Rugsėjo 22 d. naujoje Rūtos vardu pavadintoje Kauno dramos teatro salėje išvysime (ir išgirsime) Nacionalinės premijos laureato kompozitoriaus Vidmanto Bartulio spektaklį „Pamokslas žuvims“. Kompozitorius ėmėsi ne tik pats parašyti pjesę, bet ir režisuoja bei kuria spektaklio scenografiją. Kaip pats maestro vertina savo eksperimentus jam pažįstamose, bet neišbandytose srityse, aiškinosi Monika Jašinskaitė.

Esate žinomas kaip kompozitorius. Kas Jums įdomiausia muzikos kūryboje: procesas, ar būsimas galutinis rezultatas?

Kompozitorius ir spektaklio „Pamokslas žuvims“ režisierius Vidmantas Bartulis. D. Matvejevo nuotr.

Įdomiausia gauti galutinį rezultatą, bet šiaip sau jis neatsiranda. Dažniausiai yra kažkokia pradinė vizija, kuri neduoda ramybės. Jeigu atsiranda proga, galima tą idėją realizuoti. Kai tai, kas vyksta realybėje, nesutampa su įsivaizduojamu galutiniu rezultatu, atsiranda korekcijų. Taip gimsta visai kas kita, negu įsivaizdavai, tačiau ir tuomet stengiesi nepamesti pradinės vizijos, kurios sieki.

Kuršių tema jau yra nuskambėjusi ankstesniuose Jūsų kūriniuose. Kodėl šį kartą pasirinkote dramos spektaklio, o ne Jums labiau įprastą kūrinio formą?

Šitas atvejis atsirado ne mano valia. Kauno valstybinio dramos teatro vadovas Egidijus Stancikas pasiūlė padaryti kokį nors muzikinį projektą, kurį būtų galima pavadinti kūrybine laboratorija. Man begalvojant, kas tai galėtų būti, mintys išsiplėtė į pjesę, kurią reikėjo parašyti. Taip radosi tokia „nelaimė": atsidūriau ne savo kailyje, kai reikia suvaldyti dalykus, kurių aš nemoku, nežinau. Visi suprantame, kad rizikuojame. Vis dėlto jaučiu, kad galima tai padaryti, ir mes visi tai darome. Aš nepretenduoju nei į scenografus, nei į choreografus, nei į režisierius. Tik tiek, kad yra vizija, kurią vienokiais ar kitokiais būdais stengiamės įgyvendinti. Ačiū teatrui, kad jis prisiėmė dalį rizikos ir suteikė galimybę pabandyti.

Viename interviu muzikos kūrybą prilyginote romano rašymui. Ši pjesė atrodo labai muzikali. Ar kurdamas jos  tekstą pasinaudojote turimais kompozitoriaus įgūdžiais, galbūt ieškojote žodžių garsinių sąskambių?

Man įdomi kuršių tema. Kas tokie jie buvo, kokia buvo jų kalba? Pasisekė gauti kuršių žodyną. Iš jo išsirinkau žodžius, kurie, vienaip ar kitaip tariami, galėtų skambėti neįtraukiant jų į siužetą, nesuteikiant prasmės. Pavartojau žodį kaip fonetinį, o ne prasminį vienetą. Vėliau viską pabandžiau sujungti į kažkokią prasmę, tematiką – tikėjimo, darbo, meilės...

Kiekviename spektaklyje yra garsas ir tam tikra ritmika; visuose scenos kūriniuose muzika atlieka ne paskutinį vaidmenį. Čia – lygiai taip pat, tik ji skamba nenutrūkstamai iki pat pabaigos. Aš – ne Šekspyras, bet muzika mano spektaklyje irgi turi savo dramaturgiją, kuri susijusi su pjesės dramaturgija.

Anksčiau esate rašęs libretą operai, tad spektaklio tekstas nėra visiškai nauja sritis. Šį kartą Jūs kuriate spektaklio vaizdinį apipavidalinimą, o tai turbūt visiškai naujas Jūsų veiklos laukas?

