį savo asmeninam gyvenimui. Nuotolinės studijos – puikus būdas studijuoti neišeinant iš namų ir studijoms skiriant mums patogiausią laiką.

Turime labai įdomią naujieną mokytojams! Institutas gavo finansavimą iš struktūrinio Europos socialinio fondo projektui „Reflektyvaus vertybinių nuostatų ugdymo modelio diegimas bendrojo lavinimo mokyklose“. Šio projekto metu į bendrojo lavinimo mokyklas bus diegiamas reflektyvus vertybinių nuostatų ugdymo modelis. Taigi norinčius išmokti reflektyvaus vertybinių nuostatų ugdymo modelio mokytojus, mokyklų administracijos darbuotojus, švietimo pagalbos specialistus bei nevyriausybinių organizacijų atstovus kviečiame mokytis nemokamai.  

Lyg ir aišku, jog mokiniai nėra mokyklų „klientai“, atėję į ją tik tam, kad būtų „užpildyti“ žiniomis. Mokykla vis dėlto yra ugdymo įstaiga, kurioje lavinama ir ugdoma asmenybė. Reflektyvus ugdymas reiškia, jog šį procesą lydi apmąstymas, tačiau ne bet koks, o kylantis iš konkrečios žmogaus patirties ir vedantis į tolesnį veikimą. Iš tokio apmąstymo arba refleksijos kyla prasmės suvokimas, ir tai ugdymo procese yra labai svarbu.

Projektas bus vykdomas Ignalinos, Zarasų, Kelmės, Šilalės, Kauno ir Marijampolės rajonuose. Daugiau informacijos mūsų tinklalapyje: www.gtinstitutas.lt „Projektų“ skiltyje.

Malda – kiekvieno sąmoningo krikščionies gyvenimo pagrindas, todėl kviečiame rinktis Gyvenimo ir tikėjimo instituto organizuojamas rekolekcijas. Dvasinės pratybos – tai būdas atnaujinti savo santykį su Dievu.

Pradžia ir pagrindas yra tarsi įvadas ir visų Pratybų santrauka: žmogus garbina Dievą, teisingai „sutvarkęs“ savo santykius su kūrinija. Tarytum aidas ši mintis kartojasi visose Pratybose. Jei norite geriau pasirengti artėjančioms šventėms ir iš tiesų išgyventi Kristaus Įsikūnijimo paslaptį, kviečiame į Advento rekolekcijų savaitgalį „Kai gimsta Dievas ir žmogus“.

Ką norėtumėte išskirti ir ypač parekomenduoti iš artimiausios programos?

Ypač norėčiau pakviesti į programą sutuoktiniams „Šventųjų sutuoktinių gyvenimai kalba šiandienos šeimoms“. Tai programa apie tuos šventuosius, kurie nebuvo nei kunigai, nei vienuolės, bet gyveno šeimoje ir augino vaikus.

Šiuo metu yra siūloma daugybė kursų sutuoktiniams, kaip geriau bendrauti, išspręsti tarpusavio konfliktus, bet niekur nekalbama, kaip kartu dvasiškai augti. Religinės patirtys, išgyventos kartu, nepaprastai praturtina ne tik sutuoktinių santykius, padeda pažinti savo ir sutuoktinio vidinį dvasinį pasaulį, bet ir visapusiškai atnaujina santuokinį gyvenimą. Į seminarą kviečiame abu sutuoktinius, siūlome pažinti vienas kito dvasinį pasaulį ir pažvelgti į Bažnyčios paskelbtus sektinus pavyzdžius – šventuosius sutuoktinius, maloniai praleisti laiką.

Programa vyks dviem būdais, kauniečius kviečiame dalyvauti antradienių vakarais (keturi susitikimai spalio mėnesį), poras iš visos Lietuvos kviečiame į savaitgalio seminarą Šiluvoje lapkričio 4–6 d. Vietų skaičius ribotas, todėl išankstinė registracija būtina.

Susirašinėjo Saulena Žiugždaitė