Taip. Man kuriant spektaklio scenografiją (kaip ir įgyvendinant kiekvieną sumanymą, kuris iš pradžių atrodo paprastas ir beveik nieko nereikalaujantis) staiga atsiranda vienas dalykas, paskui du, trys, kurių nesitikėjau. Atrodo, kad paprasta paimti ir padaryti, o čia ateina scenos darbininkas arba inžinierius ir pasako, kad taip negalima. Tuomet reikia galvoti kažką kitą. Norėjau kuršių gyvenimą scenoje įvilkti į rūką, truputį nerealų pasaulį, o tai labai sunkiai išsprendžiama techniškai. Visgi scenoje turi būti kokia nors bent minimali vizualinė išraiška. Manau, kad tą minimumą ir išgausime.

Scena iš spektaklio. Nuotraukos Eglės Sutkaitytės (KVDT archyvas).

Ar spektaklio scenografija smarkiai skirsis nuo Jūsų pradinės vizijos?

Pagrindiniai akcentai turėtų išlikti, tačiau turbūt kitu pavidalu, nei buvo sugalvoti.

Kai kuriate muziką, dirbate vienas, o kuriant spektaklį dalyvauja komanda. Ar Jums įdomus ieškoti bendrai sprendimo?

Jis kartais veda į neviltį, padėtį be išeities! Žinoma, kažkokių išeičių visada būna, stengiamės jų rasti.

Gal nuo tokių bendrų sprendimų kūrinys ne blogėja, bet gerėja?

Galbūt. Atsiranda švarumo. Ko nors atsisakęs galop supranti, kad tai buvo nereikalingas dalykas.

Aktoriai taip pat yra komandos dalis. Kaip sekasi dirbti su jais?

Daug vaidinančių žmonių pažįstu nuo senų laikų, nes per dvidešimt metų dirbau teatre. Todėl ir kurti su jais nebuvo sunku. Dėkui aktoriams už pasitikėjimą, juk kiekvienas jų galėjo pasakyti „ne, ačiū, aš nedalyvausiu".

Ieškodama, apie ką dar turi pagalvoti režisierius, netikėtai prisiminiau kostiumus...

Taip, pasirodo, kad ir jų reikia. Dėkoju kostiumininkėms ir siuvėjoms, kurios išmano, kaip šioje srityje reikia dirbti, ir vis man pataria. Aišku, ir čia reikia žinoti, ko tu nori.

Kuriant drabužius kiekviena smulkmena yra svarbi. Pavyzdžiui, manęs klausia: kiek sagų? Ką aš žinau, kiek sagų! Tebūnie trys. Gerai, trys. Paskui pasirodo, kad jų reikėjo devynių.

Bandote atkurti autentišką aprangą?

Ne. Nesakyčiau, kad tai bus kažkokie vintažiniai drabužiai. Visgi ir ne šiuolaikiniai, ir ne charakteringi senoviniai. Stengiamės atrasti neutralių kostiumų, kurie neįpareigotų kažkokiam laikmečiui ir kartu nebūtų pretenzingi. Šiuo atveju rūbai nėra pats svarbiausias dalykas.

Jūs kursite ir spektaklio judesį?

Bandysiu. Turiu savo viziją, bet dar pasižiūrėsime, kaip tai atrodo realybėje.

Kaip manote, ką teatrui gali duoti kitų sričių specialistų, baigusių ne teatro studijas, režisūra?

Aš skeptiškai žiūriu į aktorių režisūrą ir tuo labiau į kompozitorių. Manau, kad spektaklius statyti turėtų režisieriai. Kita vertus, yra nusistovėjusi teatro rutina. Jeigu yra galimybių, kodėl nesulaužyti tų įprastų formų, nesuteikti kitokio supratimo, požiūrio iš šalies? Vienu atveju toks darbas yra amatas, kitu – tai galėtų virsti menu.

Ačiū už atvirumą.